Šios savaitės įvykis parodė skaudžią tiesą: norintiems skleisti terorą nereikia susikonstruoti sprogmenų diržo arba išmokti valdyti šaunamąjį ginklą. Dabar žudikai, apakinti smurto skleidėjų, sėda prie automobilio vairo, mirtį sėja peilio ašmenimis.
Sugauti tokius vienišus vilkus kaip trečiadienį Londone ataką įvykdžiusį teroristą – nelengvas darbas. Ir nors britams iki šiol ši sudėtinga užduotis sekėsi, teroro aukų neišvengė ir jie.
52 metų Khalidas Masoodas iš pradžių automobilį nukreipė į žmones, einančius Vestminsterio tiltu. Jį pravažiavęs šoko iš mašinos ir peiliu mirtinai subadė Parlamento rūmus saugantį pareigūną Keithą Palmerį ir netrukus pats buvo nušautas.
Teroristo ataka taip pat pražudė 48-erių londonietę Ayshą Frade, 54-erių turistą iš JAV Kurtą Cochraną. O sunkių sužeidimų patyręs 75-erių Lesley Rhodesas mirė ligoninėje. Dar mažiausiai 50 žmonių iš 11 valstybių buvo sužeisti.
„Dirbu vyriausybės pastate greta Parlamento. Kai įvyko ataka, iš pradžių gavome pranešimą apie įvykį į telefonus, o vėliau sužinojome, kad negalėsime išeiti į lauką.
Buvome išleisti tiktai maždaug po trijų valandų, o būdami viduje matėme, kaip į įvykio vietą lekia policijos ir greitosios pagalbos automobiliai, – žinojome, kad įvyko kažkas tikrai rimto, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Jungtinės Karalystės vyriausybėje dirbantis Alexas Philpottas. – Bet tik sugrįžęs namo supratau tikrąjį įvykio mastą. Kai sužinojau, kad žuvo Parlamentą saugantis pareigūnas, mane ši žinia labai sukrėtė – juk kas dieną pro budinčius konsteblius ateinu į darbą.“
Regis, Alexas buvo ne vienintelis londonietis, kuris apie tai, ką tądien padarė teroristas, sužinojo tik vėliau.
„Išėjusi iš darbo pastebėjau, kad žmonės, einantys paupiu, net neįtaria, kas dedasi, jaučiasi labai ramiai, – pasakojo Londone dirbanti žurnalistė Miglė Kriaučiūnaitė. – Kai įlipau į autobusą, viena senyvo amžiaus moteris labiau rūpinosi tuo, kad viena eismo juosta uždaryta, nei tuo, kas įvyko prie Vestminsterio.“
Londonas buvo sukrėstas, bet vargu ar labai nustebęs – metropolio gyventojai po atakų virtinės Briuselyje gyveno žinodami karčią tiesą – kad ir kaip gerai dirba pareigūnai bei slaptosios tarnybos, kada nors teroro neišvengs ir britai.
Miestas, regėjęs smurto
Vėlų trečiadienio vakarą prie vis dar uždarytos, juostomis su užrašu „policijos linija – nekirskite“ apraizgytos bei policijos automobilių apsuptos Krantinės (Embankment) metro stoties, esančios vos 300 metrų nuo teroro išpuolio epicentro, Samas Daviesas neskubėjo uždaryti savo suvenyrais, užkandžiais ir laikraščiais prekiaujančio kiosko.
Nors prie tuščios stoties sukiojosi vos vienas kitas per klaidą užsukęs londonietis ar turistas.
„Jaučiu stiprų vidinį norą būti čia, Londono gatvėje, kartu su visais. Šiandien ne prekyba svarbu. Svarbu pasikalbėti su visai nepažįstamais: kad jie padrąsintų mane. O aš – juos. Tai lyg kokia psichologinė pagalba vienas kitam. Tokiais momentais mes, londoniečiai, parodome, kad turime geležinį stuburą. Mūsų nepagąsdinsite“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo šeštą dešimtį įpusėjęs S.Daviesas.
Šiam londoniečiui trečiadienio teroro aktas buvo jau ketvirtas, kurį jis patyrė gimtajame mieste.
„Pirmus du, kuriuos ryškiai pamenu, įvykdė Airių Respublikos Armija (IRA). 1973-iųjų gruodį ši grupuotė prieš pat Kalėdas susprogdino bombas, paslėptas vogtuose automobiliuose ar paliktuose paketuose. Daug žmonių tuomet buvo sužeista, bet žuvusiųjų išvengta.
Kita didelė sprogimų banga buvo 1983-iųjų gruodį: tuomet „kalėdinės IRA bombos“ jau nusinešė ne vieną gyvybę.
Bet, be jokių abejonių, didžiausią traumą visi mes, londoniečiai, patyrėme prieš dvylika metų, kai grupuotės „Al Qaeda“ savižudžiai susisprogdino trijose metro stotyse ir dviaukščiame raudoname autobuse. Tada miestas gavo labai skaudų smūgį. Tuomet išsilaikėme. Išsilaikysime ir dabar“, – neabejojo S.Daviesas.
Stiprūs, bet ne visagaliai
Londonas prislėgtas, tačiau iš tiesų laikosi. Žmonės toliau važinėja metro, nevengia eiti į susibūrimo vietas ir elgiasi taip, kaip ragino premjerė Theresa May bei Londono meras Sidiqas Khanas: rodo, kad smurtas ir neapykanta negali parklupdyti vakarietiškos laisvės.
„Jaučiuosi saugus, nors išpuolis gali ir pasikartoti. Apie ataką kalba visi, tai yra pagrindinė tema, o mieste daugiau policininkų, kurie sukuria saugumo jausmą“, – pasakojo Londono Sityje dirbantis lietuvis Lukas L.
Londoniečiai šiomis dienomis gatvėse matys daug daugiau pareigūnų nei įprastai. Neabejotinai budriau dairysis ir patys žmonės, o Londono šurmulys bus kiek prislopęs.
„Visi šie įvykiai vis dar atrodo kaip blogas sapnas. Trečiadienį buvau labai arti Parlamento rūmų. Labiausiai glumino tyla – tai labai nedažnas reiškinys Londono centre, – „Lietuvos rytui“ pasakojo šiame mieste žurnalistiką studijuojanti lietuvė Ieva Matulaitytė. – Po išpuolio tvyrojo slogi nuotaika – piko valandomis transportas buvo tylus, nebuvo girdėti to londonietiško klegesio.“
Londono gyventojai pripažįsta liūdną tiesą: po teroristinių įvykių Europoje buvo aišku, kad kas nors panašaus įvyks ir Jungtinėje Karalystėje.
Nuo 2013-ųjų birželio Jungtinės Karalystės policijos ir žvalgybos tarnybų MI5, MI6 bei GCHQ pastangomis buvo sėkmingai sustabdyta net 13 potencialių teroro išpuolių, šiuo metu vykdoma 500 atiteroristinių tyrimų.
O per ateinančius penkerius metus britų konservatorių vyriausybė žada parengti beveik 2 tūkstančius papildomų slaptųjų agentų šiose trijose nacionalinėse tarnybose – projektui skirti papildomus 2,5 milijardo svarų (2,9 mlrd. eurų).
Paneigti neįmanoma – britai į teroro grėsmę niekada nežvelgė pro pirštus. Tačiau kiekvienos teroro kruopelės sugauti negali net tankiausias saugumo tinklas.
„Deja, šįkart Londone suveikė sena saugumo tarnybų aksioma: „Norint užkirsti kelią teroro aktui policijai turi sektis visąlaik. O kad pasisektų teroristui, tereikia, kad jis prasmuktų pro policijos radarus tik vienąkart, – „Lietuvos rytui“ sakė kovos su džihadizmu ekspertas profesorius Bobas Ayersas. – Sustabdyti vadinamuosius vienišus vilkus be galo sunku: kaip matome iš Briuselio, Nicos, Berlyno ir dabar Londono pavyzdžių, jie dažnai jau būna žinomi policijai kaip smulkūs, periferiniai nusikaltėliai.“
Policijos pareigūnai ir slaptosios tarnybos negali visų jų sekti 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
Vietinių, Jungtinėje Karalystėje gimusių ir augusių, radikalių islamistų čia yra bent keli ar net keliolika tūkstančių.
„Jie tesudaro 0,1 procento britų musulmonų bendruomenės. Be to, ne visi jie pasiruošę ekstremistinę ideologiją paversti prievartos veiksmais. Tačiau ta riba – nuo ekstremalių minčių iki ekstremalių veiksmų – labai trapi“, – tikino profesorius B.Ayersas.
Profesoriaus pasakojimą patvirtina ir išpuolį trečiadienį surengusio Kh.Mansoodo atvejis. Nuo 1983 iki 2003 m. jo kriminalinė istorija buvo išmarginta visa serija nusižengimų: neteisėtu ginklo laikymu, užpuolimu, viešosios tvarkos pažeidimais.
Nors šiuo metu jis nebuvo stebimas ir neužfiksuota jokių ženklų, kad Kh.Mansoodas ketina surengti teroro ataką, jis jau buvo tirtas dėl galimų ryšių su smurtą kurstančiais ekstremistais.
Bet jo polinkiai galėjo būti gerai užmaskuoti. Kaip tikina dokumentinių filmų apie radikalųjį islamą sukūręs Mobeenas Azharas, islamistų kriminalizavimas ne tik turi atbaidantį efektą, bet ir verčia gaujas slėptis dar tamsesniame pogrindyje.
„Anksčiau Londono radikalai rinkdavosi mečetėse ar greitojo maisto restoranuose. Dabar jie susitinka krovininiuose autobusiukuose arba kitose vietose, apie kurias policija nė nenumano, stengiasi, kad būtų kuo sunkiau juos susekti“, – tikino M.Azharas.
Pėdsakai veda į Birmingamą
Dabar Jungtinės Karalystės teisėsauga svarsto: kaip buvo praleistas Kh.Masoodo virsmas radikalu?
1964 metais gruodžio 25-ąją Kente gimęs Adrianas Russellas Ajao suaugęs persivadino Kh.Masoodu ir pastaruoju metu gyveno greta Birmingamo – miesto, kuris istoriškai buvo industrinis centras, o dabar tapo daugybės imigrantų iš Pietų Azijos ir Karibų regiono namais.
Šio miesto Spring Hilo rajone vyras, prisistatęs mokytoju, išsinuomojo automobilį „Hyundai“, kurį vėliau nukreipė į minią ant Vestminsterio tilto.
Po atakos policija vykdė reidus būtent šiame mieste. Iš aštuonių suimtų įtariamųjų, galimai prisidėjusių prie teroro išpuolio organizavimo, septyni – dvi moterys ir penki vyrai – buvo suimti Birmingame.
„Birmingamas yra miestas, kuriame daug problemų, – tikino Karališkųjų jungtinių pajėgų institute dirbantis Raffaello Pantucci. – Jis nuo seno siejamas su radikalais.“
Birmingamas buvo tapęs namais Rashidui Raufui – grupuotės „Al Qaeda“ įkvėptam ekstremistui, kuris 2006 metais planavo susprogdinti transatlantinių skrydžių lėktuvus, o vėliau buvo nukautas Pakistane.
O dar pernai Jungtinės Karalystės teisėsauga Birmingame užkirto kelią teroristiniam sprogdinimui.
Čia įkėlę koją buvo ir Paryžiaus bei Briuselio atakas surengę ekstremistai. Abiejuose miestuose terorą organizavęs Mohamedas Abrini savo telefone turėjo Birmingamo nuotraukų. Įtarta, kad čia lankėsi ir Paryžiaus atakų pagrindinis sumanytojas Abdelhamidas Abbaoudas.
Teigiama, jog pastaraisiais metais daugiataučiame mieste musulmonų bendruomenė buvo izoliuojama kitų gyventojų, tad ėmė radikalėti.
Mėnesio pradžioje Henry Jacksono bendruomenės analitinio centro ataskaitoje netgi buvo suskaičiuota, kad vienas iš dešimties įtariamų Jungtinės Karalystės teroristų buvo iš Birmingamo.
Musulmonai sunerimę
Islamistų smurtas musulmonams kaskart kelia galvos skausmą. Arabiškame Londono kvartale Edžverio kelio rajone po išpuolio tvyrojo slogi atmosfera. Kalbėtis su užsienio žurnalistu norėjo anaiptol ne kiekvienas.
Iš Jordanijos kilęs Zadanas Shamari į Londoną gyventi persikėlė prieš vienuolika metų kaip pabėgėlis. Dabar jis turi nedidelę statybų firmą, anglę žmoną ir Britanijos pilietybę.
„Jeigu galėčiau, tam proto netekusiam džihadistui spjaučiau ant kapo. Jis – šunsnukis. Jis joks britas, nors čia gimė, ir joks musulmonas, nors tokiu dėjosi. Jis – tiesiog žudikas, atėmęs gyvybę ir sumaitojęs niekuo nekaltus žmones.
Jei mano aplinkoje pasitaikytų bent vienas toks tipas, be jokių sąžinės skrupulų jį nutempčiau į policijos nuovadą. Dėl jo beprotiškų veiksmų dabar vėl šešėlis kris ant mūsų visų – trijų su puse milijono musulmonų Jungtinėje Karalystėje“, – „Lietuvos rytui“ sakė Z.Shamari.
Arabiškoje kavinukėje „Queen of Baghdad“, įsikūrusioje tame pačiame rajone, pasikalbėti sutiko seserys musulmonės Tarina ir Norbay Tambawalan, kilusios iš Filipinų.
„Aš nekenčiu to teroristo. Man skauda širdį dėl nukentėjusiųjų, dėl jų artimųjų. Ar tokiu barbarišku būdu tas islamistas ką nors pasiekė? Ne. Atvirkščiai: jis vėl pasėjo neapykantą.
Dabar vėl kentėsime mes, moterys, apsirengusios savo tradiciniais drabužiais ir galvas apsigaubusios šaliais. Mes esame lengvi taikiniai užgauliojimams ir fiziniams išpuoliams gatvėse“, – apgailestavo N.Tambawalan.
Išlieka visiškai ramūs
Jau rytoj šimtai į Londono Vemblio futbolo stadioną susirinksiančių lietuvių sirgalių savo akimis pamatys Skotland Jardo policijos darbo stilių.
Nuo pat ryto viso rajono prieigas užtvindys būriai pareigūnų. Ir ne tik tradiciškai neginkluoti pareigūnai su elektros šoko prietaisais, bet ir elitinių antiteroristinių padalinių nariai.
Tarp sirgalių šmėžuos pareigūnai su sprogmenis užuodžiančiais šunimis ir keletas šimtų civiliškai vilkinčių policijos žvalgų, stebinčių bet kokį įtartiną minioje esančių asmenų veiksmą.
Juk pasaulio futbolo čempionato atrankos rungtynės gali tapti nauju magnetu vienišam vilkui ar džihadistų grupelei.
Tokiems didelio masto renginiams britų policija ir specialiosios pajėgos yra pasirengusios bene geriausiai pasaulyje: verta prisiminti, kad olimpiniais 2012-aisiais teroro išpuolių grėsmė buvo ne mažesnė nei dabar, bet vasaros žaidynės Londone prabėgo be jokio incidento.
Galbūt todėl britai nepraranda pasitikėjimo savo pareigūnais ir beveik pabrėžtinai rodo, kad Londonas neįbaugintas.
„Londonas ištiktas lengvo šoko, bet, nepaisant tvyrančios nuotaikos, gyvenimas juda toliau. Londoniečiai labai gerai moka nepasiduoti baimei.
Jie mano, kad taip sumažina teroro žalą ir parodo, kad teroristai nesukurs susiskaldymo, neprivers žmonių gyventi baimėje, – tikino Londone gyvenanti I.Matulaitytė. – Policijos atsakas buvo greitas, efektyvus ir sumažino žalą. Tad mano akyse Londonas vis dar yra viena saugiausių Europos sostinių.“
Nutilus policijos sirenoms, atidarius užtvertas gatves Londonas vėl ėmė pulsuoti savo ritmu.
„Mes, londoniečiai, linkę susitaikyti su viskuo. Kad palaužtum Londono gyventoją, reikia gerokai pasistengti“, – tikino renginių organizatorė Meredith O’Shaugnessy.
