Iš pirmo žvilgsnio pesimistai tarsi ir teisūs. Senokai pro europinius skvernus švilpė tokie įvairiausios krypties ir stiprumo skersvėjai.
Ant galvos lipa išoriniai baubai – nuo įžūlumu menkavertiškumo kompleksus maskuojančio V.Putino, tokį pat kompleksą įsivariusio ir panašiai chamiškai nusiteikusio R.T.Erdogano iki D.Trumpo, kuriam „Brexit“ pavyzdys taip patiko, kad ėmė jį siūlyti kitoms Europos šalims.
O dar nesibaigiantys pabėgėlių tvanai Viduržemio jūroje, nuolatinė parako statinė Viduriniuose Rytuose, chroniški Europos ligoniai Balkanuose.
Viduje irgi ne ką geriau. Graikija toliau demonstruoja, kad šalis gali kone ketverius metus vaikščioti lynu, tarsi ir saugoti pusiausvyrą, bet tas vaikščiojimas toks ganėtinai betikslis, net bedugnės krašto ginkluota akimi nematyti. Kiti probleminiai kraštai (Airija, Portugalija, Ispanija) lyg ir susitvarkė, tačiau juos intensyviosios terapijos palatoje grasina pakeisti Italija, kurios driokstelėjimas aidu nukeliautų per visą euro zoną.
O kur dar įvairaus plauko tautinių celibatų sergėtojai, nesutariantys dėl kone visų dalykų, tačiau iškart susivienijantys dėl dviejų – Briuselis yra blogai, V.Putinas yra gerai. Tiesa, pastaruoju metu išsitraukė dar vieną seną, bet kartais vėl neblogai veikiantį viso blogio šaltinį – Vokietiją.
Tik pesimistai užmiršta vieną dalyką – ES, ko gero, niekada ir nebuvo linksmas pasivaikščiojimas rožėmis nuklotu keliu. Išskyrus kelis euforijos momentus griuvus Berlyno sienai, bendrą ekonominę erdvę pakeitus valstybių sąjunga, gal dar įsivedus bendrą valiutą, visuomet ir visur buvo varginantis klupinėjimas nuo vieno kompromiso iki kito.
Dviem šalims kartais būna neįmanoma susitarti, o čia tarėsi iš pradžių šešios, tada devynios, po to jų vis daugėjo, kol pasiekė dvidešimt aštuonias, o galo dar nematyti. Eilėje stovi tie patys Balkanai, o už jų, bent jau teoriškai, – Turkija.
Susitarti tokiam skaičiui skirtingų interesų, skirtingos raidos, skirtingos istorinės patirties žmonių dažniausiai taip sunku, jog žiūrint į dabartinę ES reikia ne stebėtis, kaip ji čia ėmė ir sušlubo, o žegnotis, kad toks gamtoje nerandamas fenomenas apskritai egzistuoja.
Čia, ko gero, ir yra didžioji ES stiprybė, iš kurios nei skambios antraštės nukalsi, nei dar skambesnio šūkio išspausi. Nenutrūkstamo, bet lėto kapsėjimo, lašas po lašo mažinant interesų, kultūrinės patirties, raidos etapų ir istorinių prietarų atskirtį.
Kai šis kapsėjimas ima įkyrėti, o valstybės narės ima manyti, kad lašas po lašo ir jų suverenitetą pratašo, Briuselis kantriai atsitraukia, prigesina aistras ir laukia, kol aprims audros dėl gėjų santuokų, lygių lyčių galimybių ar kitokio egzistencinio nerimo. Per tą laiką prigesindamas vieną kitą monopoliją, užtikrindamas vienodus mobiliojo ryšio, tarpbankinių pavedimų tarifus ir kitaip lengvindamas kasdienį gyvenimą.
Visa tai atgal atsukti užsimanę tautiniai romantikai užmiršta, kad tai, ką jie siūlo, buvo išbandyta jau ne kartą. Rezultatas – ne koks nors mistiškas laisvų tautų taikus sambūris, o du pasauliniai karai.
Taip jau nutinka, kad kol nacionalinės valstybės nepažaboji kokiu nors trumpalaikiu biurokratiniu susitarimu, anksčiau ar vėliau ji ima šakotis, o taikus sambūvis nervingai rūksta kampe.
Tokioje įžvalgoje visiškai nėra jokio fatalizmo. Kadaise buvo universalių imperijų laikas. Kai žmonės ėmė jungtis tautiniu principu, jas pakeitė nacionalinės valstybės. Kai pastarosios pasirodė esančios pernelyg sangviniškos, jas teko įgrūsti į ES pokalbių kambarį. Kai jas pakeis dar kokie nors dariniai, vienas Dievas težino, interesų, virtualybės ar dar kokiu nors pagrindu, nebereikės ir Europos Sąjungos.
Tačiau kol kas pasidžiaukime šešiasdešimčia metų be karo. Ir palinkėkime sau mažiausiai dar antra tiek. Ir, beje, pasidžiaukime, kad esame didžiausi eurooptimistai. Bent kartą ką nors instinktyviai jaučiantys stipriau nei kiti.
