Diskusijos kilo dėl baltarusių mokslininkų dalyvavimo lietuvių tyrimuose ir ypač dėl didvyrio palaikų grąžinimo į Baltarusiją.
Radinys Vilniuje K.Kalinauską (Kastusį Kalinouskį, kaip vadina baltarusiai) padarė itin svarbų. Šalyje rodomi filmai, spektakliai, skaitomos poemos, eksponuojami paveikslai.
Apie K.Kalinauską Baltarusijoje sukurta kone šimtas kūrinių – jie šiuo metu atsidūrė milžiniško visuomenės susidomėjimo centre, rašo „Lietuvos rytas“.
– Ar žinia apie galimą K.Kalinausko kapą Gedimino kalne nenustebino Baltarusijos istorikų? – „Lietuvos rytas“ paklausė Baltarusijos meno istoriko ir Europos humanitarinio universiteto dėstytojo Siarhejaus Chareuskio.
– Tai, kad 1863–1864 metų sukilimo prieš Rusijos imperiją vadai, nubausti mirties bausme Lukiškių aikštėje, yra palaidoti Gedimino kalne, buvo pakankamai plačiai minimas faktas Baltarusijos istorikų darbuose. Neabejoju, kad Lietuvos – irgi.
Per Pirmąjį pasaulinį karą šis kapas ant Gedimino kalno buvo atkastas. Tuo metu dar buvo gyvi liudininkai, kurie apie šį kapą žinojo.
– Iš kur liudininkai galėjo žinoti, kur kapas, jei jis buvo slaptas?
– Slaptas tai slaptas. Bet juk tai ne Gvantanamo kalėjimas. Kažkas jį matė – tuo metu ant kalno medžių nebuvo ir palaidoti visiškai slaptai buvo faktiškai neįmanoma. Juk kažkas vežė sukilėlių kūnus vežimais, kažkas kasė duobę. Tačiau ten niekam nebuvo leidžiama užlipti – valdžia baiminosi, kad kapas netaptų garbinimo vieta, kaip atsitiko su Simono Konarskio kapu. Tai buvo Vilniaus įgulos teritorija.
– Kodėl neabejojote, kad ten palaidotas K.Kalinauskas?
– Kai kapas buvo atkastas, liudininkai palaikus atpažino pagal kostiumų detales.
Tuo metu Vilniuje leistas laikraštis „Dziennik Wilenski“ rašė, kad rado K.Kalinausko mokasinus – minkštos odos aulinius batus ir sagas.
Patys suprantate, kad po karo detalesnius tyrimus daryti buvo sudėtinga. Tuomet palaikai vėl buvo sudėtį į duobę ir palaidoti.
– Ar tada palaidojimo vieta buvo kaip nors pažymėta?
– Kapo vietoje buvo pasodintas kryžiaus formos gėlynas, o vėliau pastatytas skulptoriaus Antano Vivulskio kryžius.
Tas medinis kryžius stovėjo iki 1933-iųjų. Tais metais buvo iškilmingai minimos sukilimo metinės. 1940 metais kryžius buvo nuverstas. O septintajame dešimtmetyje pats atsimenu, kad toje vietoje gulėjo nedidelė betoninė plyta. Ant jos buvo lietuviškai ir rusiškai parašyta, kad čia sukilėlių kapas.
Vėliau ta plyta dingo. Vargu ar tai buvo kokie piktavalių kėslai – plyta iš tikrųjų buvo nekokybiška ir galėjo subyrėti.
Baltarusiai žinojo apie K.Kalinausko kapą, bet tikrai nesirengė jo parsivežti. Nebuvo nei noro, nei tradicijos. Žinojome, kartais ateidavome, per mirusiųjų dieną dėjome gėlyčių, žvakutę uždegdavome.
Buvo kryžius, kryžius dingo, buvo plytelė – irgi dingo, bet iš to jokios problemos niekas nedarė.
– Kodėl žinia apie K.Kalinausko palaikus dabar taip sujaudino baltarusius?
– Kastusis Kalinouskis – tai Baltarusijos nacionalinis herojus, politinis lyderis.
Jis mums visada buvo ginkluoto pasipriešinimo prieš Rusiją simbolis. Kovos už Baltarusijos laisvę ir nepriklausomybę simbolis.
Jo žodžiai mums visada buvo svarbūs. Ypač dabartiniame pasaulyje, po Rusijos invazijos į Ukrainą, pažadinusios baltarusių – bent jau dalies jų – ryžtą kovoti už savo suverenitetą.
K.Kalinauskas yra ne tik sukilimo vadas, jis – didis Baltarusijos poetas ir pirmojo periodinio baltarusiško leidinio įkūrėjas. Du baltarusiškai parašyti jo eilėraščiai – tai mūsų literatūros klasika.
Laikraštis „Mužyckaja prauda“, kurį jis įsteigė, buvo platinamas Vilniaus ir Gardino krašte tarp sukilėlių.
– Jei būtų atliekami DNR tyrimai, norint nustatyti tiksliai, ar tai K.Kalinausko palaikai, – ar būtų su kuo juos sulyginti?
– Taip, Lenkijoje gyvena K.Kalinausko brolio ir seserų palikuoniai. Beje, katalikų šventasis Rapolas Kalinauskas – K.Kalinausko brolio Viktoro anūkas.
Bet nelabai suprantu, kaip bus identifikuoti K.Kalinausko palaikai. Juk tai brangus, daug darbo reikalingas ir labai sudėtingas procesas.
O kas tokius tyrimus užsakys? Akivaizdu, kad ne muziejus. Vilniaus meras? Lietuvos prezidentas? Reikia politinio sprendimo, kad tai būtų padaryta.
Tarkime, įsitikinsime, kad tai tikrai K.Kalinausko palaikai. Kas toliau? Mano įsitikinimu, jis turi likti ten, kur ir buvo palaidotas.
– Kodėl Baltarusijoje prasidėjo diskusijos apie K.Kalinausko palaikų perlaidojimą?
– Diskusijos apie K.Kalinausko perlaidojimą kilo ant protesto bangos dėl mūsų valstybės suvereniteto. Tai tik visuomenės nuomonė, emocijų proveržis. Partijos ar judėjimai apie K.Kalinausko perlaidojimą pareiškimų nepadarė.
Valdžia pasiklydusi: nebežino, ar stiprinti nacionalinę savimonę, ar ne.
Kol valdžioje Aliaksandras Lukašenka – niekas K.Kalinausko neperlaidos. Legendinio pasipriešinimo Rusijai herojus, kuris teoriškai pagrindė būtinumą išsivaduoti iš Rusijos priespaudos, – o tai nedera su dabartine oficialia Baltarusijos politika. Nebent po 30–40 metų.
– Kur perlaidojimo šalininkai siūlo perkelti K.Kalinausko palaikus?
– Nelabai įsivaizduoju, kur reikėtų K.Kalinauską laidoti, – Baltarusijoje nėra panteono – vieno memorialo, kur palaidoti visi svarbūs mums veikėjai, kaip, tarkime, Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
Lenkai garsius veikėjus ir karalius suvežė į Vavelį Krokuvoje.
Ar panteoną pradėti kurti nuo K.Kalinausko? Tikrai ne tuo metu, kai valdo A.Lukašenka.
Artimiausias K.Kalinausko gimtinei miestas – Svisločius, ten dabar stovi jam skirtas paminklas. Bet Svisločiaus valdžia greta pastatė paminklą Josifui Stalinui.
Tame pat skvere stovi biustas K.Kalinauskui, lenkų statytas paminklas Romualdui Trauguttui, paminklas Vladimirui Leninui ir paminklas J.Stalinui. Be galo keistas politinis siurrealizmas, labai stebinantis užsieniečius.
– Kaip, jūsų nuomone, reikėtų pasielgti su K.Kalinausko palaikais?
– Esu įsitikinęs, kad neverta judinti K.Kalinausko palaikų. Pusantro šimto metų jis ten ilsėjosi.
Tada tai bus tikras paminklas – jo tikrasis kapas. Konkreti vieta, susijusi su konkrečiu istoriniu įvykiu.
Tegu ant Gedimino kalno stovi lietuvių pilis, bet jei ant kapo atsiras rožių krūmas, kur du kartus per metus kas nors uždegs žvakutę, tai negadins Gedimino pilies vaizdo.
– Kodėl Baltarusijos spaudoje teigiama, kad lietuviams K.Kalinauskas nesvarbus? Nuo vaikystės žinojau, kad 1863–1864 m. sukilimui vadovavo Zigmantas Sierakauskas ir K.Kalinauskas.
– Taip ir yra. Lietuvių dalyvavimas šiame sukilime – ne toks reikšmingas kaip baltarusių. Sukilimas neužima tokios svarbios vietos lietuvių nacionalinėje istoriografijoje bei lietuvių kanone.
Lietuviams sukilimas svarbus, bet ne toks svarbus kaip baltarusiams.
Lietuvių istorikų darbuose dominuoja požiūris į šį sukilimą kaip į lenkų sukilimą, kuriame dalyvavo ir keli lietuvių nacionaliniai lyderiai. Tačiau tai ne pati svarbiausia Lietuvos istorijos dalis lietuvių identitetui formuotis.
Todėl jei patys baltarusiai apsispręs ir norės K.Kalinauską perlaidoti, neįsivaizduoju, kokie galėtų būti Lietuvos argumentai to neleisti. Ypač kai K.Kalinauskas su lietuvių sukilėliais turėjo labai netiesioginį ryšį.
– Ar kalbėjotės su Lietuvos antropologais?
– Taip, lietuviai be galo atviri. Jie siūlo dalyvauti, dalijasi informacija. O kam slėpti?
Šiandien negalima 100 procentų teigti, kad tai K.Kalinauskas. Bet toks knaisiojimasis po palaidojimus gali virsti politine manipuliacija.
Prisiminkite, kiek spekuliacijų buvo su Rusijos caro Nikolajaus II ir jo šeimos palaikais Rusijoje. Žaidimas su kaulais tapo politiniu šou! Mano supratimu, taip elgtis necivilizuota. Dabar žinome, kad tai greičiausiai K.Kalinausko palaikai.
Gerai, atliksime ekspertizę – žinosime tiksliai. Kas toliau?
Tai niekaip nepakeis nei lietuvių ir baltarusių santykių, nei baltarusių požiūrio į K.Kalinauską. Todėl mes su dauguma savo kolegų istorikų manome, kad reikia palikti taip, kaip yra.
– Vilniuje yra K.Kalinausko gatvė. Gal jis ten gyveno?
– K.Kalinauskas Vilniuje gyveno įvairiuose konspiraciniuose butuose, bet ne toje gatvėje. Jis buvo suimtas bute dabartinėje Šv.Jono gatvėje, o paskutinius gyvenimo mėnesius praleido ten, kur dabar yra atminimo lenta, – Dominikonų gatvėje.
Gedimino kalnas neskirtas kapinėms
Arūnas Kalėjus
Lietuvos nacionalinio muziejaus Viduramžių ir naujųjų laikų archeologijos skyriaus muziejininkas
„Šiuo metu dar negalime teigti, kad radome Konstantino Kalinausko palaikus. Reikia detalesnių genetinių tyrimų. Kol kas turime mokslininkų išvadas, kad tai – vyrai, įvardytas jų amžius, ūgis.
Pirmame kape, kuriame palaidotas vienas mirusysis, jis palaidotas su odine ilgaaule avalyne, kaustyta geležinėmis pasagėlėmis. Tikrai neteigsiu, kad tai K.Kalinauskas ar kas kitas.
Po sukilimo mirties bausme buvo nubaustas 21 sukilėlis. Ant Gedimino kalno aptikome 5 kapus, kuriuose palaidota ne mažiau kaip septyni žmonės. Bet tyrėme 15 kvadratinių metrų plotą.
Egzekucijos buvo vykdomos skirtingu laiku, mirusieji palaidoti po vieną ir po kelis – greičiausiai pagal egzekucijos tvarką.
Šiais metais tyrimus tęsime ir nustatysime tiksliai. Šiuo metu nėra žinoma, ar jie visi buvo palaidoti ant Gedimino kalno, ar galbūt kitur. Pirmą kartą keli kapai toje vietoje buvo aptikti dar 1915 metais. Vėliau kasinėjo vokiečiai 1916 metais, tyrimai buvo vykdomi 1940 ir 1941 metais.
Kol kas neaišku, kuo tiksliai buvo remiamasi per Pirmąjį pasaulinį karą identifikuojant sukilėlius. Ar būtina skubėti daryti išvadų? Žinome, kad tai veikiausiai yra sukilėliai. Dabar reikia toliau tirti.
Pratęsime archeologinius tyrimus, surasime, kiek ten palaidota sukilėlių, atliksime genetinius tyrimus ir tada pateiksime išvadas, kieno palaikai.
Bet tai, ką mes iškėlėme, atgal nepalaidosi. Gedimino kalnas nėra kapinės. Kur perlaidoti sukilėlius, bus sprendžiama vyriausybiniu lygiu. Nemanau, kad archeologai galės čia ką pasakyti.“
