Šią savaitę britų ministrei pirmininkei Th.May teko užgesinti pirmą rimtesnį politinį „Brexit“ gaisrą.
Ugnis įsiplieskė visai netoli jos rezidencijos Dauningo gatvėje – už poros šimtų metrų esančiuose Vestminsterio Lordų Rūmuose.
Trečiadienio vakarą 358 sukilėliai – garbingo amžiaus visų politinių pakraipų lordai, bet daugiausia iš opozicijos ir nepartinių gretų – pabandė užblokuoti premjerės siūlomą itin trumpą įstatymą.
Pranešimo apie išėjimą iš Europos Sąjungos aktą sudaro vos 133 žodžiai: jis po trijų savaičių suteiktų Th.May teisę aktyvinti Europos Sąjungos Lisabonos sutarties 50-ąjį straipsnį.
Lordai pabandė įkišti vieną pagalį į konservatorių vyriausybės smagratį. Jie daugiau negu šimto balsų persvara – 358 „už“, 256 „prieš“ – priėmė pataisą, reikalaujančią iš karto ir vienašališkai garantuoti visas darbo ir socialines teises beveik trims su puse milijono Europos Sąjungos (ES) piliečių, nuolat gyvenančių ir dirbančių Jungtinėje Karalystėje.
„Jeigu mes nepadarysime šio teisingo sprendimo dabar, kada dar bus kita proga?“ – ragino įstatymo leidėjus vienas iš pačios Lisabonos sutarties sudarytojų, žymus britų diplomatas lordas Brianas Kerras.
Premjerė – daug stipresnė
Tarp „sukilėlių“ – bent keli buvusių konservatorių vyriausybių ministrai ir buvę aukšto rango diplomatai. Bene ryškiausiu konservatoriumi, viešai išdrįsusiu mesti iššūkį savo dabartinei lyderei Th.May, tapo buvęs šalies vicepremjeras lordas Michaelas Heseltine’as.
Tarzanu pravardžiuojamas politinis milžinas niekuomet neslėpė proeuropietiškų pažiūrų. Naujausioje britų istorijoje M.Heseltine’as suvaidino itin svarbų vaidmenį: 1990-aisiais jis metė iššūkį tuometei premjerei, Geležinei Ledi Margaret Thatcher iškeldamas savo kandidatūrą į konservatorių partijos lyderio postą.
Šis iššūkis tuomet išprovokavo grandininę reakciją, kuri baigėsi dramatišku Geležinės Ledi atsistatydinimu. Praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus vargu ar veteranui M.Heseltine’ui dabar pavyks sudrebinti ir kitos moters premjerės postą.
Mat simbolinis šios savaitės sukilimas Lordų Rūmuose, lygiai kaip ir planuojamas antras panašus protestas kitą savaitę, nesutrukdys konservatorių vadei formaliai paskelbti „Brexit“ pradžios.
Garbiųjų lordų tikslas – ir pragmatiškas, ir tuo pat metu kilnus. Tačiau jis kertasi su Th.May vyriausybės derybine taktika: panaudoti milijonus Jungtinėje Karalystėje esančių europiečių kaip rimtą kozirį greit prasidėsiančiose imtynėse su Briuseliu.
Patys lordai puikiai suvokia – jėgos nelygios. Aukštesniųjų Parlamento rūmų nariai žino, kad jie neturi jokio demokratinio mandato.
Iš tikrųjų visi lordai savo titulą ar paveldėjo iš protėvių aristokratų, arba buvo paskirti už praeities nuopelnus. Neatsitiktinai Lordų Rūmai dažnai pravardžiuojami „prabangiausiais senukų namais visoje Karalystėje“.
Lordų Rūmai kartkartėmis sugeba pasikandžioti, tačiau patiesti ant menčių žemesniuosius Bendruomenių Rūmus – ne lordų nosiai. Mat Bendruomenių Rūmų nariai yra išrinkti visuotiniuose rinkimuose, todėl jie ir turi galutinę teisę priimti arba atmesti naujus įstatymus ar taisyti senus.
Toliau – dar sunkiau
Lordų sukilimas dėl „Brexit“ bus lengvai užgesintas kovo vidury. Tada Bendruomenių Rūmai antrą kartą balsuos dėl šio trumpo įstatymo.
Nekyla abejonių, jog ryškia persvara bus paremta Th.May pozicija: dar iki šio mėnesio pabaigos oficialiai pranešti ES vadovams apie Jungtinės Karalystės siekį išstoti iš 28 valstybių klubo.
Net ir tarp proeuropietiškų opozicijos parlamentarų Bendruomenių Rūmuose vyrauja nuomonė, kad būtų nedemokratiška blokuoti „Brexit“ referendumo rezultatą. Vadovaudamiesi principu „žmonių balsas yra Dievo balsas“ už derybų su Briuseliu pradžią balsuos per 500 parlamentarų iš 650.
Nuaidėjus „Brexit“ startiniam pistoletui Th.May ir jos komanda turės pasiraitoti rankoves ir nuo žodžių pereiti prie darbų.
Mažiausiai dvejus metus truksiantis derybų maratonas turėtų tapti sunkiausiu iššūkiu, tenkančiu bet kuriai Jungtinės Karalystės vyriausybei nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Iki šiol ir pati premjerė, ir jos kabineto ministrai visas derybų su Briuseliu kortas stengiasi laikyti itin arti krūtinės.
„Pasieksime tokį „Brexit“, kuris tarnaus Jungtinei Karalystei“, – lyg mantrą kartoja Th.May.
Jai pritariantys „trys „Brexit“ muškietininkai“ – užsienio reikalų ministras Borisas Johnsonas, tarptautinės prekybos ministras Liamas Foxas ir išstojimo iš ES sekretorius Davidas Davisas – pasitraukimą iš ES piešia vien tik rožinėmis spalvomis.
„Brexit“ rezultatas bus fantastiškas. Labai svarbu leistis į šią kelionę nusiteikus, kad rezultatas bus pozityvus“, – šią savaitę kalbėjo B.Johnsonas.
Savo ruožtu D.Davisas turi savo mėgstamą frazę: „Geriau jau jokios sutarties su ES nei bloga sutartis.“
Šis „kieto“ „Brexit“ šalininkas tvirtai įsitikinęs: Briuselis tiktai tuomet suteiks geras dvišalės sutarties sąlygas Jungtinei Karalystei, jeigu Londonas bus pasiryžęs žaisti va bank.
Tai yra jei nuo 2019-ųjų balandžio britai bus pasiruošę atsukti nugarą ES ir nuo derybų stalo nueiti tuščiomis rankomis: be jokios formalios sutarties.
Planas tokiam „blogiausio atvejo scenarijui“ jau aktyviai rengiamas. D.Davisas visoms Londono ministerijoms rekomendavo pasirengti „svarbiausiai taikos laikotarpio operacijai“ bet kurios britų vyriausybės istorijoje.
Ekonominėms žinyboms pavesta sustyguoti detalų planą, kaip Jungtinė Karalystė galėtų tapti savotišku „Europos Singapūru“: tarptautinės kompanijos esą bus pritraukiamos itin mažais mokesčiais ir minimalia biurokratija.
Skyrybos visada yra skausmingas ir emociškai išsunkiantis procesas, ypač jei santuoka truko bemaž pusę amžiaus. Londono ir Briuselio išsiskyrimas bus dar ir finansiškai sekinantis maratonas.
Jau užsiminta ir apie solidžią sumą, kurios ES gali reikalauti iš santuoką norinčio nutraukti partnerio, – Londonui skyrybos gali atsieiti nuo 40 ir 60 milijardų eurų. Galima palyginti: pernai į ES biudžetą britai sumokėjo apie 14 milijardų eurų.
Po Vokietijos Jungtinė Karalystė yra antra pagal stambumą ES biudžeto finansuotoja.
Keturi svarbiausi kriterijai
Th.May ir kitiems aukščiausiems britų pareigūnams aptakiai kalbant apie „sėkmingą „Brexit“, plačiajai britų visuomenei iškyla natūralūs klausimai: koks gi būtų tas sėkmingo pasitraukimo scenarijus? Ar jis išvis įmanomas? Ir bene svarbiausia – pagal kokius konkrečius kriterijus eiliniai piliečiai, verslas, mokslo institucijos ar atskiri regionai galės „išmatuoti“ pasitraukimo iš Europos Sąjungos sėkmę ar krachą?
Nepriklausomas Londono strateginių studijų centras „The UK in a Changing Europe“ („Jungtinė Karalystė besikeičiančioje Europoje“) pasiūlė politikams, ekonomistams, nevyriausybinėms organizacijoms ir neabejingiems piliečiams objektyvų „matuoklį“, kuriuo lyg lakmuso popierėliu bus galima nustatyti „Brexit“ pasiekimus ir nuopuolius per ateinančius dvejus pereinamojo periodo metus ir, žinoma, po 2019-ųjų.
„Mes siūlome atmesti praėjusių metų emocinius vertinimus, kai aršios politinės kampanijos metu buvo piešiamas arba pernelyg optimistinis, arba itin katastrofiškas „Brexit“ variantas, – „Lietuvos rytui“ sakė „The UK in a Changing Europe“ direktorius profesorius Anandas Menonas. – Mūsų pasiūlymas: vertinti pagal keturis griežtus parametrus. Pirmas – ekonomika ir viešieji finansai. Ar Britanija bus klestinti, kaip tai žada Th.May? Ar, atvirkščiai, mes nuskursime? Juk niekas nebalsavo už „Brexit“ tikėdamasis būti neturtingesnis.
Antras parametras – nelygybės sumažinimas. Tapusi premjere Th.May labai daug kalbėjo apie „užmirštuosius“, apie socialinę atskirtį. Tad sėkmingas „Brexit“ bus tik tuomet, jei jis sumažins nelygybę ir daugiausia padės labiausiai nuskriaustiems.
Trečias parametras – atvirumas. Turiu omenyje atvirą ekonomiką: atvirą prekybai, investicijoms, naujoms idėjoms ir užsieniečiams.
Ar mes išliksime liberali ir atvira tauta?
Ir ketvirtas parametras, pagal kurį siūlome vertinti „Brexit“, – tai kontrolė.
Ar šalies žmonės turės daugiau galių nuspręsti savo ir savo šalies ekonominį, socialinį ir politinį likimą po „Brexit“? Kampanijos „Leave“ pagrindinis šūkis buvo „Susigrąžinkime kontrolę“.
Tad ar piliečiai, o ne vien tik valdžios institucijos Londone įgis tą realią kontrolę? Galima sugalvoti ir papildomų svarbių parametrų, bet šie yra pamatiniai.“
Pražūtingai lekiantis traukinys
Tokiai objektyviai „Brexit“ vertinimo skalei pritarė vienas įtakingiausių valdančiosios Konservatorių partijos parlamentarų, Bendruomenių Rūmų Finansų komiteto pirmininkas Andrew Tyrie. Jis taip pat stebėjosi, kodėl Th.May ir jos ministrai iki šiol laiko savo derybines kortas kietai prispaudę prie savęs.
„Mums reikia daugiau skaidrumo „Brexit“ reikaluose. Kuo jo bus daugiau, tuo bus geriau.
Juk „Brexit“ nėra pokeris ir čia nereikia užsiimti blefu. Tikrai nesu šalininkas tokio pasitraukimo, kuris valstybei būtų lyg šoko terapija, – teigė A.Tyrie. – Todėl šnekas, kad bus galima be jokių prekybos sutarčių palikti ES ir tiesiog pereiti prie Pasaulio prekybos organizacijos taisyklių, vadinu ne kietuoju „Brexit“, o „traukinio katastrofos „Brexit“.
Pasak Bendruomenių Rūmų Finansų komiteto pirmininko, tokių veiksmų pasekmės Jungtinės Karalystės ekonomikai būtų itin prastos.
„Tarptautinis verslas tikrai nelauks, kol traukinys patirs katastrofą.
Įmonės iššoks iš „Brexit“ traukinio dar iki tol, kol mes nulėksime nuo bėgių.
Todėl neabejoju: jei norime sėkmingo išstojimo, dėl pereinamojo periodo reikės derėtis ištisoms mūsų pramonės šakoms.
Ir po 2019-ųjų pavasario kai kurie britų ekonomikos sektoriai liks ES sferoje“, – tikino A.Tyrie.
Londono karališkojo koledžo ekonomikos profesorius Jonathanas Portesas įsitikinęs, kad sėkmingas „Brexit“ iš esmės yra įmanomas, bet tik tuomet, jei ir Londonas, ir Briuselis į derybas nežiūrės kaip į „nulinės sumos žaidimą“.
Tai reiškia, kad dvejus metus truksiančiose derybose bus rodoma abipusė gera valia, o ne blefuojama pagal taisyklę: „Kad aš laimėčiau, tu privalai pralaimėti.“
„Tikra tiesa, kad dauguma ekonomistų įsitikinę, jog „Brexit“ padarys tam tikros žalos šalies ekonomikai.
Bet „traukinio katastrofos“ scenarijaus tikrai galima išvengti, – „Lietuvos rytui“ sakė ekonomistas J.Portesas. – Tačiau Jungtinės Karalystės pozicija derybose nuo pat pradžių turėtų būti pozityvi. Jos bus alinančios ir sunkios, tačiau būtina ieškoti sąlyčio taškų, kurie bent jau iš pradžių nekelia itin didelių prieštaravimų – saugumo, kovos su terorizmu, gynybos sferoje.“
Pasak profesoriaus, Londonui būtina suvokti, kad 27 ES šalys bus solidarios derybose, nes nenori, kad klubas po britų pasitraukimo subyrėtų į šipulius.
„Itin svarbu, kad derybos neįstrigtų ties tokiu trivialiu klausimu: kiek kainuos mūsų skyrybos? 60 mlrd. eurų nėra maža suma, bet didelę jos dalį sudaro Jungtinės Karalystės jau duoti įsipareigojimai Europos Sąjungos biudžetui iki 2020-ųjų.
Gerą valią Londonas derybose gali parodyti jau pačiomis pirmomis dienomis, kai abi pusės tarsis dėl ES piliečių likimo Jungtinėje Karalystėje ir britų piliečių, gyvenančių Europos Sąjungoje, padėties“, – įsitikinęs J.Portesas.
Dveji Parlamento rūmai – skirtingo svorio
Jungtinės Karalystės Parlamentą sudaro dveji rūmai – žemieji Bendruomenių Rūmai ir aukštieji Lordų Rūmai. Šios šalies Parlamentas padalintas į dvejus rūmus, kad parlamentarai turėtų mažiau galimybių savavaliauti ir atsirastų daugiau atskaitomybės.
XIII–XIV a. formuotis pradėjusių Bendruomenių Rūmų nariai renkami visuomenės. Šiuo metu juose iš viso yra 650 parlamentarų, iš jų dauguma – 330 narių – yra Konservatorių partijos atstovai.
Bendruomenių Rūmuose aptariami svarbiausi kasdieniai politiniai klausimai ir siūlomi nauji įstatymų projektai. Be to, Bendruomenių Rūmuose yra priimami finansiniai sprendimai, pavyzdžiui, dėl naujų mokesčių.
O Lordų Rūmų nariai yra nerenkami, bet paskiriami Jungtinės Karalystės monarcho. Tiesa, 92-ų lordų titulai yra paveldimi ir keliauja iš kartos į kartą. Šiuo metu Lordų Rūmuose yra 804 nariai, įskaitant 26 Anglikonų bažnyčios kunigus.
Lordų Rūmai nagrinėja Bendruomenių Rūmų pasiūlytus įstatymus ir gali siūlyti pataisas. Taip pat lordai gali užvilkinti įstatymo leidimą, tačiau negali visiškai jo užblokuoti – ta teisė iš Lordų Rūmų buvo atimta 1911 metais. Kai abeji rūmai pritaria įstatymui, jis siunčiamas monarchui patvirtinti.
Po išstojimo laukia masinis išvykimas?
Pirmieji statistikos duomenys jau rodo, kad po „Brexit“ artėja vadinamasis „Brexod“. Praėjusių metų gegužės pabaigoje, likus vos kelioms savaitėms iki istorinio referendumo dėl „Brexit“, britų Nacionalinis statistikos biuras (ONS) paskelbė rekordinį skaičių – 333 tūkst.
Tiek ilgalaikių užsienio migrantų į Jungtinę Karalystę atvyko per dvylika mėnesių – nuo 2015-ųjų iki 2016-ųjų balandžio. Tiesa, realus naujai atvykusiųjų skaičius viršijo 600 tūkst., bet maždaug pusė jų vėliau ir emigravo iš šalies.
Pačiame aršios kampanijos įkarštyje šis skaičius tapo peiliu po kaklu tuometiniam ministrui pirmininkui Davidui Cameronui ir visai proeuropietiškai „Remain“ (liet. „Pasilikime“) komandai. Mat nuo pat atėjimo į valdžią 2010-aisiais D.Cameronas iškilmingai pažadėjo sumažinti imigraciją iki penkiaženklio skaičiaus, t.y. ne daugiau nei 99 tūkst. migrantų per metus. Ir še tau – suskaičiuota 333 tūkst.
„Brexit“ šaukliai šį skaičių naudojo kaip neabejotiną kozirį savo kortų malkoje. Jie neapsiriko: „nekontroliuojamos migracijos“ tema įtikino daugiau nei 17 milijonų britų padėti mažą kryželį balsavimo biuletenyje ir didelį kryžių ant Europos Sąjungos.
Nuo to laiko prabėgo 8 mėnesiai. Teisiškai dar nepasikeitė absoliučiai niekas: Jungtinė Karalystė tebėra ES narė ir taip bus bent iki 2019-ųjų kovo. Tačiau naujausi ONS duomenys apie migraciją byloja, kad užnuodyta, ksenofobija ir net rasizmu persmelkta „Brexit“ kampanija subrandino savo vaisius.
Metinė imigracija iki 2016-ųjų rugsėjo krito iki 273 tūkst. Iš šio skaičiaus ES narių piliečiai sudarė daugumą – 165 tūkst. Tiesa, šis 60 tūkstančių sumažėjimas apima ne vien tik ES migrantus, bet ir nebeatvykstančius studentus iš Indijos ar kitų Azijos šalių. Po sugriežtintų studijų ir darbo taisyklių Indijos ar Kinijos jaunimas vis dažniau atsuka nugarą britų universitetams, pasirinkdamas JAV, Kanados ar žemyninės Europos mokslo įstaigas.
Tačiau ONS statistika rodo, kad „Brexod“ procesas tarp europiečių jau vyksta. Ir jis ypač juntamas tarp vadinamųjų A8 piliečių: Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos ir Slovėnijos migrantų. Trečdaliu padidėjo sugrįžtančiųjų į šias šalis – 39 tūkstančiai žmonių paliko Jungtinę Karalystę. Be to, dešimtimi tūkstančių sumažėjo naujai atvykstančių migrantų iš A8 srautas.
Taip pat vyksta ir su „senosiomis“ ES narėmis. Tik iš Bulgarijos, Rumunijos ir Kroatijos pernai atvykėlių srautas į Jungtinę Karalystę augo. Skaičiuojama, kad bemaž kas antras europietis, pernai nusprendęs įsikurti Jungtinėje Karalystėje, – rumunas, bulgaras arba kroatas.
„Brexod“ lemiantys veiksniai – tiek ekonominiai, tiek emociniai. Pernai po referendumo gerokai krito svaro sterlingų vertė, tad realiai sumažėjo britų darbo rinkos patrauklumas. Neaiškumas dėl ateities tapo kitu negatyviu veiksniu. Žinoma, patrauklumo Jungtinei Karalystei nepridėjo ir garsiai skambėjusi imigrantams priešiška retorika bei trumpam po „Brexit“ balsavimo kilusi fizinių ksenofobinių atakų prieš europiečius ir jų nuosavybę banga.
