Vilniuje pirmą kartą su antrąja savo puse – Gvatemalos Kongreso nariu Julio Francisco Lainfiesta Rimola – viešėjusi M.Prieto Lietuvą pasirinko neatsitiktinai.
Mūsų šaliai Gvatemaloje atstovausianti moteris susižavėjo vienoje vestuvių šventėje sutiktų lietuvių energija ir tikisi užmegzti dar tvirtesnius santykius su mūsų šalimi.
Į Lietuvą gvatemaliečiai atvyko ir pasisemti žinių, kaip kovoti su įvairiomis problemomis, tarp jų – ir korupcija.
„Lietuvą laikome lydere ir puikiu pavyzdžiu, kaip galima per kelis dešimtmečius pasiekti įspūdingų rezultatų“, – „Lietuvos rytui“ teigė Gvatemalos ambasadorius Lietuvai Francisco Roberto Grossas Hernandezas Krameris.
– Kaip sugalvojote tapti Lietuvos garbės konsule? – „Lietuvos rytas“ paklausė M.Prieto.
Michelle Prieto: Savo draugui Slovakijos garbės konsului pasakojau, kad labai norėčiau eiti šias pareigas, ir jis patarė surasti šalį, kuri neturi savo garbės konsulo Gvatemaloje. O Julio pasiūlė Lietuvą, nes jo pusseserė yra ištekėjusi už lietuvio.
Julio Francisco Lainfiesta Rimola: Michelle visada turėjo diplomatinę nuojautą, o kad galėtum būti garbingas atstovas, turi kažką jausti pasirinktai šaliai.
Mano pusseserė yra ištekėjusi už amerikiečio, kurio tėvai yra lietuviai ir gyvena JAV. Jie susituokė Gvatemaloje, o į vestuves atvyko gal 30 lietuvių. Tai buvo įspūdinga – jie atskrido su Lietuvos vėliavomis.
Gvatemaliečiai yra labai kuklūs žmonės, o lietuvių džiaugsmas, energija ir meilė savo šaliai mus iš karto sužavėjo. Todėl ir nusprendėme, kad Lietuva turi būti ta šalis.
M.P.: Šiuo metu dirbu Gvatemalos valstybiniame sektoriuje, bendradarbiauju su Nacionaliniu turizmo departamentu. Tikiuosi, kad visuose sektoriuose, kuriuose dirbu, galėsiu suartinti Lietuvą ir Gvatemalą.
Noriu garsinti jūsų šalį prekybos, technologijų srityse, nes suprantu jūsų stiprybes.
– Lietuvoje lankotės pirmą kartą. Kokį įspūdį ji jums paliko?
M.P.: Tai labai graži šalis. Turite gražią katalikišką kultūrą ir tuo, manau, esate panašūs į gvatemaliečius. 60 proc. mūsų šalies gyventojų yra katalikai.
Vilniuje, kaip ir Gvatemaloje, labai daug bažnyčių. Mums įspūdį paliko Šv.Onos, Šv.Kotrynos bažnyčios, o Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre stebėjome nuostabų baletą „Don Kichotas“.
Turime labai daug bendra su lietuviais ir tikiuosi, kad galėsime užmegzti tvirtesnius ryšius su jūsų šalimi.
– Keista, kad sakote, jog gvatemaliečiai yra panašūs į lietuvius. Atrodo, kad karšto kraujo Centrinės Amerikos gyventojai negali turėti daug bendra su šaltąja Šiaurės Europa.
– Išskyrus klimatą ir odos spalvą, tikrai esame panašūs, – prabilo Francisco Roberto Grossas Hernandezas Krameris. – Mūsų politinė situacija labai panaši. Taikos sutartis po pilietinio karo Gvatemaloje buvo pasirašyta tik 1996 metais, todėl mes vis dar gyvename jautrioje pokyčių epochoje.
Lietuvą laikome lydere ir puikiu pavyzdžiu, kaip galima per kelis dešimtmečius pasiekti įspūdingų rezultatų.
Iš Gvatemalos ambasados Stokholme noriu palaikyti ryšius su visomis Baltijos regiono valstybėmis, kuriose aš atstovauju savo šaliai.
Šiuo metu silpnėja mūsų santykiai su šiaurinėmis mūsų partnerėmis – JAV, todėl norime stiprinti ryšius su kitais mūsų sąjungininkais, keistis ir tapti dar atviresni.
Norime bendradarbiauti ne tik abiejose šalyse turėdami garbės konsulus, bet ir megzti ryšius turizmo, akademinėje, kultūros srityse.
J.F.L.P.: Manau, galima atrasti panašumų ir mūsų istorijoje. 30 metų kentėjome nuo pilietinio karo, kurį sukėlė komunizmas, jūs taip pat dėl šios ideologijos patyrėte daug kančių.
Net mūsų nacionaliniai drabužiai yra tokių pat ryškių spalvų kaip tie, kuriuos dėvi lietuviai.
– Ką tikitės nuveikti Lietuvoje?
J.F.L.P.: Mūsų apsilankymas susijęs su dar vienu dalyku, kuriuo, mano nuomone, esame panašūs: mes pastaruoju metu pradėjome rimtą kovą su korupcija.
Sunki situacija, kurią patiria Gvatemala, susidarė dėl ilgametės korupcijos, tik pradedame vienytis kaip šalis. Žmonės nepasitiki politikais, vyriausybe, tad turime sugrąžinti pasitikėjimą žmonėmis, kurie dabar valdo šalį.
Korupcija dabar yra svarbiausia problema. Jau žengėme kelis žingsnius – 2015 m. mūsų prezidentas Otto Perezas Molina dėl korupcijos buvo nuteistas ir atsidūrė kalėjime.
Tai tik pradžia – dar turime ką nuveikti. Tam mums reikia pagalbos, o Lietuva atrodo puikus pavyzdys šioje srityje, todėl savo vizito Vilniuje metu mes lankėmės ir Specialiųjų tyrimų tarnyboje.
Taip pat susitikome su Seimo nariais, apsikeitėme patirtimi su lietuviais sveikatos apsaugos, saugumo, energetikos srityse.
– Regis, dalijamės dar viena problema: iš jūsų šalies išvyksta nemažai emigrantų, dauguma jų traukia į JAV. Kaip jūs skatinate savo tautiečius sugrįžti namo?
J.F.L.P.: Kongresas priėmė įstatymų, kuriais siekiama pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas, didinti darbo vietų skaičių ir užtikrinti žmonėms valstybės paramą, kad jie nepaliktų Gvatemalos visam laikui ieškodami geresnio gyvenimo.
Tai milžiniškas darbas, nes 60 proc. Gvatemalos žmonių gyvena skurdžiai, o beveik du trečdaliai jų yra žemiau skurdo ribos.
Laukia ilgas kelias, bet sutelkę visuomenės ir valdžios pastangas sieksime tikslo. Mokysimės ir iš Lietuvos, kuri yra priėmusi Konkurencijos įstatymą. Manau, daug nuveikėte socialinio teisingumo, žmogaus teisių srityje.
F.R.G.H.K: 3 mln. gvatemaliečių – daugiau žmonių, nei gyvena visoje Lietuvoje – yra išvykę į JAV. Jie išlaiko šalį, nes emigrantų atsiunčiami pinigai sudaro didžiausią Gvatemalos pajamų dalį.
Situaciją galėtų gelbėti ir akademiniai ryšiai. Jeigu pavyks užmegzti susitarimus įvairiose švietimo pakopose, gvatemaliečiai galės atvykti mokytis į Lietuvą, o lietuviai – į Gvatemalą.
Tikiu, kad tokiu būdu galėtume paskatinti savo tautiečius atsisakyti išvykimo iš Gvatemalos visam laikui.
– Ką atrastų į Gvatemalą atvykę lietuviai?
J.F.L.P.: Esame maža, bet daugiakultūrė ir daugiakalbė šalis. Gvatemaloje gyvena keturios didžiausios etninės grupės, o žmonės kalba 23 skirtingomis kalbomis. Viskas čia pat – ir jūros, ir upės, ir 33 ugnikalniai.
F.R.G.H.K: Norėtume, kad lietuviai daugiau sužinotų ir apie Gvatemalos kultūrą. Rudenį Vilniuje ketiname prisidėti prie Lotynų Amerikos kultūros festivalio renginių.
Mat šiemet sukanka 50 metų, kai Gvatemalos rašytojas Migelis Angelis Asturiasas gavo Nobelio literatūros premiją – vieną iš dviejų mūsų tautiečiams skirtų prizų.
Garbės konsulai neturi diplomatų teisių
Santykiai tarp valstybių palaikomi ne tik per oficialias diplomatines atstovybes, bet ir per garbės konsulus. Nuo karjeros konsulų jie skiriasi tuo, kad neturi visaverčio imuniteto. Jie nėra valstybės tarnautojai ir negauna atlyginimo iš valstybės biudžeto. Tačiau funkcijoms vykdyti gali būti skiriamos siunčiančios valstybės lėšos.
Garbės konsulai neturi diplomatams taikomų ypatingų teisių, tačiau gana laisvai gali megzti ryšius su valstybinėmis institucijomis. Šias pareigas dažniausiai eina su atstovaujama šalimi kokių nors ryšių turintys žmonės, užsieniečiai ar verslininkai.
Jų užduotis – skatinti draugiškus šalies, kuriai atstovauja, ir Lietuvos santykius, plėtoti prekybinius, ekonominius, mokslinius, kultūrinius ryšius, atstovauti valstybei per viešus renginius, stiprinti šalies įvaizdį užsienyje.
Garbės konsulai gali vykdyti ir tam tikras konsulines paslaugas – suteikti pagalbą atstovaujamos šalies piliečiams ar juridiniams asmenims. Valstybėse, kuriose nėra diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų garbės konsului gali būti pavesta atlikti ir kai kuriuos diplomatinius aktus.
