Tikimasi, kad baigus statyti didžiausią pasaulyje slankiąją metalinę konstrukciją bus užtikrinti ateities kartų saugumas Europoje.
1,5 mlrd. eurų kainavęs statinys buvo užstumtas ant senojo, jau apgriuvusio sarkofago, kurį sovietai paskubomis pastatė po Černobylio katastrofos, įvykusios 1986 metų balandžio 26 dieną.
Tačiau kai kurių ekspertų teigimu nuo Černobylio atominės jėgainės katastrofos labiausiai nukentėjusios teritorijos ir dabar išlieka pavojingos. Teigiama, kad žmonės jose galės saugiai apsigyventi ne anksčiau nei po 20 tūkst. metų.
Nobelio premijos laureate Svetlana Aleksijevič, parašiusi knygą „Černobylio malda: ateities kronika“ bei bendravusi su daugybe nuo katastrofos nukentėjusių žmonių, taip pat tikino, kad katastrofos padariniai bus dar ilgai stipriai jaučiami, o nemaža dalis žmonių ir dabar neįvertina šio įvykio masto.
S.Aleksijevič, gyvenanti Baltarusijoje, neigiamai vertina ir Astravo atominės jėgainės statybas.
„Manau, kad tai nusikaltimas, kuris rodo, kad nesuvokėme Černobylio, nesupratome jo prasmės. Turbūt tai kai kas daugiau, negu mūsų sąmonė gali aprėpti. Baltarusijoje, kurioje gyvenu, yra uždara, autoritarinė sistema ir Černobylio tema čia apeinama.
Mano knygos leidžiamos Rusijoje, bet ne Baltarusijoje. Mūsų šalies autoritarinė sistema negalvoja apie gyvybės kainą, apie tautos ateitį, jai rūpi tik valdžios problemos. Kadangi visuomenė paralyžiuota baimės, nuolatos kontroliuojama, mes nesugebėjome pasipriešinti, pas mus nėra kokio nors ekologinio, antibranduolinio judėjimo. Autoritarinėje šalyje viską sprendžia vienas žmogus. Jis nusprendė, kad statysime atominę elektrinę, o visuomenė tyli', – tikino S. Aleksijevič.
Maža to, prieš daugiau nei metus Baltarusija pakeitė nuo Černobylio nukentėjusių žemių programą ir leido kai kuriose teritorijose plėtoti žemės ūkį. Nobelio premijos laureate tai pavadino nusikaltimu.
„Manau, kad tai nusikaltimas. Kad atgaivintume tas žemes, reikia visai kitų technologijų, kito civilizacijos lygio, kurio žmonija dar nėra pasiekusi. Mes negalime tobulai išvalyti taip nukentėjusios žemės, to mes nepajėgiame.
Aš norėčiau žinoti: ar ant Aliaksandro Lukašenkos stalo patenka produkcija iš tos „atgaivintos“ žemės? Abejoju. Manau, kad viskas, ką jie valgo – ten, viršuje, – užauginta prie Minsko, švariausiose vietose, viskas dešimtis kartų patikrinama. Ir ten tai jau tikrai yra dozimetrai, kurių žmonėms taip ir nedavė. Tai nusikaltimas – kitaip nepavadinsi. Tai autoritarinės valdžios požiūris į žmogų“, – tvirtino S.Aleksijevič.
