„Niekada ne per vėlu padėti radikalizuotam jaunuoliui. Nebent jo jau nebėra tarp gyvųjų arba yra žuvusiųjų nuo jo kulkos“, – „Lietuvos rytui“ tikino Andreas Taubertas, su savo komanda Vokietijos Hamburgo mieste padedantis šeimoms susigrąžinti jaunuolius, įtikėjusius tobulo pasaulio vizija teroristinėse organizacijose.
Visoje Vokietijoje jie – ne vieninteliai. Susirūpinusiems šeimos nariams šalies Migracijos ir pabėgėlių tarnyba įsteigė ir nemokamą pagalbos telefoną. Mat kone kas mėnesį Vokietijos žiniasklaidoje pasirodo žinia apie suimtus įtariamuosius jaunus teroristus. Dalis jų – gimę šioje šalyje.
Teroristus randa patys
Bene jauniausias – 12-metis – pernai bandė susprogdinti bombą Pietų Vokietijos miesto Niurnbergo Kalėdų mugėje.
Tarp radikalizuotų jaunuolių yra ir panelių. Vos 15 metų sulaukusi mergina iš Hanoverio virtuviniu peiliu pernai sužeidė policininką. Ji jau nuo septynerių metų tikėjo jai siunčiamomis žinutėmis internetu iš Vokietijos salafistų pamokslininko, kuris mergaitei kartojo, kad ji priklauso naujajai musulmonų kartai ir jis ja labai didžiuojasi.
Dažniausiai verbavimas vyksta interneto platybėse, o kartais ir draugai juos pakviečia į šių organizacijų susitikimus.
„Ne organizacijos susiranda jaunuolius, o šie jas, – tvirtino A.Taubertas. – Norėdami įveikti asmeninę krizę dėl įvairiausių priežasčių jie pradeda ieškoti informacijos.
Patikėti grupuotės „Islamo valstybė“ (IV) skelbiamomis teorijomis būnant silpnam ir pažeidžiamam nesudėtinga, nes jiems ir skirta ši ideologija.“
Tai gali būti pamokslininko kalba arba reperių dainos „YouTube“ kanale, dažnai IV propaganda yra skleidžiama vaizdo žaidimais.
Kokios priežastys palaužia jaunus žmones?
Pasak pašnekovo, jų gali būti įvairiausių – nesutarimai su tėvais, vėl blogas pažymys iš matematikos, po ilgų metų atsiradęs dingęs tėvas. Vis dėlto viena dažniausių jaunuolių krizių – pirmos meilės praradimas.
„Kai į mus kreipiasi pagalbos, pirmiausia išsiaiškiname, kas nutiko iki tol, nes tiktai tada žinome, kaip galima padėti.
Tapti nepriekaištingu musulmonu – tai tiltas jaunuoliui išlipti iš savosios krizės“, – aiškino radikalizuotų jaunuolių artimųjų konsultavimo tarnybos „Legato“ vadovas A.Taubertas.
Stato tiltus krizei įveikti
Į juos kreipiasi mokytojai, socialiniai darbuotojai iš jaunimo ir pabėgėlių centrų, labai dažnai vienišos motinos ir kur kas rečiau tėvai. Kaip pasakojo A.Taubertas, sunerimusieji būna ne tik iš musulmoniškų, bet ir iš krikščioniškų šeimų.
„Tačiau beveik nepasitaiko jaunuolių, kurie užaugo konservatoriškoje, pagal islamą gyvenančioje šeimoje, – kalbėjo ekspertas. – Kur kas lengviau įtikinti tapti tobulu musulmonu tuos, kurie augdami nesilaikė griežtų islamo nurodymų.“
Svarbiausias žingsnis pagalbos procese – artimiesiems suprasti priežastis, kodėl jaunuolis staiga pradeda smerkti visus, kurie gyvena ne pagal islamą. Tai vienas svarbiausių požymių, rodančių, kad jaunuolis radikalėja.
Užuot juos smerkę, teigdami, kad jam išplautos smegenys ar jis nebemoka savęs kontroliuoti, artimieji turi suprasti, jog šis pasirinktas kelias yra jaunuolio išsigelbėjimas.
Tilto tarp realybės ir tobulo pasaulio „Legato“ darbuotojai pataria negriauti, o statyti kitus tiltus jaunuolio krizei įveikti.
Jeigu sudaužyta širdis, motina su sūnumi apie tai pasikalba ir paaiškina, kad šis skausmas įveikiamas. Jeigu vakas bijo tapti agresyvus kaip tėvas, motina turi įtikinti, kad jis ne toks.
A.Taubertas pasakojo, kad kartais tėvai arba mokytojai skundžiasi dėl staiga pasikeitusios dukters ar mokinės poelgių. Ji pradeda nešioti musulmoniškus moters galvos apdangalus, nustoja eiti į mokyklą, mat yra įsitikinusi, kad taip rengtis ten negalima.
„Dažnai į tokias situacijas reikia pažiūrėti visai kitaip. Juk tai akivaizdi maskuotė siekiant išvengti mokyklos. Kodėl ji nebenori eiti į mokyklą? Gal trūksta artimųjų dėmesio? Artimiesiems būtina tai išsiaiškinti“, – aiškino A.Taubertas.
Anot eksperto, su musulmonais jaunuoliais susiduriama ir profesinio orientavimosi centruose. Kartais jų reakcija į siūlomus darbus būna viena: aš – musulmonas ir negaliu dirbti. Anot pašnekovo, tai – IV ideologija.
Už jaunuolio nenoro eiti dirbti dažnai slypi baimės. Gali būti, kad jam nesisekė mokykloje, gal neįveikė profesinės mokyklos mokslų.
„Tik susėdus ramiai pasikalbėti ir leidžiant suprasti, kad jam norima padėti, dažnai situacija pasikeičia iš esmės“, – tikino radikalizmo žinovas.
Laiku kreiptis pagalbos
Pasak A.Tauberto, šiuo metu jo komandai darbo netrūksta. Atvejų, kai artimieji kreipiasi į juos pagalbos, daugėja.
Tačiau pašnekovas patikino, jog tai nereiškia, kad visi šie jaunuoliai rengiasi išvykti į Siriją arba jau planuoja teroro išpuolį.
Dabar ši tema Vokietijoje labai aktuali ir dažnai gvildenama žiniasklaidoje, dėl to ir žmonės yra akylesni, o kai pastebi pasikeitusį jaunuolių elgesį, kreipiasi į specialistus.
Vienas požymių, kai reikia sunerimti, – jaunuolis staiga nutraukia bendravimą su senais draugais, tampa uždaras, pradeda reguliariai vaikščioti į mečetę.
„Jauni žmonės turi mažai gyvenimiškos patirties, dėl to dar galima rasti būdų jiems atverti akis. Kur kas sudėtingesnė situacija, kai jaunuolis jau išvykęs kariauti“, – tvirtino A.Taubertas.
Tačiau „Legato“ komanda per dvejus tarnybos egzistavimo metus gali pasidžiaugti tik teigiamais rezultatais. Nė vienas iš jaunuolių, kurių artimieji kreipėsi pagalbos, į Siriją ar Iraką neišvyko.
Dažnai šeimos nariai pasakoja, kad jų atžala tapo ramesnė, net jei ir toliau tiki tobulu islamišku pasauliu.
„To uždrausti mes nesiekiame ir negalime. Juk mes turime religijos pasirinkimo laisvę, – aiškino pašnekovas. – O būti geru žmogumi siekiame kiekvienas.“
Sugrįžo tik trečdalis
Vokietijos konstitucijos apsaugos tarnybos duomenimis, į Siriją kariauti iki šios dienos iš šalies išvyko 910 žmonių, 5 proc. jų – nepilnamečiai. Kai kuriems pavyko sugrįžti, tačiau tokių – vos trečdalis.
Tarp jų – 27 metų Harry S., gimęs ir augęs katalikiškoje iš Ganos kilusių tėvų šeimoje Brėmeno mieste Šiaurės Vokietijoje.
Būdamas dvidešimties jis atsivertė į islamą. Dėl dalyvavimo prekybos centro apiplėšime pateko į kalėjimą, o ten susipažino su salafistu ir tapo radikalus.
Tik išvykęs į Siriją tikėdamas jų skelbiamu tobulu pasauliu pamatė, kad IV kariams visai nerūpi žmogus. Jis matė sužeistus ir mirti paliktus jaunuolius, žudomus karius ir tai privertė jį susimąstyti.
Net ir žinodamas, kad sugrįžus į Vokietiją jo vieta kurį laiką bus už grotų, savo žmonai rašė: „Jeigu per 48 valandas iš manęs nesulauksite jokių žinių, pasakyk visiems, kad aš gailiuosi.“
Tad, pasak A.Tauberto, dar viena labai svarbi tema – sugrįžusieji iš Sirijos. Jie nežino, kaip elgtis, nes visų akyse jie – buvę teroristai, todėl jaučiasi izoliuoti ir vieniši.
„Labai svarbu leisti jiems suprasti, kad jie čia reikalingi. Tiktai tada, kai pasijus svarbūs šeimai ir visuomenei, nė vienas nebandys vykdyti teroro išpuolio“, – įsitikinęs ekspertas.
