Tas pats pasikartojo ir 2012-aisias. Vyriausybė dar kartą patikino, kad nelaiko fizinių bausmių Vaiko teisių konvencijos pažeidimu.
2014-aisiais, pateikdama ataskaitą JT vaiko teisių komitetui, Jungtinės Karalystės vyriausybė teigė, kad ji netoleruoja bet kokio smurto prieš vaikus, bet vyriausybės narių požiūriu, lengvas pliaukštelėjimas nėra smurtas.
Tačiau tai esą netrukdo dirbti šalies vaiko teisių tarnyboms. Vaikai iš rizikos šeimų paimami be jokių skrupulų ir pasiteisinimų, kad trūksta kažkokių įstatymų.
Kai Vaiko teisių tarnyba arba policija gauna signalą apie galimai skriaudžiamą vaiką, socialiniai darbuotojai iš karto vyksta į vaiko buvimo vietą. Jei, jų manymu, vaikui iš tiesų yra nesaugu pasilikti su smurtu įtariamais tėvais ar globėjais, jei jie yra girti ar apsvaigę nuo narkotikų, socialinis darbuotojas pirmiausia pasiūlo geranoriškai atiduoti vaiką valstybės globai. Tai nėra tėvystės teisių apribojimas ar atėmimas, o tik sutikimas, kad vaikas gyvens ne namuose.
Tėvams nesutikus pasirašyti tokio sutikimo, socialiniai darbuotojai gali paimti vaiką iš nesaugios aplinkos kartu su policija.
Policija be jokių tėvų sutikimų ar nesutikimų paklūsta socialiniams darbuotojams, teigiantiems, kad vaikas yra pavojuje.
Vaikas yra paimamas iš šeimos per prievartą pagal orderį, kuris galioja 72 valandas. Per tą laiką socialiniai darbuotojai spėja sulakstyti į teismą su šūsnimis įrodymų, kad vaikas yra pavojuje.
Tuomet laikinasis globos orderis, apribojantis tėvystės teises ir dažniausiai pasibaigiantis ilgalaikiu globos orderiu ar įvaikinimu, beveik garantuotas.
Vaiko teisių tarnybų darbą 2007 metais supurtė vadinamoji „Kūdikio P“ byla. Po šio skandalo socialinių darbuotojų galios smarkiai išsiplėtė.
Tuomet 17 mėnesių berniukas mirė savo namuose, per aštuonis mėnesius patyręs daugiau nei penkiasdešimt sužalojimų.
Pirmą kartą nubrozdinimus ant vaikelio galvos ir krūtinės gydytojas pastebėjo, kai jam buvo aštuoni mėnesiai. Motina paaiškino, kad vaikas nugriuvo nuo laiptų. Po dviejų mėnesių tas pats gydytojas pastebėjo mėlynes vidury kaktos ir ant krūtinės bei peties. Motina tąkart bandė meluoti, kad tai atsirado, kai vaiką prižiūrėjo močiutė.
Vis dėlto informacija apie vaiką buvo perduota Šiaurės Londono vaiko teisių tarnyboms. Mažametis buvo paimtas į laikiną globą, o policija pradėjo tyrimą dėl sužeidimų. Tačiau jau po šešių savaičių vaikas buvo grąžintas motinai net nepasibaigus policijos tyrimui.
Po to socialiniai darbuotojai lankėsi motinos namuose du ar tris kartus per savaitę. Jie tikėjo, kad vaikelis yra labai aktyvus, nes patys matė, kaip jis griuvinėja ir susitrenkia.
Paskutiniais gyvenimo mėnesiais vaiko sveikata pablogėjo. Jis tapo mieguistas ir nenorėjo žaisti. Motina vedžiojo vaikelį pas įvairiausius gydytojus, kurie išrašydavo antibiotikų.
Tik po vaiko mirties teismas įrodė, kad mažametį aštuonis mėnesius žiauriai kankino jo motina, motinos sugyventinis ir nuomininkas.
Po šios tragedijos socialiniams darbuotojams buvo leista vadovautis nerašyta taisykle: įtarus, kad vaikas yra prievartos ar nepriežiūros auka, būtina nedelsiant jį paimti į globą. Netgi jei po to paaiškėtų, kad tai buvo klaidingas sprendimas, vaiko paėmimas iš šeimos bus mažesnė blogybė nei jo mirtis.
