„Taip, mes galime. Taip, mes tai padarėme“, – savo gerai žinomą šūkį per atsisveikinimo kalbą pakartojo B.Obama apibendrindamas aštuonerius prezidentavimo metus.
Postą užleidžiantis prezidentas paskutinį kartą kaip prezidentas į šalį kreipėsi Čikagoje – mieste, kuriame prasidėjo jo politinė karjera.
Paskutinėje oficialioje kalboje kadenciją baigiantis prezidentas tvirtino nuveikęs daug darbų, pabrėžė susitarimo su Iranu svarbą, džiaugėsi įgyvendinta sveikatos apsaugos reforma, kurią pavadinęs socialistine ir brangiai kainuojančia pažadėjo išrauti su šaknimis naujasis JAV lyderis Donaldas Trumpas.
Ir tuo pat metu jis ragino amerikiečius susitelkti, nes demokratijai ir liberaliosioms vertybėms kyla grėsmė.
Nors garsiai to neįvardijo, aišku, kad mintyse turėjo ne ką kita, o 45-uoju JAV prezidentu išrinktą D.Trumpą bei agresyvią Rusijos politiką.
Tačiau tenka pripažinti, kad lyderis kai kurioms šių problemų ir žmonių nusivylimui, atvedusiam į postą D.Trumpą, pats atvėrė vartus: dažnai trūkdavo ryžto, buvo pasirinkta neteisinga strategija, pražiūrėtos grėsmės.
Pernelyg dideli lūkesčiai
B.Obama yra puikus oratorius, gebantis sakyti jausmingas ir įkvepiančias kalbas.
Tuo amerikiečiai ir likęs pasaulis galėjo įsitikinti ne tik šią savaitę, kai prezidentas tarė atsisveikinimo žodį, bet dar prieš aštuonerius metus, kai jis sakė pirmąsias kalbas. Bet šis medalis turėjo dvi puses.
„B.Obamos rinkimų kampanija, jo šūkiai, asmenybė, gebėjimas įkvėpti entuziazmo rėmėjams užkrovė jam tam tikrą lūkesčių naštą, – „Lietuvos rytui“ aiškino viešųjų ryšių specialistas Mykolas Katkus. – Po George’o W.Busho prezidentavimo žmonės nė neįsivaizdavo, kad politinis lyderis gali kalbėti taip uždegdamas, matyti gėrį, o ne vien negatyvą.
Bet tai ir buvo susiję su šia lūkesčių našta.“
Dar daugiau vilčių dėl B.Obamos suteikė 2009 m. jam įteikta Nobelio taikos premija. Norvegijos Nobelio komitetas ją JAV prezidentui skyrė už pastangas sustiprinti tarptautinę diplomatiją ir žmonių bendradarbiavimą, taip pat už darbą dėl pasaulio be branduolinių ginklų.
B.Obama žengdamas į Baltuosius rūmus tikėjo ir tikino kitus, kad pajėgs susitarti su visų šalių lyderiais, net jei jie nėra draugiškai nusiteikę JAV atžvilgiu.
Tačiau neilgai trukus jam teko suvokti – ši užduotis nėra taip lengvai įgyvendinama.
„Prezidento B.Obamos užsienio politikoje yra visa virtinė nesėkmių. Jo santykių perkrovimo su Rusija politika patyrė fiasko. Galų gale rusai netgi labai aktyviai dirbo, kad prezidentu taptų ne demokratė Hillary Clinton, o respublikonas D.Trumpas.
Taip pat ir B.Obamos Sirijos politika pasibaigė katastrofa. Pasirinkęs nesikišimo kelią jis patyrė nesėkmę“, – didžiausias kadenciją baigiančio JAV prezidento klaidas vardijo M.Katkus.
B.Obama vis dėlto mėgino demonstruoti griežtesnį toną dėl Sirijos prezidento Basharo al-Assado veiksmų šalyje: nubrėžė raudonąją liniją patikindamas, kad režimui panaudojus biologinį ginklą JAV tikrai įsikiš.
Tačiau tai, kaip sakė M.Katkus, teliko kalbos.
Supaprastintai galima sakyti, kad dabar toje šalyje liko tiktai B.al-Assado diktatūra arba musulmonų sukilėliai.“
Su viltinga gaida į postą atėjusiam B.Obamai teko pripažinti, kad tarptautinius konfliktus išspręsti ar užbaigti nėra taip lengva, kaip jis manė.
„B.Obama turėjo lūkesčių, kad pasaulis bus kitoks nei G.W.Busho metais, kai amerikiečiai priimdavo sprendimus vienašališkai ir įsiveldavo į konfliktus Afganistane, Irake. Jis žadėjo užbaigti karus, išvesti pajėgas iš Afganistano, uždaryti Gvantanamo kalėjimą.
Tačiau po aštuonerių metų jam tenka pripažinti, kad realybė gerokai niūresnė nei kalbos ar užmojai – jo užsibrėžti tikslai nebuvo iki galo įgyvendinti“, – B.Obamos užsienio politiką įvertino Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala.
Pritrūko didesnio ryžto
Vis dėlto postą paliekančiam prezidentui priklauso svarbi simbolinė pergalė kovoje su terorizmu – Osamos bin Ladeno nukovimas. Tai, be abejo, istorijoje bus priskiriama prie svarbiausių šio lyderio laimėjimų.
Be to, B.Obama taip pat pabrėžia faktą, kad per aštuonerius jo vadovavimo metus JAV nebuvo jokių didžiulių užsienio agentų ar kitų valstybių teroristų įvykdytų išpuolių.
„Reikia nepamiršti, kad 2009 m. prisiekus B.Obamai tokio darinio kaip „Islamo valstybė“ (IV) dar nebuvo. Susikūrusi IV tapo labai svarbiu priešu tiek JAV, tiek ir Europai“, – „Lietuvos rytui“ pabrėžė L.Kojala.
Kalbėdamas apie kovą su terorizmu D.Trumpas tiesiog žėrė kritiką ankstesnėms prezidentų administracijoms, esą IV – pačių JAV sukurtas produktas, su kuriuo dabar jos nepajėgia kovoti.
„Konfliktai, kurie vyko, nėra tik B.Obamos atsakomybė. Apskritai JAV prezidentas, kad ir koks įtakingas būtų, nėra viską lemiantis pasaulyje. Manau, kad vis dėlto Sirijos konflikto šešėlis B.Obamą visą laiką persekios. Tiek dėl IV, tiek dėl raudonosios linijos, tiek ir dėl tūkstančių žmonių mirčių“, – svarstė L.Kojala.
Politologas Nerijus Maliukevičius įsitikinęs, kad kritikos strėlės dėl užsienio politikos į B.Obamą skrenda dėl nepademonstruoto ryžtingumo.
„Daugeliu atvejų B.Obamos politika nebuvo paremta ryžtu ir karine galia. Dėl to tie, kurie norėjo demonstruoti karinius raumenis, neretai sugebėjo diktuoti savo sąlygas – Kryme, Sirijoje.
B.Obama pasirinko strateginę kantrybę. Tačiau globaliu mastu ji gali neveikti, juolab kai kalbame apie autoritarinius režimus.
Siekiant priversti juos laikytis tarptautinių normų, būtina daugiau ryžto“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino N.Maliukevičius.
Perkrovimas, kuris neįvyko
Nors Rusija nuo pat pirmosios B.Obamos kadencijos pradžios akivaizdžiai ignoravo ir niekino jo administraciją, pastaroji vis dar bandė kalbėtis su Kremliumi kaip su normaliu partneriu. Ir tai, pasak ekspertų, buvo didžioji JAV prezidento klaida, pasibaigusi agresyvia Rusijos politika, bet ir kibernetinėmis atakomis siekiant paveikti JAV prezidento rinkimus.
„Santykių su Rusija perkrovimo B.Obama ėmėsi tikėdamasis, kad tuometis prezidentas Dmitrijus Medvedevas nėra tik V.Putino marionetė, o gerokai liberalesnis savarankiškas lyderis.
Bet šiandien tas lūkestis mums atrodo kaip klaida. Galiausiai ir B.Obama pamatė, kad jo pastangos neduoda rezultatų.
Dar iki Ukrainos įvykių, 2012 metais, kai vyko protestai Maskvoje, Bolotnajos aikštėje, V.Putinas labai aiškiai pareiškė, esą juos pakurstė JAV. O Ukrainoje ir Sirijoje Amerikos ir Rusijos santykių perkrovimo politika pasiekė visišką dugną“, – tikino L.Kolaja.
Vis dėlto būtų neteisinga tvirtinti, kad dėl Šaltąjį karą primenančių Rusijos ir JAV santykių įšalo kalta tik pastaroji. Šių dviejų šalių interesų zonos kertasi: Kremlius nori neprarasti įtakos tose valstybėse, kurios yra Vakarų partnerės ir priklauso NATO aljansui.
„Rusija priima vienintelį argumentą – jėgą.
Kai priešininkas demonstruoja, kad yra silpnas, Kremlius tuo naudojasi“, – aiškino M.Katkus.
O B.Obamai visuomet sunkiausiai sekėsi kalbėti su politikais, kurie turi labai stiprų ideologinį užtaisą. Jis – Harvardo teisininkas, o jo komandą sudarė racionalūs žmonės, kurie visą laiką bandė surasti geriausią kompromisą tarp įvairių norų. Tačiau pasiekti kompromiso su dažnai neracionalia Maskva nepavyko.
Ir tai teko pripažinti B.Obamai, kuris sakydamas paskutinę savo kalbą pabrėžė, esą tokios valstybės kaip Rusija ir Kinija vis tiek nebus stipresnės nei JAV.
„Amerikiečiai padarė didžiulę klaidą manydami, kad gali kalbėti apie demokratiją ir tuo pat metu kurti santykius su Rusija. Bandymai susitarti su Maskva ilgainiui pasibaigia, tačiau taip prarandama daug brangaus laiko. Pasyvi JAV pozicija leido Rusijai įsiveržti į Siriją ir dabar žaisti žaidimą, kurio V.Putinas taip siekė“, – tikino M.Katkus.
Vis dėlto teigti, kad B.Obamos užsienio politika patyrė tiktai pralaimėjimą, būtų neteisinga.
Jis palaikė itin šiltus santykius su NATO sąjungininkėmis stengdamasis sutvirtinti Aljanso pozicijas ir atsverti Rusijos agresiją. Tiek Baltijos šalims, tiek ir kitoms valstybėms B.Obama ne kartą tvirtino, kad JAV vykdys savo įsipareigojimus NATO ir gins sąjungininkes karinės agresijos atveju.
Nuopelnus kadenciją baigiantis JAV prezidentas taip pat galės prisiimti ir už istorinį santykių su Kuba bei Iranu atkūrimą.
Tačiau, kaip tikino M.Katkus, iš B.Obamos tikėtasi daugiau: „Iš jo buvo tikimasi kur kas daugiau, nei jis padarė per tuos aštuonerius metus užsienio politikoje.
B.Obamos baimė naudoti jėgą, noras matyti pasaulį, kuriam nereikia JAV kaip policininkės, nebuvo sėkmingas.“
Stipresnis vidaus politikoje
Antraip nei užsienio politika, B.Obamos sprendimai vidaus politikos srityje buvo dažniau sutinkami plojimais nei piktomis replikomis. Nors jo įpėdinis D.Trumpas kritikuoja su kitomis šalimis JAV pasirašytas prekybos sutartis, kurios esą kenkia Amerikos ekonomikai, ekspertai B.Obamos darbus grumiantis su ekonomikos krize vertina itin palankiai.
„Vidaus politikoje B.Obama pasiekė išties nemažai įspūdingų pergalių. Jo pastangos atgaivinti ekonomiką buvo labai sėkmingos, nors tapęs prezidentu jis paveldėjo baisiausią finansinę krizę. B.Obama nepasidavė populistiniams raginimams, kurie galbūt būtų palankiai įvertinti žmonių, bet būtų visiškai sugriovę ekonomiką“, – tikino M.Katkus.
Tiesa, B.Obama, kovodamas su ekonomikos krize, buvo stipriai kritikuojamas už automobilių pramonės gelbėjimą, kuriam skyrė milijardus. Galiausiai paaiškėjo, jog toks žingsnis buvo protingas – išsaugota pramonė, darbo vietos.
„B.Obamos ekonominė ir socialinė politika buvo sėkminga.
Nedarbo lygis sumažėjo iki istorinių žemumų. Reikia pripažinti, kad jis sugebėjo stabilizuoti padėtį po finansų krizės.
Tad priekaištų dėl ekonominės politikos jam nederėtų reikšti“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino ir ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Ir pats kadenciją baigiantis JAV prezidentas suvaldytą ekonomikos krizę laiko vienu didžiausių laimėjimų. Tiesa, oponentai, tarp kurių ir jo įpėdinis D.Trumpas, vis dėlto jam priekaištauja dėl šiuo metu lėtai vykstančio ekonomikos augimo ir vis dar jaučiamų krizės padarinių.
Bene daugiausia diskusijų sukėlęs B.Obamos spendimas vidaus politikoje buvo sveikatos apsaugos reforma – vadinamoji „Obamacare“. Pats JAV prezidentas šią reformą laiko itin sėkminga, suteikusia daugiau saugumo milijonams amerikiečių, kurie iki tol neturėjo sveikatos draudimo.
Tačiau D.Trumpas jau ne kartą grasino, kad „Obamacare“ bus panaikinta pirmosiomis jo prezidentavimo dienomis. Tik vėliau puse lūpų užsiminė, kad kai kurie sveikatos reformos aspektai jam yra priimtini ir galėtų likti.
„Sveikatos apsaugos sektoriuje B.Obama įvykdė istorinį lūžį. Didžiulė dalis amerikiečių neturėjo sveikatos draudimo. Nemažai jų neturi ir šiandien.
Būtent su tuo – nefunkcionuojančia sveikatos apsauga – ir bandė kovoti B.Obama.
Aišku, ji veikia netobulai, kai kam sveikatos draudimas pabrango, bet judama tinkama kryptimi – vis daugiau amerikiečių yra apsaugoti. Nepasitenkinimas, aišku, kyla iš įmonių, asmenų, kuriems reikia mokėti daugiau. Tačiau padengti išlaidas kam nors vis tiek reikia“, – tvirtino N.Mačiulis.
Tuo metu L.Kolaja linkęs abejoti, ar „Obamacare“ nebus pertvarkyta: „Sveikatos reforma įgyvendinta, bet kyla klausimas, ar galime ją laikyti ilgalaikiu projektu, nes didelę dalį jos B.Obama buvo priverstas priimti be politinio palaikymo Kongrese.
Todėl egzistuoja nemaža tikimybė, kad reforma bus keičiama iš esmės. Ir D.Trumpas žada tai daryti jau pirmosiomis kadencijos dienomis.“
Susiskaldymo įveikti nepavyko
Tenka pripažinti, kad per aštuonerius B.Obamos prezidentavimo metus Amerika tapo gerokai liberalesnė. Įvairios teisėsaugos reformos, partnerystės įstatymai, rasinės diskriminacijos mažėjimas yra būtent B.Obamos nuopelnas. Aišku, daugelis tikina, kad pažanga buvo ne tokia, kokios tikėtasi iš pirmojo istorijoje juodaodžio prezidento.
Paskutinėje savo kalboje B.Obama pabrėžė būtinybę išlaikyti vieningumą, toleranciją – greičiausiai norėdamas pasmerkti ne kartą D.Trumpo išsakytas rasistines, homofobiškas, moteris žeminančias frazes.
„Kad ir kokie būtų mūsų išoriniai skirtumai, mes šiame reikale dalyvaujame kartu“, – perspėjo B.Obama ir pridūrė, kad šališkumas, rasizmas, nelygybė ir skirtumų baimė yra didžiausios grėsmės demokratijai.
Bet M.Katkus perspėjo, kad JAV prezidento postą užėmus D.Trumpui B.Obamos liberaliosios vertybės gali būti nustumtos į šalį.
„Akivaizdu, kad Amerikos liberalėjimas bus pristabdytas.
D.Trumpas, nors ir neatrodo esąs stiprus konservatorius, dėl savo rėmėjų ir partijos bus priverstas laikytis kiek konservatyvesnės linijos. Ypač kalbant apie įstatymus, susijusius su rasine diskriminacija. Juos D.Trumpas kritikavo jau per savo rinkimų kampaniją“, – tikino M.Katkus.
Kita vertus, D.Trumpo pergalė reiškia ir tai, kad B.Obamai nepavyko panaikinti susiskaldymo šalies viduje, apie ką jis nuolat kalbėjo. Priešingai – susiskaldymas tapo toks didelis, kad D.Trumpo kandidatūra į JAV prezidento postą tapo apskritai įmanoma.
Tad sausio 19 dieną antrąją kadenciją pabaigsiančiam B.Obamai liks tik stebėti, kaip šalį valdys jo priešingybė – 45-asis JAV prezidentas.
Net kritikus žavėjo darni Obamų šeima
Nors Barackas Obama neretai sulaukdavo kritikos dėl savo vykdomos politikos, amerikiečiai niekada neslėpė susižavėjimo pirmosios šalies poros santykiais ir visa jų šeima. 52-ejų Michelle Obama nuolatos lydėdavo savo vyrą nuo rinkimų kampanijos pradžios iki paskutinės jo kalbos Čikagoje.
Tąvakar Čikagoje kalbėdamas apie savo sutuoktinę B.Obama sunkiai tramdė ašaras ir gyrė Michelle už buvimą jo geriausia drauge ir nepriekaištingai atliktas pirmosios ponios pareigas: „Nauja karta užsibrėžusi siekti daugiau, nes buvai jai pavyzdys. Privertei mane didžiuotis. Privertei didžiuotis visą šalį.“
M.Obama taip pat visada itin šiltai kalbėjo apie sutuoktinį: „Kai manęs klausia, ar gyvenimas Baltuosiuose rūmuose pakeitė mano vyrą, atsakau, kad jei kalbame apie jo būdą, jo širdį, jis vis dar tas pats vyras, kurį pamilau daugiau nei prieš du dešimtmečius.“
Aštuonerius metus Amerika stebėjo, kaip Baltuosiuose rūmuose iš mergaičių jaunomis panelėmis tampa dvi Obamų dukterys – Sasha ir Malia. Pirmajai B.Obamai tapus prezidentu buvo vos 7-eri, Maliai – 10 metų. Kadenciją baigiantis JAV prezidentas ne kartą jas vadino gražiomis, protingomis ir mielomis jaunomis moterimis. Ir pripažino, kad didžiausia garbė jam būti ne JAV prezidentu, o jų tėvu.
Nereikėtų pamiršti ir kitų Baltųjų rūmų gyventojų – Obamų šeimos keturkojų Bo ir Sunny. M.Obama kartą pasakojo, kad prezidento šunys turi įtemptą darbotvarkę kaip ir pats šalies lyderis, nes visi nori juos pamatyti ir paglostyti: „Jie gali sėdėti man ant kelių, kartais sėdi ant mano kėdės, glaustosi. Man patinka gulėti su jais ant grindų ir pūsti orą jiems į snukučius. Man patinka priversti juos bėgti ir vaikytis vienas kitą. Jie tokie mieli!“
