Laiko nedaug, bet didesnio susirūpinimo dėl to, kas bus naujuoju Kremliaus vadovu, kol kas nematyti nei pačioje Rusijoje, nei už jos ribų.
Paprastai laikoma neprognozuojama užsienio politikos atžvilgiu (ginčytinas teiginys – M.L.) Rusijos gyventojų nuomonė vidaus politikos klausimais pripažįstama labiausiai nuspėjama.
Naujausiais Levados centro apklausų duomenimis, 63 proc. (2012 m. – 35 proc.) žmonių poste nori matyti tą patį V.Putiną ir tik 26 proc. (2012 m. – 49 proc.) mano, jog gali atsirasti kitas šio titulo vertas politikas.
Jei paklaustume Lietuvos piliečių, jie tik ranka numotų: neverta vargintis spėliojant – kas yra, tas ir liks.
Daugelis Maskvos sociologų, politologų ir apžvalgininkų net nesiginčija, kad Krymas (dažniausiai kalbant apie jį net vengiama vartoti žodžius „užėmimas“ ar juo labiau „aneksija“), Rusijos sugrįžimas į tarptautinę politinę areną sukėlė nacionalizmo bangą šalyje ir besąlygišką V.Putino palaikymą.
Vis dėlto nemanau, kad tas vaizdelis, kurį dabar matome, ir liks. Pirma, pats V.Putinas dar nėra pareiškęs, kad kandidatuos į prezidentus. Iš arti neblogai pažindami Rusiją, esame įsitikinę, jog tai koketavimas – laukiama, kol liaudis paprašys. Didelė tikimybė, kad taip ir įvyks. Naivu tikėtis kokių nors pretendentų grumtynių „Vieningosios Rusijos“ viduje.
Tačiau yra aplinkybių, kurios V.Putinui galėtų būti priežastis nesulaukti svaiginamo palaikymo. Dvi iš jų mini „Gazeta.ru“ apžvalgininkas A.Vinokurovas. Viena, tai per ilgas V.Putino buvimas valdžioje. Koks tai svarbus argumentas, matome iš rinkimų JAV.
Esame įsitikinę, jog paklusnumas sistemai yra Rusijos piliečių kraujyje. Bet Rusijai, nesileidžiant į pernelyg gerai žinomus istorinius faktus, būdingi ir netikėti net patiems Kremliaus šeimininkams posūkiai.
Kita, jau svaresnė, aplinkybė – prastėjanti ekonominė padėtis. Banalus teiginys, nuolatos kartojamas ir primenamas ne vien Vakarų žiniasklaidoje. Bet nuo žinojimo lengviau nepasidaro. Sunkios ekonominės situacijos Rusija irgi neslepia.
Kas nuosekliai stebi dabartinį Rusijos ideologinį lauką, nesunkiai pamatys, kaip stengiamasi surasti naują valstybės ateities vektorių.
Atmetant pasaulio pabaigos pranašus, jos naujų laikų istoriją bandoma įsprausti į viltį teikiančią schemą – esą komunistinė utopija atvedė Rusiją į aklavietę. Tačiau jelciniška Rusija tik dar labiau sukomplikavo situaciją ir net pažemino visada svarbia karine galia buvusią imperiją.
Vienintelė išeitis – surasti savitą, eurazinį, pusiau modernų, pusiau konservatyvų raidos modelį, iš dalies panašų į pastarųjų dešimtmečių Kiniją. Kiek Rusijos piliečiai tiki „Eurazijos“ idėja, sunku pasakyti. Sociologams net JAV nebesakoma, ką manoma.
Aišku viena – joks kandidatas į prezidentus, įskaitant ir V.Putiną, negali ir negalės apžavėti rinkėjų kalbomis apie bent kiek šviesesnę ateities ekonominę situaciją.
Beje, svarstant apie paankstintus prezidento rinkimus, vienas povandeninių argumentų buvo nelaukti, kol dėl beviltiškos padėties rinkėjų prie balsadėžių ateis tiek mažai, jog laimėjimas bus tolygus pralaimėjimui. V.Putinas tai gerai supranta, todėl delsia skelbti savo ketinimus.
Išeitis – pūstelėti oro į pasididžiavimo savo valstybės žygiais už jos sienų laužą. Karinės kampanijos Sirijoje eiga faktiškai ir lems V.Putino apsisprendimą. Kitų metų kovo mėnuo, likus iki rinkimų metams, yra riba, iki kurios situacija Sirijoje turi pasikeisti iš esmės. Įklimpus ar gėdingai pasitraukus, bus sunku net kantriems rusams paaiškinti, kam tos kampanijos reikėjo. Kremliui šiuo metu reikalinga tik pergalė.
Rusijoje džiaugiamasi D.Trumpo pergale, bet ne vien todėl, kad jis vieną kitą kartą pagyrė V.Putiną. Pavykus Maskvai susitarti su Vašingtonu dėl bendrų veiksmų Sirijoje, V.Putinas jau drąsiai galėtų pradėti aiškinti savo rinkėjams, ką jis gero padarys kitos kadencijos metu.
Bet ir JAV gerai žino, ko reikia Kremliui, kokią reikšmę jų pozicija turės kito Rusijos vadovo pasirodymui ir ar geriau būtų sudėtingas, bet gerai žinomas V.Putinas, ar koks nors karingas išsišokėlis, o tai šiais laikais nebeatrodo neįmanoma.
Šias prielaidas patvirtina pačioje Rusijoje vis dažnėjantys kaltinimai V.Putinui neryžtingumu ir priekaištai, kad laukdamas gerų orų iš jūros jis praranda laiką, per kurį teroristai Alepe persigrupuoja ir sustiprėja.
Todėl Kremliui gali nebelikti kitokio pasirinkimo, kaip pradėti visišką Alepo šlavimą. Beje, mūsiškio užsienio reikalų ministro nuogąstavimas, kad šio Sirijos miesto gali nebelikti ant žemės paviršiaus, nėra iš piršto laužtas.
Tyla prieš audrą – taip dabar galima pavadinti būsimų prezidento rinkimų Rusijoje atmosferą. Žinoma, įsigilinus į rusų poeto F.Tiutčevo žodžius apie galimybę Rusiją suvokti protu, įmanomi ir visiškai netikėti variantai.
Vienas jų – kelti kandidatu į prezidento postą moterį. Sudrebintų sistemą, pakeistų Rusijos, kaip mačo, įvaizdį ir net aplenktų JAV. O tokių moterų yra. Pavyzdžiui, dabartinė Užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir spaudos departamento direktorė M.Zacharova. Bet tai jau atskira tema.
