Nepaisant prasmingų samprotavimų apie multipoliarinį politinį pasaulį, JAV lieka ir dar ilgai bus pasaulio lyderė. D.Trumpo komanda jau baigiama formuoti. Gynybos ir saugumo dalis po nedidelių sutrikimų – įspūdinga.
Akivaizdu, kad Pentagonui bus skiriamas ne tik dėmesys, bet ir pinigai. Tiek iš D.Trumpo kalbų, tiek iš visuomenei tenkančių informacinių nuobirų aišku, kad pirmiausia bus bandoma susitvarkyti Viduriniuose Rytuose. Žinoma, kiek šiais laikais tai įmanoma.
Jeigu ir nepavyks visiškai sunaikinti „Islamo valstybės“, ji bus išstumta į Šiaurės Afriką. Sirijoje įsitvirtinusi Rusija liks ilgam. B.al-Assadas elgsis taip, kaip diriguos pinigus ir karius jo gynybai aukojanti Maskva. Odioziniam Sirijos vadovui šie metai gali būti lemtingi.
Vašingtono požiūris į Maskvą keisis. Jis neturės nieko bendra su moralia politika. D.Trumpas stengsis atskirti Rusijos politiką Viduriniuose Rytuose nuo jos veiksmų Ukrainos atžvilgiu.
Viduriniuose Rytuose Rusija Jungtinėms Amerikos Valstijoms gali būti net naudinga. Pavyzdžiui, santykių su Iranu, kurie vėl darosi sudėtingi, srityje. Be to, skirtingai nuo B.Obamos, D.Trumpas neketina Rusijos vadinti nei kosminiu blogiu, nei menka regionine valstybėle.
Bene svarbiausia priežastis JAV švelninti santykius su Rusija – atitraukti ją nuo Kinijos. Tokios pastangos dar nėra pavėluoto.
Savo ruožtu Rusija, nors propagandinėje žiniasklaidoje ir skleidžia pasauliui žinią apie stebuklingą Fenikso prisikėlimą, žino gana kuklią savo vietą kare, ekonomikoje ir politikoje. Rusija neieško progos pradėti kibirkščiuoti su NATO, nes gerai žino, kuo tai pasibaigtų.
JAV ir Rusija apsiriboja dalyvaudamos šiuo metu populiariausioje politinio sporto rungtyje – informaciniame kare. Labai daug šio sporto mėgėjų, kai kas net jaučiasi kaip tikruose apkasuose.
Kokie galimi tolesni JAV ir Rusijos santykiai? Iš kartais sunkaus, kartais lengvesnio informacinio apsišaudymo apie tų santykių ateitį sunku spręsti.
Bręsta JAV ir Rusijos vadovų susitikimas. Ar Slovėnijos pasiūlymas susitikti Liublianoje yra neapgalvotas, atsitiktinis, ar ne tik Slovėnija, o ir dar kas nors iš Rytų Europos nori išlipti iš apkasų ir tapti tarpininkais?
Spėju, kad toks susitikimas būtų naudingas prieš rinkimus tiek Vokietijai, tiek Prancūzijai, jis taip pat sumažintų tikrą ir dirbtinę įtampą dideliame politiniame plote. M.Le Pen šalininkai Prancūzijoje ir jų bendraminčiai Vokietijoje daug tikisi iš „povandeninės“ ES lyderių ir D.Trumpo įtampos.
Saugumo konferencija Miunchene šiek tiek atšaldė įkaitusią vaizduotę. D.Trumpo ir V.Putino susitikimas, kuris, savaime suprantama, jau nebūtų konfrontacinis, palydėtas paskui panašius susitikimus einančios pozityvios retorikos, gerokai sutrikdytų euroskeptikus, tik ir gyvenančius iš priešpriešų. Ir Lietuvai būtų ramiau dėl „Zapad“ mokymų.
Deja, už kiekvieno gero noro rikiuojasi daug „bet...“. O kokie tolesni Rusijos ir Ukrainos santykiai, jeigu juos tokiu žodžiu dar galima pavadinti? Net aiškūs dalykai ne visada yra geri.
Rusija pripažino LNR ir DNR (vertimas nereikalingas) pasus. Tai du trečdaliai kelio iki tų santrumpų valstybinio pripažinimo. Taip yra Pietų Osetijoje. Kelių dienų karas, atkirsta nuo valstybės nauja linija, vielinė tvora, smėlio maišai, už jų Rusijos kareiviai ir t.t. Miglotas tarptautinis sujudimas, tarptautinės komisijos, stebėtojai, „naujos sienos lankymai“, monitoringai, ataskaitos apie įvykius, daug popierių – ir taip jau aštuoneri metai.
Tai ir yra Rytų Ukrainos ateitis. Kada? Po naujų Ukrainos prezidento rinkimų. Rusija netiki, kad rinkimus laimės jai palankus kandidatas, todėl LNR ir DNR „sutvarkymas“ Pietų Osetijos pavyzdžiu rengiamas jau dabar.
Ar tokiomis aplinkybėmis įmanomas D.Trumpo ir V.Putino susitikimas? Įmanomas, jeigu nebus kalbama apie Ukrainą. Taip ir įvyks. Viduriniai Rytai, Iranas, Kinija, ES ir JAV santykiai, „Brexit“, o gal ir „Nexit“ bus svarbiau negu Ukrainos ateitis. Ciniška, užtat aišku ir prognozuojama. Nacionaliniai interesai yra ir dar ilgai bus svarbiau už bet kokius kolektyvinius įsipareigojimus.
Kaip makropolitikoje atrodome mikro- mes? Pasaulio politikos peripetijų atžvilgiu Lietuvos požiūris ne vieni metai tas pats – kiek reguliariai NATO ir JAV pasižada ne vien žodžiais mus ginti, jeigu būtume užpulti. Tokia pozicija istoriškai teisinga, ir jau yra konkretūs rezultatai. Kiek tobulas Lietuvos saugumas, sunku pasakyti, bet jis jau ir ne popierinis.
Lietuva – aistringa Ukrainos advokatė. Lietuva reikalauja sankcijų Rusijai, kai ne viena ES narė pradeda šiuo klausimu ieškoti progos patylėti. Dabartinė mūsų valdžia nuostatų dėl gynybos ir saugumo ne tik neketina keisti, bet dar labiau stiprina priemones numatomoms grėsmėms atremti. Lietuvos užsienio politika nuspėjama ne tik šiais metais.
Tačiau yra ir kita medalio pusė: pernelyg tiesmukiškai įsijautusi į karines, informacines grėsmes ar moralizavimą Lietuva pamiršta pragmatiškesnės, gudresnės veiklos galimybes. Pavyzdžiui, atominė elektrinė Astrave yra visiškas Lietuvos politikų ir diplomatijos pralaimėjimas.
