Savaitę truksiantis atsisveikinimas su mirusiu 90-mečiu Kubos lyderiu F.Castro prasidėjo Havanos Revoliucijos aikštėje, kur kubietis per savo jau legenda tapusias itin ilgas kalbas dažnai koneveikdavo JAV „jankius“ ir „imperiją“.
Atsisveikinimas su velioniu ir gedulas Kuboje tęsis iki sekmadienio: po dvi dienas truksiančių minėjimo renginių sostinėje F.Castro pelenai nuo trečiadienio keturias dienas su procesija keliaus per šalį, o gruodžio 4 dieną bus palaidoti salos pietryčiuose esančiame Kubos Santjago mieste.
Šiame antrajame pagal dydį Kubos mieste F.Castro 1953 metais surengė savo nesėkmingą pirmąjį bandymą įvykdyti revoliuciją. JAV remtą diktatorių Fulgencio Batistą jam pavyko nuversti po šešerių metų.
Nors kai kas jį laikė socializmo didvyriu, suteikusiu šaliai švietimą ir nemokamą sveikatos apsaugą, kiti jį vadino diktatoriumi, išprovokavusiu ekonominius sunkumus ir kubiečių egzodą į Floridą ieškant geresnio gyvenimo. Būtent šie emigrantai labiausiai džiūgavo dėl F.Castro mirties.
Majamyje pastaraisiais dešimtmečiais susiformavusios didelės kubiečių išeivių bendruomenės nariai „tirono“ mirtį visą savaitgalį šventė gatvių vakarėliuose.
O jaunoji karta prabilo apie planus grįžti į Kubą ir keisti jos ateitį – ypač šalies santykius su JAV, kurie Baracko Obamos valdymo metu patyrė istorinį lūžį. B.Obama yra pirmas nuo 1928-ųjų Kuboje apsilankęs JAV lyderis.
„Dabar ateitis yra jaunosios kartos rankose. Tereikia labai apdairiai su ja pasielgti, – tikino kubiečių šeimoje gimusi 20-metė Isabella Prio, kuri tikisi vieną dieną iš Majamio sugrįžti į Kubą, kurios prezidentu buvo jos senelis Carlosas Prio Socarras. – Vis dėlto aš neketinu grįžti ten tol, kol gyvuos brolių Castro režimas.“
Mergina buvo tarp šimtų kitų, kurie F.Castro mirtį šventė. Amerikoje įsikūrę išeiviai iš Kubos rinkosi baruose, kurie vaišino kokteiliais „Cuba libre“, šoko gatvėse ir klubuose. Paklausta, ar jai atrodo tinkama džiūgauti dėl lyderio gyvenimo pabaigos, mergina nesudvejojo: „Jis – ne žmogus. Jis – monstras. Visiškai priimtina švęsti jo mirtį.“
Tuo metu Kuboje gyvenantys disidentai, kuriuos jo režimas daug metų slopino, džiaugiasi, kad „diktatorius“ mirė, tačiau šventės nerengė – iš pagarbos gedintiesiems atšaukė ir kiekvieną sekmadienį rengiamas demonstracijas.
„Mes nesidžiaugiame dėl žmogiškosios būtybės mirties. Mes džiaugiamės dėl diktatorių mirties“, – sakė opozicijos judėjimo „Damas de Blanco“ („Moterys baltais drabužiais“) lyderė Berta Soler.
Tačiau daug kubiečių vakar Revoliucijos aikštėje liejo ašaras netekę ilgamečio lyderio ir jo diktatūra visai nesiskundė.
„Fidelis yra liaudis. Visi čia jį myli. Tikiuosi, kad aikštė bus užtvindyta žmonių, kaip tais kartais, kai jis ateidavo susitikti su žmonėmis, – ruošdamasi eiti į minėjimus sakė 67 metų namų šeimininkė Ernestina Suarez. – Atsisveikinimas su Fideliu bus nuostabus.“
Tačiau kai kurie kubiečiai po lyderio mirties abejingai gūžčiojo pečiais. 90-metis Chile Rosas tikino, kad į minėjimus neis, o Kubos gyvenimas dėl F.Castro mirties nepasikeis: „Tai neišvengiamai turėjo ateiti. Bet galų gale ką tai keičia? Pažiūrėkite į perpildytus konteinerius, eiles. Rytoj gatvėse toliau bus duobės, o žmonės rikiuosis laukdami duonos kąsnio.“
Iki mirties buvo ištikimas socializmui
F.Castro, kuris į valdžią atėjo kaip barzdotas, cigarus be paliovos rūkantis 32 metų revoliucijos lyderis, suformulavo šūkį „socializmas arba mirtis“ ir liko jam ištikimas iki gyvenimo pabaigos.
Remdamasis marksistiniu-leninistiniu vystymosi modeliu, F.Castro pavertė Kubą vienos Komunistų partijos valdoma socialistine valstybe – pirmąja tokia Vakarų pusrutulyje. Planinės ekonomikos, švietimo ir sveikatos apsaugos reformos buvo įvykdytos kartu su žiniasklaidos apribojimu ir vidinio pasipriešinimo ribojimu. F.Castro palaikė kitose šalyse veikusius prieš imperializmą nukreiptus judėjimus ir vyriausybes Čilėje, Nikaragvoje bei Grenadoje.
Pasak padėjėjų, jis išgyveno daugiau kaip 600 bandymų jį nužudyti ir 1961 metais JAV nesėkmingai organizuotą invaziją, kurios metu į Kubos pietuose esančios Kiaulių įlankos krantą išsilaipino kubiečių emigrantų dalinys. Kiaulių įlankos invazijos dalyviai per 72 valandas buvo apsupti, apie tūkstantį žmonių buvo paimta į nelaisvę. Vėliau jie buvo grąžinti JAV mainais už vaistus ir maisto produktus vaikams.
F.Castro pasipiktinimas invazija prisidėjo prie Kubos raketų krizės 1962 metais, kai pasaulis buvo atsidūręs prie branduolinio karo slenksčio.
Sovietų Sąjunga F.Castro režimą finansavo iki 1989-ųjų. Sovietiniam blokui žlugus, Kubos ekonomika staigiai smuko.
2006 metais jis pasitraukė iš posto, perduodamas savo pareigybes broliui Rauliui Castro. Formaliai prezidentu pastarasis tapo 2008 metais.
