Pietinio Londono Lambeto rajone, klevais apaugusioje „Wickham Road“ alėjoje, tebestovi niūrokas Viktorijos laikų pastatų kompleksas. Dabar jame įrengta keliasdešimt privačių butų ir kotedžų.
Tačiau iki 1983-iųjų ten buvo įsikūrę iki šiol visoje šalyje liūdnai pagarsėję vaikų namai „Shirley Oaks“. 1904 m. įkurti „Shirley Oaks“ turėjo savo mokyklą, polikliniką, sporto stadioną ir netgi plaukiojimo baseiną.
Iš viso šiuose namuose ilgiau ar trumpiau glaudėsi daugiau nei dvidešimt tūkstančių vaikų. Dabar „Shirley Oaks“ vardas britams yra tapęs žiaurumo, prievartos prieš vaikus ir valdžios instancijų nusikalstamo neveiksnumo sinonimu.
Mat tik visai neseniai plačiajai visuomenei buvo atskleista, kad daugiau nei tris dešimtmečius ten veikė gerai organizuota pedofilų ir sadistų grupė.
Mažamečiai buvo daužomi, kankinami, prievartaujami. Patyčios, grasinimai ir žeminančios fizinės bausmės buvo ne išimtys, o vaikų kasdienybė.
Nusikaltėliai – nuo vadovybės ir medikų iki sargų ir virėjų – metų metus jautėsi visiškai nebaudžiami.
Deja, daugeliui jų iš tiesų pavyko išvengti teisingumo: nemaža dalis praėjusio šimtmečio septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečiais vaikus išnaudojusių asmenų jau yra mirę nuo senatvės.
Paslaptį slėpė ilgai
Pirmasis apie seksualinę prievartą „Shirley Oaks“ vaikų namuose garsiai prabilo 12 metų čia praleidęs žinomas britų rašytojas Alexas Wheatle’as.
Savo romanuose, už kuriuos 53 metų rašytojas yra sulaukęs literatūrinių ir valstybinių apdovanojimų, jis ne kartą gvildeno prievartos prieš mažamečius temą.
Bet tik užpernai trijų vaikų tėvas A.Wheatle’as pasakė tai, ką giliai slėpė bemaž keturis dešimtmečius: jis buvo pedofilų auka.
„Kai esi tiktai mažas vaikas, net nesuvoki, kodėl kenti. Vaikai, patyrę prievartą, ieško įvairiausių būdų apsisaugoti nuo jos pasekmių.
Man pasisekė – aš pradėjau rašyti. Iš kankinusių demonų išsivadavau per savo romanus. Kiti neranda kelio: daugelis vėliau įniko į alkoholį ar narkotikus“, – 2014-aisiais apie savo kančias „Shirley Oaks“ namuose pasakojo rašytojas.
Iš karalienės Elizabeth II rankų ordiną už nuopelnus Jungtinės Karalystės literatūrai gavusio A.Wheatle’o viešas pareiškimas sukėlė audrą.
Patys ėmėsi medžioklės
Metų metais slėptos nuoskaudos ir kančios išsiliejo tarsi sprogusi užtvanka: daugiau nei 600 buvusių „Shirley Oaks“ auklėtinių nusprendė papasakoti savo istorijas.
Bet tik maža jų dalis kreipėsi tiesiai į policiją. Dauguma tvirtina, kad teisėsauga pati prisidėjo prie problemos ir jos anaiptol nesprendė.
1995 metais įkalinti trys pedofilai, o vienas kaltinamasis mirė dar iki teismo nuosprendžio.
Patyrusieji fizinį, seksualinį ir psichologinį smurtą susibūrė į gausią asociaciją – „Shirley Oaks Survivors Association“ (SOSA) – pasiryžusią ne pavieniui, o kartu siekti teisingumo.
2014-aisiais įkurtai organizacijai vadovaujančio nukentėjusio londoniečio Raymonfo Stevensono ir grupės savanorių pastangomis SOSA nustatė apie 60 buvusių darbuotojų, įsitraukusių į pedofilų grupuotę, tapatybę. Kaltinimai vos tilpo į 6 storus tomus.
„Tuose vaikų namuose mažamečiai seksualiai buvo išnaudojami sistemiškai, bemaž pramoniniu būdu. Tai buvo kažkas baisaus ir sunkiai suvokiamo. Nepamirškime, kad vaikai į tuos namus pakliūdavo jau po šeiminių dramų ar tragedijų, jie jau buvo traumuoti.
Smurtas ir patyčios mums buvo tarsi normali būsena. Aš vaikystėje net nesuvokiau, kas yra žiaurumas. Man tai buvo tiesiog kasdienybė“, – prisipažino R.Stevensonas, vaikų namuose gyvenęs nuo 1967-ųjų iki 1978-ųjų.
Negali pamiršti košmaro
Tais pačiais 1967-aisiais į „Shirley Oaks“ pateko ir šešiametė Pauline Gocan. Dabar moteris yra dviejų suaugusių vaikų motina, bet iki šiol miega prie uždegtos stalinės lempos, nes bijo tamsos.
Trisdešimt penkerius metus ji niekam, net savo seseriai ir broliui, nepasakojo apie naktimis vaikų namuose patirtas patyčias ir prievartą.
„Naktimis į kambarį, kur miegojo apie dešimt mergaičių, nuolat ateidavo suaugę vyrai. Jie mums darydavo baisius dalykus ir liepdavo juos liesti.
Aš tapau seksualinės prievartos auka. Buvau nuolat mušama. Kai buvau jau paauglė, skriaudikai nuolat grasindavo, kad jeigu kam nors prasitarsiu, mane pasodins į beprotnamį ar kalėjimą. Buvau labai įbauginta“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo P.Gocan.
Išėjusi iš „Shirley Oaks“ ji stengėsi užmiršti savo košmarą, bet bergždžiai. Tik būdama 46-erių, savo gydytojo patarta, ji kreipėsi į psichologą.
O 2012-aisiais P.Gocan padavė kriminalinį ir civilinį ieškinį prieš Londono Lambeto rajono vietinę tarybą, kurios žinioje visada buvo „Shirley Oaks“ namai.
„Man tada buvo pasakyta, kad kaltųjų rasti nebeįmanona, kad daugelis darbuotojų jau mirę, ir buvo pasiūlyta 3,5 tūkst. svarų kompensacija.
Aš jos neėmiau – man tie pinigai buvo tarsi dar vienas pasityčiojimas iš mano kančių. Raštu kreipiausi į tuometį premjerą Davidą Cameroną, bet jokios reakcijos nesulaukiau. Susidariau įspūdį, kad valdžios sistema save gina ir dangsto“, – prisiminė buvusi „Shirley Oaks“ auklėtinė.
Plataus masto tyrimas
Nauja viltis jai, R.Stevensonui, A.Wheatle’ui ir šimtams kitų seksualinę bei fizinę prievartą praeityje patyrusių britų įsižiebė 2014-aisiais.
Tuometė vidaus reikalų ministrė Theresa May paskelbė apie visiškai nepriklausomą itin plataus masto tyrimą – IICSA („Independent Inquiry into Child Sexual Abuse“).
Jo tikslas – ištirti pedofilų padarytus nusikaltimus per pastaruosius pusšimtį metų ir išsiaiškinti, kokios institucijos neapsaugojo nepilnamečių nuo seksualinės prievartos.
Tyrimo autoriams buvo suteiktos ypatingos galios ir dosnus finansavimas. Leista kvosti visus – aukščiausius politinius pareigūnus, teismų ir policijos šulus, religinių bendruomenių vadovus, žiniasklaidos įmonių savininkus.
Tyrimą paskatino dar 2012-aisiais Jungtinėje Karalystėje kilęs didžiulis skandalas, kurio epicentre atsidūrė žymus komikas ir laidų vedėjas Jimmy Savile’as.
Išaiškėjo, kad 2011-aisiais miręs J.Savile’as net šešis dešimtmečius prievartavo ir seksualiai išnaudojo abiejų lyčių nepilnamečius ligoninėse, vaikų namuose, mokyklose ir netgi BBC televizijos studijose.
Buvo akivaizdu, kad J.Savile’as veikė ne vienas – jis bendradarbiavo su kitais aukštus postus užimančiais pedofilais. Tad kaip giliai vaikų tvirkintojai buvo įsiskverbę į valstybines institucijas ar net į šalies Parlamentą?
Į šiuos kertinius klausimus atsakymų privalėjęs ieškoti tyrimas ėmė strigti nuo pat pirmųjų dienų.
2014-ųjų liepą, savo poste neišbuvusi nė savaitės, atsistatydino pirmoji IICSA vadovė baronienė Elizabeth Butler-Sloss.
Mat išaiškėjo, kad jos brolis, aukšto rango teisėjas, galėjo pakliūti tarp apklausiamųjų, nes yra skelbęs prieštaringai vertinamus nuosprendžius pedofilų teisinėse bylose.
Ne ką ilgiau – vos mėnesį – tyrimui vadovavo ir buvusi Londono Sičio merė bei teisininkė Fiona Woolf.
Ji atsistatydino po to, kai žiniasklaida išsiaiškino apie jos asmeninę draugystę su Konservatorių partijos politiku Leonu Brittanu, kuris prieš tris dešimtmečius vadovavo Vidaus reikalų ministerijai kaip tik tuo metu, kai iš jos mįslingai dingo dokumentai apie kai kuriuos įtariamus pedofilus.
Nauja vadove nepasitiki
Praėjusių metų vasarį Th.May surado, regis, idealią kandidatę į tyrimo vadovo kėdę – su britų politiniu elitu nė kiek nesusijusią Naujosios Zelandijos aukščiausiojo teismo teisėją Lowell Goddard. Ši IICSA vadovė oficialųjį tyrimą pradėjo 2015-ųjų lapkritį.
Vienas jos paskelbtų tyrimų turėjo išsklaidyti įtarimus dėl pedofilų grupuotės, prieš keturis dešimtmečius neva įsikūrusios Lordų ir Bendruomenių Rūmuose.
Bet rugpjūtį tarsi perkūnas iš giedro dangaus driokstelėjo žinia – teisėja L.Goddard irgi atsistatydino net nepateikusi paaiškinimo.
Daugiau nei 20 mln. svarų mokesčių mokėtojų lėšų jau atsiėjęs tyrimas, kurį atliekant nieko doro nespėta nuveikti, ėmė panašėti į gigantišką fiasko.
Gelbėti skęstantį laivą ėmėsi ketvirtoji vadovė – socialinių mokslų profesorė Alexis Jay. Nors ši škotė ir neturi teisinio išsilavinimo, ji prieš dvejus metus atliko išsamų tyrimą apie masinį nepilnamečių mergaičių seksualinį išnaudojimą Roderamo mieste.
Tačiau bent kelios nevyriausybinės organizacijos, vienijančios seksualinę prievartą vaikystėje patyrusius asmenis, pareiškė abejonių dėl A.Jay nešališkumo.
Ji yra laikoma gana artima Vidaus reikalų ministerijos struktūroms, tad abejojama, ar ji galės tirti šios žinybos veiklą, susijusią su tikru ar tariamu pedofilijos skandalų „užglaistymu“ XX amžiaus antrojoje pusėje.
Aukos kovoja pačios
Protestus sukėlė vienas naujausių A.Jay sprendimų: ji laikinai sustabdė tyrimą, kurio epicentre atsidūrė prieš metus miręs Lordų Rūmų narys, ilgametis įtakingas Leiboristų partijos parlamentaras lordas Greville’as Janneris.
Nuo 1991-ųjų šis politikas buvo net keturis kartus patekęs į teisėsaugininkų akiratį dėl berniukų tvirkinimo, bet jis niekad taip ir nestojo prieš teismą. Dabar net 30 suaugusių vyrų tvirtina, kad nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio jie patyrė G.Jannerio prievartą.
A.Jay nusprendė, kad kol lordo byla yra specialios policijos komisijos rankose, jos vadovaujamas tyrimas gali ir palaukti. Bet politiko aukoms iškilo logiškas klausimas: ar tokiu būdu vėl nėra dangstoma įtakingo politiko reputacija ir nuo neparankių klausimų apsaugomi galingi jo užtarėjai?
Savo nepasitenkinimą ketvirtąja IICSA vadove bene griežčiausiai pareiškė „Shirley Oaks“ nukentėjusiųjų asociacija.
Daugiau nei 600 aukų vienijanti organizacija lapkričio pabaigoje viešai paskelbė pasitraukianti iš IICSA tyrimo, nes juo nebepasitiki.
„Atrodo, kad jiems terūpi, kaip biurokratiškai sudėti varneles ir suvesti duomenis į kompiuterius. Mes nuo 2014-ųjų dalyvavome tyrimo veikloje, nes tikėjome, kad bus siekiama teisingumo, kad bus norima atskleisti viską, kas vyko Lambeto rajone.
Bet atrodo, kad mūsų viltys buvo bergždžios. Mes vieni tęsime savo tyrimą ir netrukus įvardysime 60 pedofilų, engusių vaikus „Shirley Oaks“ namuose“, – pareiškė R.Stevensonas.
Tokiam drastiškam žingsniui nepritarė kita nevyriausybinė organizacija – Nacionalinė vaikystėje skriaustų žmonių asociacija (NAPAC).
„Tyrimas iš tikrųjų buksuoja ir dėl to liūdna. Bet nuveikta ir daug gerų darbų. Bene pagrindinis iš jų – kad žmonės jau puikiai žino, kam ir kur galima pranešti apie vaikystėje patirtas traumas.
Aš labai tikiuosi, kad vien pats IICSA tyrimo procesas taps balzamu toms aukoms, kurios iki šiol slepia viską savyje“, – „Lietuvos rytui“ sakė NAPAC įkūrėjas Peteris Saundersas, vaikystėje patyręs seksualinę prievartą savo vietinėje bažnyčioje.
Tačiau šalies premjerė Th.May iš Vestminsterio rūmų tribūnos pareiškė, kad ji absoliučiai pasitiki profesorės A.Jay sugebėjimu išlaviruoti bangose skęstantį IICSA tyrimą.
Tiesa, pati Jungtinės Karalystės vyriausybė jau pripažįsta, kad veltui iššvaistyti dveji metai ir dešimtys milijonų svarų dar labiau atitolins tyrimo finišą.
Neatmetama, kad nuosprendis bus paskelbtas tik 2024-aisiais – praėjus net dešimčiai metų nuo tyrimo pradžios.
Tiria ir skandalą futbolo klubuose
Jungtinės Karalystės policijos dėmesį dabar taip pat patraukė masiniai nepilnamečių tvirkinimo incidentai 98 Anglijos, Škotijos ir Velso futbolo klubuose. Naujo skandalo mastas stebina: policija teigia nustačiusi 83 įtariamų pedofilų tapatybę.
Su pareigūnais bendradarbiaujanti vaikų gynimo organizacija NSPCC pranešė, kad sulaukė jau per 1 tūkst. skambučių iš buvusių ir dabartinių futbolininkų.
Skandalas palietė tiek vietinius klubus, tiek ir tokius „Premier League“ gigantus kaip „Manchester City“, „Southampton“, „Newcastle United“ ar „Chelsea FC“. Pastarojo atstovai buvo priversti atsiprašyti savo buvusio žaidėjo Gary Johnsono, kuris tapo vieno iš klubo trenerių Eddie Heatho seksualinės prievartos auka.
Vėliau tikėdamasis užtildyti G.Johnsoną „Chelsea FC“ sumokėjo jam 50 tūkst. svarų. Dabar policijos akiratyje atsidūrė šio Londono klubo administracija.
Viešai apie seksualinę prievartą, patirtą vaikystėje ir paauglystėje, prabilo net trys buvę Anglijos nacionalinės rinktinės žaidėjai. O buvęs Glazgo „Celtic“ klubo trenerių štabo narys 71-erių pedofilas Jimas McCafferty pats šią savaitę pasidavė į policijos rankas.
Į kalėjimą pasiruošęs sėsti škotas net neprisimena, kiek dešimčių vaikų ir paauglių tapo jo aukomis per daugiau nei 15 metų darbo „West Lothian“ ir „Celtic“ klubuose.
„Tokie dalykai tuomet vyko daugumoje klubų. Tuomet tai buvo futbolo dalis“, – teisinosi J.McCafferty.
