Tačiau rinkimai Amerikoje ne vienintelis įvykis, kuris gali priminti Šaltojo karo veiksmus.
Praėjusį mėnesį Europos parlamentas paviešino ataskaitą, kurioje teigiama, kad Kremlius tikslingai skleidžia antieuropietišką propagandą naudodamas visus įmanomus būdus, rašo „The Guardian“ žurnalistas Andras Schweitzeris.
Savo tekste jis tikino, kad Šaltąjį karą primenanti politinė įtampa pasaulyje yra ne kas kita, kaip minėtojo karo tąsa. A. Schweitzeris įsitikinęs, kad Rusija daugybę metų remia nacionalistines, kraštutinių pažiūrų politines jėgas Europoje. Tarp jų ir partiją „Nacionalinis frontas“ Prancūzijoje, partiją „Alternatyva Vokietijai“ bei britų Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partiją.
Čekijoje du iš eilės prezidentai Vaclavas Klausas ir Milošas Zemanas palaikė šiltus ryšius su Rusija, rėmė pastarosios kompanijas. Vengrijoje tiek premjero Viktoro Orbano vyriausybė, tiek ir didžiausia opozicinė partija „Jobbik“ yra geri Rusijos draugai bei euroskeptikai.
Jeigu Rusijos slaptosios tarnybos naudojo slaptą informaciją siekdamos paveikti JAV prezidento rinkimų rezultatus, tai verta paminėti, kad panašūs atvejai yra nutikę ir Europoje. Ne kartą niekam nežinomos informacijos paviešinimas turėjo itin didelę įtaką rinkimų rezultatams.
Antai 2014 m. kažkas sugebėjo įrašyti privatų Lenkijos centrinio banko valdytojo ir vidaus reikalų ministro pokalbį. Vėliau buvo įrašytas dar vienas privatus pokalbis tarp šalies ministrų vienoje Varšuvos kavinėje.
Įrašai, paviešinti prieš rinkimus, sukėlė nemenką skandalą ir susilpnino tuo metu valdžiusią Piliečių platformą. Ji galiausiai pralaimėjo rinkimus Teisės ir teisingumo partijai, kuri Lenkijoje bando priimti ne vieną antidemokratišką įstatymą ir jau sulaukė Europos institucijų priekaištų.
Panašus incidentas įvyko 2006 m. Vengrijoje. Tuo metu slapta buvo įrašyti ir vėliau paviešinti ministro pirmininko Ferenco Gyurcsano pokalbiai su Socialistų partijos nariais. Tai nemenkai prisidėjo prie jo oponento V.Orbano pergalės 2010 rinkimuose. Pastarasis neslepia savo šiltų santykių su Rusija ir nepasitenkinimo Europos institucijomis.
Iki Krymo okupacijos daugelis analitikų neigė, kad politinė įtampa, primenanti Šaltąjį karą prasidėjo kartu su Rusijos prezidento Vladimiro Putino agresyvia užsienio politika. Tačiau iš tiesų Šaltasis karas niekada nesibaigė.
Pasak Harvardo universiteto mokslininko Marko Kramerio, pagrindinis Šaltojo karo bruožas – dviejų ideologijų (marksizmo-leninizmo ir liberalios demokratijos) ir jas atstovaujančių supervalstybių susidūrimas.
Žvelgiant iš šios pozicijos, Šaltasis karas baigėsi prieš 25 metus žlugus Sovietų sąjungai. Tačiau šią sąvoką nūdienoje reikėtų peržiūrėti.
Valstybių lyderiai ir politikos analitikai vos prieš dvejus metus suvokė, kad Rusija nėra tokia „bedantė“ kaip dar neseniai manyta.
Nors Vakarų karinė galia vertinama kaip didesnė, Rusija pastaraisiais metais vis efektyviau ir dažniau naudoja nekonvencinio karo metodus, kibernetine atakas.
O jos šnipinėjimo metodai aiškiai paveldėti iš Sovietų sąjungos tradicijų.
Nors komunizmas prarado savo pirminę formą, panašu, Rusijoje jis atgimsta. Josifas Stalinas šioje šalyje dabar yra populiaresnis nei bet kada anksčiau.
Tiesa, tikroji Maskvos ideologija, kuria Kremlius stengiasi skleisti visame pasaulyje, yra neliberalus nacionalinis autoritarizmas: galia centralizuojama autokratinio lyderio rankose, o šis save vaizduoja kaip nacionalinių interesų gynėją. Tai nėra tolima ideologijai, kuri vyravo po Antrojo pasaulinio karo. Taip pat ir bandymas įteigti, kad liberali demokratija, atvira visuomenė, žmogaus teisės yra ne kas nors daugiau, o tik „Vakarų propaganda“.
Taigi išliko tiek galios, tiek ir ideologinis komponentai. Galbūt praėjus dešimtmečiams analitikai kalbės apie daug ilgiau trukusį Šaltąjį karą su trumpu atšilimo periodu XX a. pabaigoje.
