Sekmadienio referendumas, galintis suteikti iki šiol nematytas galias Turkijos prezidentui Recepui Tayipui Erdoganui, skaldo visuomenę. Lyderio šalininkai įsitikinę, kad balsuodami „už“ užtikrins šalies klestėjimą.
O ketinantys balsuoti „prieš“ sako tai darysiantys todėl, kad bijo Turkijos slinkimo totalitarizmo link. Jie tvirtina suprantantys, kad R.T.Erdoganas ir dabar panorėjęs imasi represinių veiksmų, masinių atleidimų ar areštų, o išplėtus jo galias padėtis tik blogės.
Dėl to perspėjo ir Turkijos opozicija, ir nemažai Vakarų šalių. Pastarosios netgi įsivėlė į diplomatinį ginčą su Ankara, kai ji norėjo Europos šalyse surengti agitacinius mitingus prezidentui palaikyti.
R.T.Erdogano užmojams nepritariantys turkai neslepia nusivylimo ir baiminasi, kad į jų balsą nebus atsižvelgta.
„Mano šalyje vis mažiau demokratijos“, – „Lietuvos rytui“ tikino šiuo metu Nyderlanduose gyvenanti turkė Suzan Dilara Tokac.
Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto Regionalistikos katedros vedėjas, politologas Egdūnas Račius teigė, esą kol kas dar per anksti vienareikšmiškai tvirtinti, jog Turkija visiškai palaidojo demokratiją.
Ką duotų reformos?
Dvi Turkijos viešosios nuomonės apklausos rodo, kad balandžio 16-ąją šalyje vykstančiame referendume nedidele balsų dauguma bus pritarta Turkijos prezidento galių padidinimui.
Anot apklausų, 51–52 proc. turkų turėtų balsuoti už konstitucijos pakeitimus. Tai suteiktų R.T.Erdoganui tokias galias, kurių neturėjo nė vienas jo pirmtakas.
Pirmiausia konstitucijos pataisose numatyta, kad šalyje nebeliktų premjero posto. Šias pareigas eitų prezidentas. Tad R.T.Erdoganas oficialiai taptų ir vykdomosios valdžios vadu. Jis taip pat neprivalėtų atsiriboti nuo politinės partijos, kuriai priklauso.
Iki šiol buvo nustatyta, kad tapęs prezidentu politikas nutraukia ryšius su partija. Tai iš esmės reiškia dar didesnį galių sutelkimą šiuo metu valdančiosios Teisingumo ir plėtros partijos (AKP), kurios įkūrėjas yra pats R.T.Erdoganas, rankose. Kartu – ir visišką opozicijos nutildymą.
Prezidentas įgis daugiau galių ir teisminėje valdžioje. Jis galės tiesiogiai paskirti keturis iš trylikos aukščiausių teisėjų šalyje.
Priėmus konstitucijos pataisas, R.T.Erdoganas galės valdyti biudžetą, parinkti ministrus ir aukšto rango valdininkus, skirti valdančiosios partijos vadovus.
Maža to, jeigu turkai palaikys R.T.Erdogano užmojus, jis užsitikrins galimybę prezidentu būti net iki 2029 metų.
Įstatymo projekte taip pat numatyta, kad parlamentas nebeturės teisės pareikšti nepasitikėjimo ministrais, tad R.T.Erdogano paskirtieji politikai galės būti ramūs dėl savo postų.
Opozicija perspėja, kad visa tai sugriaus demokratijos likučius šalyje, sukurs totalitarinę valdžią.
Turkijos opozicijos lyderis Kemalis Kilicdaroglu dar praėjusį mėnesį kalbėjo, kad šalyje žlugus demokratinėms struktūroms susiformuos „vieno žmogaus režimas“, o tai „rimtai pakenks ne tik Turkijai, bet ir demokratiškoms tautoms kitur“.
Tiesa, politologas E.Račius teigia, esą kol kas vienareikšmiškai kalbėti apie demokratijos žlugimą ir perėjimą prie totalitarinio režimo kiek per anksti.
„Turkijos prezidento galių padidinimas galbūt eina valstybės virsmo iš parlamentinės į prezidentinę keliu, bet tai dar nereiškia, kad ji tampa visiškai nedemokratiška šalimi.
Galėtume spėlioti, ar kitus prezidento rinkimus R.T.Erdoganas suorganizuos taip, kad jie būtų jam palankūs ir jis taptų amžinuoju prezidentu, pavyzdžiui, kaip Aliaksandras Lukašenka.
Jei taip įvyks, galėsime konstatuoti, kad Turkija pasirinko fasadinę demokratiją. Tačiau jei prezidentu demokratiškai bus išrinktas kitas asmuo, sunku būtų kaltinti R.T.Erdoganą ir visą Turkijos politinį elitą neva pasukus kažkokios tironijos keliu“, – „Lietuvos rytui“ sakė E.Račius.
Politologas taip pat tikino, kad tiek JAV, tiek Prancūzijoje prezidentai taip pat turi daug galių.
Nors jos nėra beribės, kaip parodė pastarieji įvykiai Sirijoje, JAV prezidentas gali priimti sprendimą bombarduoti kitos šalies karines pajėgas.
Šalininkai laukia suklestėjimo
R.T.Erdogano šalininkai įsitikinę: didesnių įgaliojimų suteikimas jam lems Turkijos klestėjimą. Jų nuomone, tai padės sukurti ekonomiškai stiprią šalį, be to, pajėgią kovoti su teroristais.
Šalyje, kurioje per pastaruosius dvejus metus dėl teroro išpuolių žuvo daugiau nei 500 žmonių, šis argumentas – vienas svariausių.
Turkijos prezidentui simpatizuojantys piliečiai taip pat įsitikinę: jis galės duoti rimtą atkirtį Vakarams, kai jie dėl vienų ar kitų priežasčių kritikuos jų šalį.
Antai Turkijos premjeras Binali Yildirimas, kuris dabar de facto yra vykdomosios valdžios vadovas, karštai agituoja už prezidento galių didinimą.
Anot jo, suteikus daugiau vykdomųjų galių prezidentui, bus daug paprasčiau spręsti šiuo metu sudėtingus šalyje ekonomikos ir saugumo klausimus.
Beveik penkerius metus Turkijoje gyvenanti lietuvė Ugnė pripažįsta, kad nemaža dalis šalies piliečių iš tiesų karštai palaiko prezidentą.
„Jei jis būtų diktatorius, rinkėjai už jį nebalsuotų. Žmonės nėra kvaili, jie renkasi, kas jiems ir kas šaliai geriau, o ne pagal „patinka – nepatinka“ principą.
Pažįstų žmonių, kurie už jį balsavo, nors jo nekenčia. Be to, jeigu R.T.Erdogano taip visi nemėgtų, perversmas būtų pavykęs“, – kalbėjo lietuvė. Ugnė tvirtino turinti kolegų, kurie neslepia balsuosiantys už R.T.Erdogano galių padidinimą.
Iš Jungtinės Karalystės į Turkiją persikėlusi lietuvės kolegė teigė, kad „prezidentas nuveikė daug gero dėl manęs, kaip užsienietės ir musulmonės“.
O pati Ugnė tikino esanti rami dėl savo ateities Turkijoje.
„Aš rami, nes neaišku, kas šiuo metu iš tiesų yra geriau šaliai, kurioje netrukus tikrai bus didelė ekonominė krizė. Visi nori stiprios valstybės, todėl gerai apsvarstys visas tikimybes.
Iki rinkimų, manoma, nevyks jokių didelių teroro išpuolių, neramumų. Abi balsuojančių pusės tyli, kad nesuerzintų oponentų. Taigi, ir ginčų jokių nėra“, – tikino lietuvė.
Vis dėlto, pasak Ugnės, nemažai turkų vis dar nėra iki galo apsisprendę, už ką balsuos. Tad rezultatą prognozuoti būtų sunku. Esą dalis piliečių sprendimą gali priimti tik įžengę į balsavimo kabinas.
Permainos kelia baimę
Visai priešingos nuomonės laikosi Nyderlanduose šiuo metu gyvenanti turkė S.D.Tokac.
„Nors šiuo metu negyvenu savo gimtinėje, matau, kad padėtis yra įtempta. Žmonės susiskaldę. Dalis jų negalvoja apie tai, kas geriau šaliai, o tiesiog aklai palaiko vieną ar kitą politinę partiją. Tik nedaugeliui iš tiesų rūpi mūsų valstybės ateitis“, – sakė turkė.
Nors pati balsuoti negalės, nes registracijos dėl dalyvavimo referendume dieną neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos Nyderlanduose, ji įsitikinusi: jei referendume turkai pasakys „taip“, prasidės itin dramatiški pokyčiai.
Suzan neslėpė, jog pastaraisiais metais Turkijoje padėtis darėsi vis labiau įtempta, o demokratijos – vis mažiau.
„Mes vengiame apie tai kalbėti, nes nuolat tvyro jausmas, tarsi esame stebimi. Žodžio laisvės, galimybės gyventi taip, kaip nori, Turkijoje liko mažiau. Be to, žmonės ėmė labiau smerkti vienas kitą dėl politinių pažiūrų, gyvenimo būdo“, – teigė Suzan.
Ji neslėpė, kad, jeigu tik galėtų, balsuotų prieš prezidento galių didinimą.
Mąsto apie emigraciją
„Mūsų šalyje nebeliko žodžio, minties laisvės“, – „Lietuvos rytui“ sakė Eskišechyro mieste gyvenantis Mehmetas. Baimindamas dėl savo saugumo jis nepanoro atskleisti tikrojo savo vardo.
Vaikinas tikino, kad referendume turkai privalės priimti vieną svarbiausių sprendimų šalies istorijoje. Tiesa, jo įsitikinimu, R.T.Erdoganas Turkijoje jau dabar tvarkosi tartum nuosavame kieme.
„Kodėl jam reikia dar daugiau galių, jeigu įstatymų jis nesilaiko ir dabar daro, ką nori. Mūsų ekonomika smunka, padėtis kasdien tampa vis blogesnė. Todėl, manau, prezidentas susizgribo sutvirtinti savo galias prieš smogiant ekonominei krizei.
Manau, jis bijo, kad prasidėjus didžiuliam nuosmukiui nepajėgs suvaldyti nepatenkintų turkų ir jo valdžios pamatai ims klibėti“, – teigė Mehmetas.
Pasak jo, dar viena priežastis – R.T.Erdogano siekis užsitikrinti saugumą.
„Jis tiek kartų yra pažeidęs įstatymus, kad dabar siekia bet kokia kaina ateityje už tai išvengti atsakomybės“, – įsitikinęs Mehmetas.
Tarp R.T.Erdogano šalininkų netrūksta ir jaunų žmonių. Jie taip pat tiki, kad gavęs daugiau galių prezidentas sustiprins šalį. Ir, atrodo, jie pasiruošę paaukoti dėl to žodžio laisvę ar teises.
Kaip tikino turkas, egzistuoja nemenka tikimybė, kad vyresnio amžiaus žmonės norės atmesti siūlomas konstitucijos pataisas.
„Jie prisimena, ką šios šalies labui nuveikė Mustafa Kemalis Ataturkas, ir tikrai nesutiks su siūlomais pakeitimais.
Atrodytų logiška, kad būtent jauni žmonės kovos už demokratiją, už laisves. Bet Turkijoje yra kitaip. Tiems jauniems žmonėms yra praplautos smegenys. Tai daroma netgi per pamokas mokyklose. Įsivaizduokite, moksleiviai nebesimokys evoliucijos teorijos, nes tai esą prieštarauja religijai.
Laikraščiai, socialiniai tinklai perpildyti propagandos, o turintys kitokį požiūrį nutildomi“, – tvirtino Mehmetas.
Tokią nuomonę neseniai išreiškė ir opozicinių Turkijos partijų atstovai tvirtindami, kad „referendumas vyksta nelygiomis sąlygomis, nes prezidento oponentai yra veiksmingai nutildomi“.
Kaip pavyzdį jie pateikė opozicinio šalies leidinio „Cumhuriyet“ žurnalisto Selahattino Demirtaso suėmimą.
Tuo metu Eskišechyre gyvenantis Mehmetas prisipažino jau priėmęs sunkų sprendimą – jeigu referendume bus nubalsuota už prezidento galių padidinimą, vaikinas emigruos iš šalies kaip įmanoma greičiau.
Baimė – ne be pagrindo
Politologas E.Račius įsitikinęs, kad R.T.Erdoganas referendume, be kita ko, nori „pasitikrinti savo jėgas“.
„Matome, kad AKP yra valdžioje daugiau kaip dešimtmetį ir yra išrinkta demokratiniu būdu. Ko gero, dėl to R.T.Erdoganas pamanė, kad piliečiai jam suteikė didesnių galių, tačiau įstatymiškai jo valdžia nėra tokia didelė.
Tad, matyt, pribrendo reikalas pasitikrinti ir referendumu galias padidinti“, – kalbėjo politologas.
Esą R.T.Erdoganas nori įsitikinti, jog piliečiai juo tiek pasitiki, kad pasiruošę jam atiduoti visus svertus vykdyti dar didesnes reformas ir kreipti šalies raidos kursą.
Vis dėlto E.Račius sutinka, kad dalis turkų ne be reikalo baiminasi referendumo rezultatų. Mat po praėjusių metų liepą nepavykusio pučo R.T.Erdoganas įrodė: savo oponentams jis gali būti negailestingas.
Tuomet suimti tūkstančiai žmonių, už grotų atsidūrė bent pusantro šimto žurnalistų. Jei didelių galių neturintis šalies vadovas galėjo taip pasielgti, kokius žingsnius jis išdrįs žengti, kai žinos, jog visi svertai jo rankose?
„Galima tikrai rasti beveik pusę piliečių, kurie nenorėtų, kad referendumas pavyktų. Jie gali būti teisūs dėl ateityje galimų represijų.
Po bandymo įvykdyti perversmą mes matėme tam tikrus veiksmus, kurie sunkiai paaiškinami demokratinėse valstybėse, – kai areštuojami žurnalistai, ne tik kariškiai, kurie tiesiogiai dalyvavo rengiant pučą.
Įrodyta, kad kartais nebūtina būti tiesioginiu R.T.Erdogano oponentu, bet galima sulaukti nemalonės dėl netinkamo žodžio ar judesio. Šia prasme dalies turkų įsibaiminimas yra pagrįstas“, – teigė politologas.
Tiesa, ar R.T.Erdoganas išties imsis tokių veiksmų, kol kas esą prognozuoti sunku. Vis dėlto dalis turkų įsitikinę: jei referendume balsuos „prieš“ – bus vadinami išdavikais.
Į kritiką numoja ranka
Nerimas dėl referendumo Turkijoje tvyro ir Vakarų šalyse. Nors su Europos Sąjunga (ES) R.T.Erdoganas pliektis pradėjo jau anksčiau, dabar manoma, kad gali būti „sudeginti paskutiniai tiltai“.
Itin ryškiu nukrypimu nuo ankstesnio kurso tapo kandūs palyginimai su naciais. Tokius žodžius Ankara ėmė žerti Europai po to, kai kelios ES valstybės artėjant referendumui uždraudė rengti R.T.Erdoganui palaikyti skirtus mitingus.
„Europa yra pūvantis žemynas. Ji jau nėra demokratijos, žmogaus teisių bei laisvės centras. Tai represijų, smurto ir nacizmo židinys“, – žibalo į ugnį likus kelioms dienoms iki referendumo vėl šliūkštelėjo R.T.Erdoganas.
Europos Sąjungos ambasadorius Ankaroje Marcas Pierini įsitikinęs: jei turkai rytoj palaikys prezidentą, „tai sukurs vieno asmens valdžios sistemą, menkai besilaikančią teisinės valstybės principų ir neturinčią jokių galios atsvaros centrų“.
„Tai būtų autoritarinė sistema, kuri akivaizdžiai kirstųsi su Europos politinėmis normomis“, – sakė M.Pierini.
Tačiau R.T.Erdoganui simpatizuojantys turkai numoja ranka į tai, kad Vakarų šalys itin smarkiai kritikuoja galimą jo teisių išplėtimą.
„Juokinga, tačiau iš tiesų dalis turkų mano, kad kitos šalys bando kištis į mūsų valstybės politinę sistemą. Jie įsitikinę, kad mūsų prezidentas yra labai stiprus, todėl norima jį nuversti. Negaliu jų kaltinti. Turkams nuolat kartojama, kad mums reikia stipraus lyderio, nes taip būsime laisvesni.
Ne paskutinėje vietoje ir religija. Turkams taip pat kartojama, kad balsavimas referendume yra pasirinkimas tarp islamo ir kitų religijų“, – kalbėjo Eskišechyre gyvenantis turkas Mehmetas.
Analitikai sako, kad Turkijos prezidento aštri retorika skirta turkų nacionalistams – jų balsai bus labai svarbūs vyksiančiame referendume, o vėliau esą R.T.Erdoganas gali tapti pragmatiškesnis ir ieškoti būdų vėl užmegzti ryšį su ES.
Tačiau E.Račius įsitikinęs, kad šiuo metu Ankara septynmyliais žingsniais eina tolyn nuo Briuselio.
„Dabar kalbėti apie Turkijos narystę ES – kad ir tolimesnėje perspektyvoje – yra beprasmiška. Abi pusės jau žino, kad Turkija nebenori, o kai kurios ES šalys niekada nenorėjo jos matyti Bendrijoje.
Ar tai reiškia, kad Turkija eina į Rusijos glėbį? Taip nereikėtų sakyti. Ji šiek tiek blaškosi, bet nebūčiau linkęs manyti, kad Turkija bandys suartėti su Maskva“, – svarstė politologas.
Iš dokų – į prezidentus
R.T.Erdoganas Turkiją valdo jau daugiau nei 14 metų – pirmiausia kaip premjeras, o nuo 2014 metų užima prezidento postą. Iš pradžių Vakaruose laikytas moderniu reformų šalininku 63 metų politikas vėliau pradėjo kelti nerimą dėl savo griežtos politikos.
Priešingai nei dauguma aukštų Turkijos politikų, R.T.Erdoganas užaugo ne sekuliarioje elito šeimoje, o Stambulo uosto darbininko namuose Kasimpašos dokų – laivų statyklų – rajone. Uoliai tikintis tėvas būsimąjį prezidentą auklėjo griežtai. Gatvėse išmoktos pamokos padarė įtaką ir politiko stiliui – niekada neparodyti baimės ir nepasiduoti.
1978 m. R.T.Erdoganas susituokė su Emine Gulbaran, su ja susilaukė dviejų sūnų ir dviejų dukrų.
1994 metais tapęs Stambulo meru R.T.Erdoganas vėliau dėl islamistinės politikos, pažeidžiančios griežtai sekuliarią Turkijos tvarką, keturis mėnesius praleido kalėjime. Politikas buvo pašalintas iš posto ir negalėjo kandidatuoti į parlamentą iki pat 2003 metų.
Rengdamasi 2023 metais sueisiančiam Turkijos Respublikos šimtmečiui R.T.Erdogano vyriausybė skatino derybas dėl narystės ES, dukart surengė referendumus dėl konstitucijos keitimo ir gaivino po finansų krizės pašlijusią šalies ekonomiką. Tačiau po 2014 metų prezidento rinkimų konservatyvių pažiūrų šalies vadovo politika pasikeitė.
2016 metų liepą po nepavykusio perversmo R.T.Erdoganas ėmėsi masinių represijų. Buvo suimtas ne vienas tūkstantis žmonių, tarp jų daugiau nei šimtas žurnalistų. Dėl tokių savo veiksmų Turkijos prezidentas Vakaruose sulaukė daug kritikos.
