34 metų Lietuvos pilietybę turintis rusas surado visus, kurie prisidėjo prie Stepano Karagodino mirties Tomske 1938-aisiais, – pradedant Josifu Stalinu ir kitais didžiojo teroro lyderiais, baigiant paprastais vykdytojais – tardytojais, budeliais, sunkvežimių vairuotojais ir mašininkėmis, perspausdinusiomis NKVD dokumentus.
Per ketverius metus trukusias paieškas D.Karagodinui teko įveikti didžiulį visokio plauko valdžios atstovų pasipriešinimą. Bet galiausiai vyrui į rankas pakliuvo jo prosenelio sušaudymo aktas su tiesioginių bausmės vykdytojų pavardėmis.
Dabar D.Karagodinas ketina patraukti nusikaltėlius baudžiamojon atsakomybėn ir pateikti kaltinimus dėl grupės žmonių įvykdytų masinių žudynių.
Dar niekas Rusijos istorijoje nėra pateikęs panašaus ieškinio, juolab niekas nebuvo pasiryžęs eiti iki pabaigos.
Ar Rusijos teismas imsis šios bylos? Ar atsiras D.Karagodino sekėjų?
Ar jo tyrimas duos pradžią plataus masto šalies destalinizacijai, kuri neįvyko nei 6-ajame, nei 9-ajame dešimtmetyje?
Dabar dėl to Rusijos žiniasklaidos priemonėse prasideda didžiulė diskusija.
Nužudė niekam nežinant
Deniso prosenelį 56-erių valstietį S.Karagodiną Tomsko miesto NKVD skyriaus darbuotojai suėmė 1937 metų gruodžio 1-osios naktį. Neteisminis NKVD organas Ypatingasis pasitarimas jį apkaltino organizavus Japonijai pavaldžią šnipų grupuotę ir nuteisė sušaudyti.
Nuosprendis buvo įvykdytas kitų metų sausio 21-ąją. Apie sušaudymą S.Karagodino žmona ir vaikai nesužinojo ir tikėjosi, kad jis liko gyvas.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ruso artimieji sulaukė pažymos apie reabilitaciją – joje buvo rašoma, kad S.Karagodinas mirė kalėjime.
Nuteistas, nužudytas, reabilituotas – toks buvo įprastinis J.Stalino represijų aukų likimas, palydėtas įprasto valdžios siekio nusimesti visą atsakomybę.
Bet milijonams stalinizmo aukų giminaičių pakako ir šio popierėlio, nes jie suvokė, kad vis tiek nieko nesužinos, nieko nesugrąžins ir nieko nepasieks.
Tomsko universiteto Filosofijos fakulteto auklėtinis D.Karagodinas svarstė kitaip.
„Vienas žmogus nužudo kitą, o paskui sako: „Žinote, aš jį užmušiau, bet štai pažyma, kad aš jį reabilitavau, – dabar viskas gerai.“ Ne, taip neturi būti“, – tikino rusas.
Regis, D.Karagodinas kitaip suvokė žinomą sovietinį šūkį „Nė vienas nepamirštas ir nieko nepamiršta“.
Jis pradėjo konkrečių kaltininkų paiešką, kad visiems būtų iškeltos baudžiamosios bylos ir nuteisti visi tie, kurie šaudė, nagrinėjo bylą, ją sufabrikavo, skelbė nuosprendį, padėjo savo parašą.
D.Karagodinui pavyko išsiaiškinti, kad nužudymą organizavo Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto politinis biuras, kuris patvirtino 1937 metų liepos 2-osios nutarimą „Dėl antisovietinių elementų“ ir prie jo pridurtą 1937 metų liepos 31-osios NKVD įsakymą.
Prie nužudymo prisidėję asmenys – Tomsko NKVD valdybos darbuotojai, dalyvavę per suėmimą ir tardymus.
Tiesiogiai kalti dėl nužudymo buvo tie, kurie sufabrikavo bylą ir patvirtino nuosprendį sušaudyti. Ir pagaliau budeliai – tie, kurie įvykdė nuosprendį.
Klausimas nebuvo liestas
Pradžioje D.Karagodino paieškas lydėjo vien nesėkmės: sovietinių specialiųjų tarnybų archyvai itin nenoriai dalijosi informacija.
Daugybė rašytinių ir žodinių jo paklausimų visada baigdavosi tuo pačiu – formaliais pranešimais, kad to ar kito dokumento nėra, o bet kokia informacija, kur jis galėtų būti saugomas, blokuojama.
„Net artimiausi draugai buvo įsitikinę, kad toliau nepasistūmėsiu ir pateksiu į aklavietę. Bet aš tiesiog į tai nekreipiau dėmesio, nes neįmanomų uždavinių sprendimas – viso šio projekto esmė“, – tikino rusas.
Kai kurie į D.Karagodiną žiūrėjo kaip į beprotį: negi jis iš tikrųjų ketina pradėti bylą prieš J.Staliną? Nuteisti kiekvieną tardytoją, budelį? Juk jie tai darė, nes gavo įsakymą!
Tačiau užsispyręs rusas atkirsdavo – kuo KGB budeliai geresni už nacių koncentracijos stovyklų darbuotojus, kurie dar ir dabar randami ir atiduodami teismui?
Juolab kad kai kurių sovietinių represinių organų darbuotojų rankos suteptos krauju labiau negu daugelio nacistinės Vokietijos karininkų.
Antai vienu žinomiausių stalininių budelių laikomas NKVD komendantas Vasilijus Blochinas tarnybos metais, įvairiais vertinimais, sušaudė 10–15 tūkstančių žmonių.
„V.Blochinas apsirengė savo uniformą. Ruda odinė kepurė, ilga ruda odinė prijuostė, rudos odinės platėjančios pirštinės aukščiau alkūnių“, – budelio pasirengimą dirbti aprašė buvęs Kalinino srities NKVD valdybos viršininkas Dmitrijus Tokarevas.
Per dieną šis darbštus mėsininkas į aną pasaulį pasiųsdavo iki 300 žmonių.
Kaip teigė Rusijos istorikas Ivanas Kurila, D.Karagodinui ėmusis tyrimo iškilo klausimas dėl valstybės ir konkrečių teroro vykdytojų atsakomybės – ne politinės, o tikrų tikriausios baudžiamosios.
„Rusijoje toks žingsnis tuo pat metu atrodo ir normalus, ir negalimas.
Rusai neturėjo nei savo nacionalinio susitaikymo komisijos, nei tribunolo.
Tad D.Karagodinas pasiūlė savaip išsiaiškinti santykius su praeitimi: asmeniškai pradėjo tyrimą ir pateikė ieškinį dėl prosenelio žūties“, – teigė istorikas.
Galų gale D.Karagodinui pavyko gauti daugybę dokumentų, bylojančių, kaip dirbo J.Stalino represijų mašina, žudžiusi nekaltus žmones.
Šį lapkritį jis gavo paskutinį svarbų dokumentą: aktą apie Tomsko miesto NKVD skyriaus įvykdytą nuosprendį 36 žmonėms, tarp jų S.Karagodinui ir šešiems jo tariamiems bendrininkams, – visiems jiems buvo iškelta kolektyvinė byla.
Dokumente įvardyti budeliai – Tomsko kalėjimo viršininkas Nikolajus Zyrjanovas, Tomsko miesto NKVD skyriaus komendantas Sergejus Denisovas ir inspektorė Jekaterina Noskova.
„Istorikai ir specialistai, su kuriais iki šiol suspėjau pasikalbėti, negali patikėti, kad man pavyko. Kai kurie tiesiog buvo priblokšti – ne dėl to, kad man pasisekė, bet kad tokie dokumentai iš viso egzistuoja ir juos galima gauti. Spėju, kad tai apskritai pirmas kartas Rusijos istorijoje, kai žmogui buvo išduotas toks dokumentas“, – kalbėjo D.Karagodinas.
Sulaukė ir palaikymo
Tyrimą atlikęs rusas sulaukė ir atsako. Vieno budelių N.Zyrjanovo anūkė, perskaičiusi D.Karagodino tinklaraštyje paskelbtą tyrimo medžiagą, viešai atsiprašė.
„Aš nemiegu jau keletą dienų. Susipažinusi su visais dokumentais, kuriuos paviešinote, tiek daug visko pergalvojau pažvelgusi į praeitį.
Protu suvokiu, kad aš nekalta dėl to, kas įvyko, bet jausmų, kurie užplūdo, neįmanoma perteikti žodžiais“, – rašė Julija.
Pavardės minėti nenorinti moteris papasakojo, kad jos senelės tėvą kažkas įskundė ir suėmė tais pačiais metais kaip ir D.Karagodino prosenelį.
„Jis nebesugrįžo. Namuose liko keturios dukros, mano senelė buvo jauniausia.
Tačiau dabar paaiškėjo, kad vienoje šeimoje esama ir aukų, ir budelių.
Tai labai sunku suvokti. Nelaimės neišbrauksi iš istorijos, tačiau palikuonių tikslas yra jos nenutylėti.
Visi darbai ir įvykiai turi būti įvardyti savais vardais.
Mano laiško jums tikslas – tiesiog pasakyti, jog dabar žinau tokį gėdingą savo šeimos istorijos puslapį ir visiškai jus palaikau“, – prisipažino Julija.
Atsakydamas į šį laišką D.Karagodinas padėkojo N.Zyrjanovo anūkei už šį žingsnį ir priėmė jos atsiprašymą: „Tiesiu jums ranką susitaikyti, kad ir kaip man būtų sunku tai padaryti atsimenant viską.
Svarbiausia, kad buvote nuoširdi, o tai kur kas daugiau, nei galėjau tikėtis.“
Tiesa, D.Karagodino iniciatyva sulaukia ir kitokių atsiliepimų.
„Mus – tiek Rusiją, tiek ir jos piliečius atskirai – vėl bandoma priversti atgailauti“, – piktinosi vienas D.Karagodino tyrimo priešininkų Valerijus Iljinas.
Dar vienas budelių išteisinimo šalininkas Jurijus Kabajevas pateikia tokį argumentą: „Bandome teisti tą laiką, kuriuo negyvenome, kurį blogai pažįstame ir beveik nesuprantame, kurį teisiame iš dabartinių ideologinių pozicijų, neatsižvelgdami į tas sąlygas, kuriomis žmonės tais laikais gyveno ir dirbo.“
Žurnalistas Andrejus Kolesnikovas primena, kad yra ir itin privatus šios istorijos aspektas. Vienam koks nors NKVD seržantas – kruvinas budelis, nesusimąstydamas šaudęs į pakaušį. O kitam jis – prosenelis, kurio portretas su ordinais nusagstyta paradine uniforma kabo ant sienos.
Kai kam represinės struktūros leitenantas – niekšas, mušdavęs tardomąjį per apklausas, o šeimos nariams – gerbiamas veteranas, apsaugotas Georgijaus juostele tarsi stebuklingu talismanu.
Toks dviprasmiškas istorijos vertinimas įrodo, kad visai Rusijos tautai reikalinga diskusija šia skaudžia tema.
Jaunimas nežino istorijos
Jurijaus Levados analitinio centro duomenys rodo, kad 26 proc. šiemet apklaustų žmonių yra pasirengę pateisinti represijas politine būtinybe. 2007-aisiais tokių buvo tik 9 proc.
2016-aisiais beveik kas antras (45 procentai) jaunimo grupės apklaustųjų neturėjo nuomonės apie J.Stalino terorą: 19 procentų nieko nežinojo apie represijas, o 26 proc. buvo sunku kaip nors jas įvertinti.
„Būtent dėl nežinojimo tauta ir neturi nacionalinio sutarimo stalinizmo klausimu.
Negana to, pagrindinė takoskyra tarp autoritarinio ir demokratinio šalies raidos kelio šalininkų yra būtent čia – vertinant J.Stalino represijas.
Rusija neis į priekį, kol jos neužlies trečioji destalinizacijos banga, – po pirmųjų dviejų atšilimo bangų ir pertvarkos laikais“, – rašo A.Kolesnikovas.
Bet tam pirmiausia reikia prieinamos informacijos apie tamsius tėvynės istorijos puslapius. Vieną jų ir atvertė D.Karagodino tyrimas.
Tačiau pokyčiai čia nesibaigia. Antai lapkritį Rusijos žmogaus teisių gynimo organizacija „Memorial“ savo svetainėje paviešino duomenis apie 40 tūkst. NKVD darbuotojų, kurie 1935–1939 m. nužudė beveik 700 tūkst. žmonių.
„Iki šiol apie per didįjį terorą nužudytus žmones buvo kalbama kaip apie aukas, pražudytas stichijos – žemės drebėjimo arba cunamio.
Bet jie tapo nusikaltimų aukomis, o tuos nusikaltimus įvykdė tikri žmonės“, – teigė „Memorial“ vadovas Janas Račinskis.
Visi KGB ir jo pirmtakų archyvų dokumentai niekada nebuvo paviešinti. O Rusiją valdant buvusiam KGB karininkui J.Stalinas vis dažniau yra laikomas puikiu lyderiu, kuris tiesiog padarė kelias klaidas.
O „Memorial“ V.Putino režimo buvo paskelbta užsienio agentų buveine siekiant suvaržyti nevyriausybines organizacijas.
Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas nekomentavo Didžiojo teroro epochos NKVD darbuotojų duomenų paviešinimo, šią temą pavadinęs gana jautria.
„Vyrauja visiškai skirtingi požiūriai – beje, ir vieni, ir kiti kartais pateikia gana svarių argumentų“, – svarstė D.Peskovas.
Po šio Kremliaus atstovo komentaro judėjimo „Memorial“ tinklalapio prieigą užblokavo nežinomi įsilaužėliai.
