Europa savo ruožtu patiria didžiausią per pastaruosius tris
dešimtmečius grėsmę, keliamą stiprėjančios Rusijos, apimtos
revanšistinių nuotaikų. F.Castro mirtis yra proga mums prisiminti,
kad Šaltasis karas buvo nešvarus, siaubingas ir tikras; kad vos jo
nepralaimėjome ir labai džiaugiamės jį laimėję. Juk
džiaugiamės, tiesa?
Vis dėlto daug svarbių veikėjų, pradedant popiežiumi,
baigiant Baracku Obama ir Jeanu-Claude’u Junckeriu – kurie, regis,
turėtų būti supratingesni – Kubos komunistų lyderio mirtį laiko
proga išsakyti patoso kupinų sentimentalių pareiškimų apie jo
istorinį vaidmenį.
Nėra jokio paradokso, kad blogi žmonės gali nuveikti svarbių
ir įdomių darbų. Siaubingi žmonės retai būna nuobodžios
asmenybės. Ir jeigu pakankamai ilgai išbūni valdžioje, per tą
laiką tikriausiai įvyks kažkas gera. Pavyzdžiui, Stalinas
industrializavo Sovietų Sąjungą ir pertvarkė jos infrastruktūrą.
Hitleris tiesė kelius ir skatino sveiką gyvenseną (tik kai kuriems,
nes kai kurias mažiau vertinamas žmonių grupes šis režimas,
tarkim, spaudė itin sunkiai dirbti).
Svarbu nepainioti stipriųjų asmenybės bruožų su moralės
vertinimais. Drąsa, ištikimybė ir gebėjimas aiškiai reikšti savo
mintis gali būti pavydėtini ypatumai, bet ne visais atvejais
keliantys susižavėjimą. Daugybė nacių buvo drąsūs. Daugybė
komunistų buvo ištikimi. Propagandininkai visur iškalbūs (ir netgi
sąmojingi ir žavūs). Tai jų nedaro gerais žmonėmis.
Taip, pono F.Castro režimui gerai sekėsi užtikrinti sveikatos
apsaugą neturtingoje šalyje, kuriai anksčiau šios paslaugos buvo
neprieinamos. Jis atlaikė milžinišką Jungtinių Valstijų
spaudimą. Jo nuverstas ankstesnis režimas buvo nesąžiningas ir
žiaurus.
Bet tai nereiškia, kad turėtume gedėti jo mirties. Priminsiu
kelis dalykus: F.Castro režimas buvo įpratęs naudoti kankinimus ir
žiauriausius KGB stiliaus psichologinio spaudimo metodus. Jis žudė
žmonės, juos kalino ir sugriaudavo jų gyvenimą. Lygiuodamasis į
sovietus, jis primetė puritonišką kultūros ir asmeninio gyvenimo
kontrolę. Jis siuntė gėjus į koncentracijos stovyklas (taip pat
draudė rokenrolą ir ilgus plaukus).
Iš šio „socialistinio rojaus“ pabėgo šimtai tūkstančių
žmonių. Kuba, galėjusi būti viena turtingiausių Vakarų
pusrutulio valstybių, beveik visą Šaltojo karo laikotarpį buvo
priklausoma nuo subsidijų, o ekonomiką ištiko krachas, kai rublių
srautas išseko.
Po mirties ponui F.Castro rodoma pagarba iš tiesų mažai susijusi
su juo pačiu arba sala, kurią jis netinkamai valdė. Ir nė kiek ji
neatspindi žinojimo, į kokias aklavietes tokios idėjos gali nuvesti
mūsų laikais – puikus pavyzdys yra baisus Venesuelos ekonomikos
skurdas.
Šios liaupsės daugiausiai atspindi Vakarų neapykantą sau ir
saviapgaulę. Net ir santūriai girdami komunistinę Kubą bei jos
įkūrėją galite parodyti, kad kairiojo sparno idealizmo kibirkštis
tebedega jūsų romantiškoje dvasioje, kad jus šiurpina
imperializmas ir karo kurstymas, kad širdimi esate nuskriaustųjų
pusėje. Anais laikais galbūt būtumėt kovęsi Ispanijos
pilietiniame kare ir rašę apie tai eiles. Arba būtumėt tapę
žvaigždėmis Kasablankoje.
Pagrindinė tokio mąstymo problema – kad jis iškreipia ne vien
patogiai nutolusios praeities, bet ir dabartinės padėties suvokimą.
Mes neužkirsime kelio Vladimirui Putinui, jeigu galvosime, kad
Vakarai yra taip sugadinti godumo, imperializmo ir militarizmo, kad
jų nebeverta ginti.
Mūsų pusė nebuvo tobula anksčiau ir nėra tobula dabar. Vis
dėlto kare svarbiausias dalykas – nepralaimėti. Mes turėtume
šokti ant F.Castro kapo, o ne linkėti, kad jis būtų laimėjęs.