Tokiam neįprastam eksperimentui pasiryžo ir žurnalistė Craille Maguire Gillies: ji 24 valandas Prahoje sekiojo paskui gidu dirbantį benamį Robertą Pochopą.
„Tu mane kai ko išmokysi, o aš tave taip pat kai ko pamokysiu“, – aiškino jai 48 metų R.Pochopas, laisvalaikiu mėgstantis dirbti labdaros organizacijose ir eiti į bažnyčią, rašo „Lietuvos rytas“, remdamasi „The Guardian“.
Tiesa, toli gražu ne visi benamiai gali tapti gidais. Valkatas, vedžiojančius turistus po Prahą, atsargiai atrenka turizmo įmonė „Pragulic“: kol kas ji yra įdarbinusi tik aštuonis benamius, kurie atitinka standartus.
Visą parą buvo valkata
Žurnalistė C.M.Gillies benamių turą nusprendė išbandyti šių metų žiemą.
Ją kompanijos „Pragulic“ darbuotoja Klara pasitiko prie Prahos centrinės traukinių stoties, liepė jai nusirengti įprastus drabužius ir atiduoti piniginę.
Vieninteliai moteriai duoti pinigai buvo 20 Čekijos kronų (apie 75 euro centai) moneta.
„Gali monetą panaudoti persirengti stoties tualete arba pinigus taupyk ir renkis lauke“, – aiškino Klara žurnalistei prieš pat atiduodama ją R.Pochopo globai.
Stebima poros lūkuriuojančių benamių, kurie ilgesingai nužiūrinėjo šiltus, gražius drabužius, moteris stingdančiame šaltyje išsirengė iki apatinių ir apsivilko turizmo agentės duotą aprangą: marškinėlius, megztinį, per didelę striukę ir keturiais dydžiais per dideles purvinas kelnes.
Be to, C.M.Gillies iš Klaros gavo seną telefoną „Nokia“ su policijos, ugniagesių, „Pragulic“ ir gido R.Pochopo telefono numeriais, jei staiga kiltų rimtų problemų. O pasą moteris pasislėpė liemenėlėje.
Sunki benamio dalia
„Yra skirtingų benamių rūšių“, – aiškino R.Pochopas.
Pasak jo, ne visi valkatos miega gatvėje arba benamių prieglaudose – kai kurie apsistoja nakvynės namuose arba miega ant geraširdžių žmonių sofų.
Anot R.Pochopo, moterys benamėmis dažniausiai tampa dėl psichikos sutrikimų arba pasprukusios iš smurtaujančio mylimojo gniaužtų. O vyrai valkatomis tampa netekę darbo, išsiskyrę, išėję iš kalėjimo arba pradėję be saiko vartoti narkotikus ir alkoholį.
Didžiausi iššūkiai benamiams yra gyventi šiltai bei švariai ir rasti kur miegoti. Bet lygiai taip pat svarbu užsitikrinti pajamų šaltinį ir saugumą.
Tapus valkata požiūris į pasaulį pasikeičia – tuo greitai įsitikino žurnalistė C.M.Gillies.
„Aš greitai pasijutau svetima Prahoje, – savo patirtimi dalijosi C.M.Gillies. – Nesijaučiau drovi. Priešingai, atrodė, kad esu nematoma ir kad mano likimas priklausė nuo miesto malonės.“
Neapsiėjo be būgštavimų
R.Pochopas yra aktyvus gidas, mėgsta turistams parodyti kiek įmanoma daugiau Prahos, veždamas juos po visą miestą viešuoju transportu.
Mėgstamiausia jo transporto priemonė – tramvajus.
Vyras kiekvienais metais išleidžia 3650 kronų (136 eurus), kad galėtų neribotai keliauti po miestą viešuoju transportu.
Pradėjus leistis saulei R.Pochopas žurnalistę nusivedė į traukinį ir jie išvyko už miesto ribų.
C.M.Gillies šiek tiek išsigando, nes benamis, kuris kartais kalbėjo nesuprantamai, nepaaiškino, kur juodu keliauja.
Tačiau kai valkata susisiekė su įmone „Pragulic“ ir perdavė mobilųjį telefoną žurnalistei, darbuotojai nuramino moterį, kad panikuoti neverta.
Mat R.Pochopas kartais būna išsiblaškęs ir paslaptingas, tačiau toks jo charakteris.
Kai beveik sutemus jie išlipo iš traukinio, R.Pochopas vedžiojo C.M.Gillies po priemiestį. Benamis tikino žurnalistę, kad neketina jai daryti nieko bloga.
„Suprantu, kad tu esi vieniša moteris ir neturi čia draugų, bet nesijaudink, aš neketinu tavęs nužudyti“, – ramino moterį gidas.
Susidomėjo ir kiti
R.Pochopas buvo pasiryžęs kiaurą naktį nemiegoti, kad aprodytų žurnalistei visą miestą.
Be to, jis įpratęs dažniausiai nusnūsti tik traukiniuose arba tramvajuose, nes jam benamių prieglaudos nepatinka dėl ten tvyrančio specifinio kvapo.
Bet C.M.Gillies įtikino jį aprodyti, kaip gyvena kiti benamiai, kur jie lankosi ir kaip miega.
Niurzgėdamas R.Pochopas nuvedė ją į Prahos septintąjį rajoną. Ten jie aptiko benamių prieglaudą, prie kurios durų lūkuriavo būrelis valkatų.
Pasak R.Pochopo, jei būtų buvę šalčiau, prie prieglaudos būtų laukę mažiausiai šimtas žmonių.
Valkatos iš karto ėmė domėtis, kas tokia yra C.M.Gillies.
Vienas net nustebo, kad turistaujanti žurnalistė „buvo apsirengusi kaip valkata“.
Pavojinga viduje ir lauke
Benamių prieglaudoje žmonės miegojo visur – ant grindų, palei sienas, po stalais. Be to, visi tvarkingai šildėsi maistą mikrobangų krosnelėje ir virė vandenį arbatinuke. Tiesa, nebuvo apsieita be konfliktų.
Antai vienas vyresnis vyras nutarė įkrauti savo mobilųjį telefoną ten pat, kur buvo įjungta mikrobangų krosnelė. Alkana benamė supyko ir iki kraujo pradrėskė jam odą virš akies.
Į konfliktą nereagavo niekas, išskyrus benamių prieglaudos prižiūrėtoją: jis nusivedė moterį į koridorių ir paprašė pasiaiškinti.
Jiems kalbantis iki jų atsvyravo krauju plūstantis vyras. Moteris dar kartą jį užpuolė – šį kartą smogė kumščiu į nosį. Už tai benamė buvo išmesta iš prieglaudos, nors liejo ašaras, kad negalės tą naktį miegoti šiltai ir saugiai.
„Yra du pasirinkimai – miegoti viduje arba lauke, – teigė R.Pochopas. – Jei miegi lauke, yra tikimybė, kad pateksi į bėdą.“
Žurnalistė pakeitė požiūrį
C.M.Gillies pavyko įtikinti savo gidą R.Pochopą numigti benamių prieglaudoje, o ne slampinėti kiaurą naktį šaltose Prahos gatvėse.
Toks moters sprendimas R.Pochopui nepatiko, tad jis pareiškė, kad grįš su ja susitikti ryte, nes prieglaudoje miegoti neketino.
Žurnalistė nustebo, kad septintą valandą ryto ji buvo išmesta iš prieglaudos be jokių ceremonijų.
„Toks jau gyvenimas benamių prieglaudoje, – tikino R.Pochopas. – Darbuotojai labai gražiai su tavimi elgiasi, o tada išspiria lauk.“
Nors C.M.Gillies patirtis, kaip iš tiesų gyvena benamiai, buvo trumpa – truko vos parą, žurnalistė įsitikinusi, kad net per tokį trumpą laiką jai pavyko pakeisti požiūrį į valkatas.
Idėja greitai išpopuliarėjo
2012 metais Terezos Jurečkovos įkurta įmonė „Pragulic“ užsimojo ir padėti benamiams susirasti darbą, ir parodyti Prahos gyventojams, ką iš tiesų reiškia gyvenimas gatvėje.
Kompanijos įdarbinti benamiai turistams pasakoja ne tik įprastą informaciją apie miestą, bet ir pasidalija asmenine gyvenimo patirtimi.
Vienas populiariausių „Pragulic“ gidų – Vaclavas. Jis turistams aprodo tiltą, po kuriuo gyvena su būriu kitų žmonių. Vyras tapo toks populiarus, kad turistai už įdomų turą jam ėmė atsidėkoti įvairiomis dovanomis.
Originali benamių turizmo idėja greitai paplito po kitus Europos miestus – Atėnus, Berlyną, Edinburgą, Kopenhagą, Londoną, Vieną – ir JAV.
Be to, gidai benamiai žinomi ir Rusijoje. Antai Sankt Peterburge septynerius metus be namų gyvenantis buvęs geografijos mokytojas Viačeslavas Rasneris irgi įsiliejo į turizmo rinką.
Pernai viena savanorė benamių prieglaudoje pasiūlė V.Rasneriui pradėti rengti turus, ir jis greitai tapo gerai žinomu gidu Sankt Peterburge. Šis benamis netgi turi gerbėjų klubą internete.
Sumanymas sulaukė kritikos
„Pragulic“ įkūrėja T.Jurečkova teigė, kad jos įmonė pastaruoju metu pradėjo mokyti gidais dirbti ir kitus žmones, kurie atsidūrę socialinio gyvenimo paraštėse, pavyzdžiui, sekso paslaugų darbuotojus.
Gidais dirbti norintys žmonės turi susitikti su psichologu ir kelias dienas yra mokomi rengti turus. Bet net pusė visų potencialių gidų benamių neatitinka standartų, nes yra nekompetentingi arba turi rimtų psichikos sutrikimų.
Įmonė „Pragulic“ užsimojo padėti daugybei benamių, todėl planuoja dėl finansavimo kalbinti tokias dideles įmones kaip interneto paslaugų milžinė „Google“.
Vis dėlto benamių gidų programos nėra vertinamos vienareikšmiškai. Kai kurie kritikai įsitikinę, kad turus vedantys valkatos prašo aukų, tik kitokia forma.
Anksčiau Londone valkatavęs ir iš skurdo liūno galiausiai pakilęs Johnas Smallshaw teigė, kad dalis benamių gidų „lėkdavo į priekį ir kalbėdavo niekus“, nes norėdavo kuo greičiau baigti turą ir nusipirkti heroino.
Problemų dėl valkatų turi beveik visas pasaulis
Benamių turai ir miestų tyrinėjimas apsirengus valkatos drabužiais nėra nauja idėja. Dešimtajame XX amžiaus dešimtmetyje Rio de Žaneire paplito turai po šio antro pagal dydį Brazilijos miesto lūšnynus, arba favelas. Indijoje irgi buvo paplitę turistams siūlomi pasivaikščiojimai po lūšnynus.
Nors benamių gidų idėja greitai apskriejo Vakarų pasaulio šalis, daugelyje miestų valkatos yra laikomi nepageidaujamais žmonėmis. Antai pernai San Fransiske buvo išvaikyta didžiulė po viaduku įrengta valkatų stovykla. Iš viso šiame Kalifornijos valstijos mieste gyvena apie 7 tūkst. benamių.
Prieš porą metų Havajų sostinės Honolulu meras Kirkas Caldwellas paskelbė karą benamiams: esą gatvėje miegantys žmonės darė žalą ekonomikai ir bandė užimti miestą. Anot Honolulu mero, turistai nenorėjo matyti išmaldos prašančių žmonių.
Daugybė pasaulio šalių turi itin rimtų problemų dėl benamių. Rimčiausių problemų yra Afrikos šalyse: antai Nigerijoje be namų esančių žmonių yra daugiau nei 24 mln., o Pietų Afrikos Respublikoje – 7 mln.
Rusijoje situacija ne ką geresnė: 2014 metų duomenimis, šioje šalyje buvo net 5 mln. benamių. Tų pačių metų duomenimis, Lietuvoje buvo apie 5 tūkst. benamių, Čekijoje – apie 30 tūkst., o 2016 metų tyrimas parodė, kad Jungtinėje Karalystėje gyvena 250 tūkst. valkatų.
JAV benamių yra per 560 tūkst., Kanadoje – 200 tūkst., o Vokietijoje – apie 380 tūkst. Šiose šalyse situacija geresnė nei Kinijoje, kur be namų gyvena beveik 2,6 mln. žmonių, ir Indijoje, kur valkatų yra per 1,7 mln.
Itin mažai benamių gyvena Šveicarijoje, Izraelyje, Liuksemburge ir Honkonge – čia jų yra mažiau nei 2 tūkst.
Parengė Jonas Grinevičius
