Šiuos du kandidatus, kurie kovojo vienuose labiausiai intriguojančių Prancūzijos prezidento rinkimų per pastaruosius 15 metų, skiria dideli politiniai nesutarimai: jie turi priešingą Europos viziją ir skirtingą suvokimą, koks turėtų būti visos jų gimtinės likimas.
Vienoje pusėje – Europos Sąjungą remiantis, vos per metus su politiniu judėjimu „En Marche!“ („Pirmyn!“) iškilęs centristinių pažiūrų buvęs bankininkas 39 metų E.Macronas, užsimojęs į darnią visumą sujungti ir kairės, ir dešinės politines sroves.
Kitoje pusėje – iš kraštutinių dešinių pažiūrų politikų dinastijos kilusi, prieš imigraciją, islamą ir ES pasisakanti 48 metų M.Le Pen, iš tėvo perėmusi ir pertvarkiusi partiją „Nacionalinis frontas“.
Tiek vienas, tiek kitas kandidatas turi savybių, kurios patrauklios rinkėjams, draskomiems ekonominės nežinios, pabėgėlių krizės, radikalaus islamo terorizmo ir kitų opių problemų.
O Prancūzijos rinkėjai tarpusavyje aiškinasi, ar verta toliau judėti dabartine kryptimi, ar atmesti modernių europinių vertybių visumą ir skintis kelią patiems, atskirai nuo Bendrijos.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas „Lietuvos rytui“ aiškino, kad M.Le Pen atstovauja pokyčių ištroškusiems prancūzams, o E.Macronas – stabilumo šalininkams.
„M.Le Pen atliepia visas nuoskaudas, nepasitenkinimą, pyktį ir norus labai radikaliai pakeisti esamą politinę tvarką. Jos politinė programa remiasi nepasitenkinimu dabartine situacija.
O E.Macroną remia žmonės, kurie patenkinti tuo, ką turi, ir dabartinėmis politinėmis bei ekonominėmis struktūromis. E.Macronas įkūnija norą išlaikyti tai, kas yra. Žinoma, kai ką modernizuojant, tačiau nekeičiant esminių demokratinių vertybių, kurių užuomazgos – Prancūzijoje“, – tvirtino T.Janeliūnas.
Kritikos strėlių nebijo
Priešingai nei iš Europos Sąjungos išstoti siekianti nacionalistė M.Le Pen, E.Macronas remia ir pasaulietišką ekonominę sistemą, ir pasaulietišką Prancūziją.
Prancūzams ir europiečiams šie prezidento rinkimai yra esminiai, mat paaiškės, ar pastaruoju metu auganti populizmo ir nacionalizmo banga užlies Europą ilgam, ar atslūgs.
Žmonių požiūris į niekuomet anksčiau rinkimuose nekandidatavusį E.Macroną smarkiai skiriasi. Vienus jis žavi tuo, kad sugebėjo per metus suburti galingą politinį judėjimą ir siekia sukurti kairiųjų ir dešiniųjų pažiūrų sintezę.
Be to, jis save pateikia kaip vienintelį kandidatą, kuris kovoja „už“ ką nors, o ne „prieš“, kaip jo oponentai.
Daugelis politiko kampaniją lygina su buvusio JAV prezidento Baracko Obamos, kuris kalbėjo apie „kaitą“, o šią savaitę parėmė E.Macrono kandidatūrą.
„E.Macroną palaiko rinkėjai iš viso politinio spektro – nuo verslininkų, kuriems sunkiai sekasi, iki intelektualų. Jį labiausiai remia išsilavinę, jauni žmonės, manantys, jog Prancūzija privalo rasti vietą pasaulyje pripažindama, jog toks egzistuoja.
M.Le Pen šalininkai jaučiasi engiami globalizacijos, nes jos nesupranta: jie bijo tapti benamiais ir bedarbiais“, – „Lietuvos rytui“ sakė Paryžiuje dirbanti architektė Donata Bužinskaitė.
Kitiems rinkėjams E.Macronas nepatinka, nes esą keliaklupsčiauja prieš bankus ir yra dar vienas elito atstovas.
E.Macronas yra sulaukęs kritikos ir dėl pasipūtimo. Pavyzdžiui, brangų jo kostiumą sukritikavusiam vyrui jis rėžė, kad „geriausias būdas įpirkti tokį kostiumą – eiti į darbą“.
O kai kurie „Nacionalinio fronto“ rėmėjai įsitikinę, kad E.Macronas yra oportunistas, žydų marionetė ir verslininkų „politinis projektas“.
Ir pati M.Le Pen negaili įžeidimų E.Macronui. Anot jos, jis yra išpuikęs bankininkas, kuris slapta dirba su islamistais ir siekia „paskersti Prancūziją“ dėl ekonominių interesų.
Įspūdinga gyvenimo patirtis
Nesunku suvokti, kodėl E.Macronui pavyko šitaip greitai iškilti į Prancūzijos politinio pasaulio aukštumas.
Jis – žmogus, kuris ne tiktai elgiasi profesionaliai, bet ir sugeba patraukti rinkėjų dėmesį išskirtinumu.
Geresnį išsilavinimą nei E.Macrono Prancūzijoje gauti būtų labai sunku. Jis mokėsi Nacionalinėje administravimo mokykloje – elitinėje Prancūzijos mokykloje, rengiančioje būsimuosius valstybės tarnautojus, ir Paryžiaus politikos mokslų institute („Science Po“).
Abiejose šiose švietimo įstaigose renkasi tikra grietinėlė – „la creme de la creme“.
E.Macrono meilės santykiai irgi nestandartiniai.
Būdamas vos 16 metų Amjene jis pradėjo romaną su 24 metais vyresne vidurinės mokyklos mokytoja Brigitte Trogneux.
Santykiams priešinosi E.Macrono tėvai, bet kai jaunuolis persikėlė į Paryžių, kiekvieną penktadienį važiuodavo į Amjeną, kad susitiktų su savo gyvenimo meile.
Tris vaikus pagimdžiusią ir penkis anūkus turinčią B.Trogneux E.Macronas pagaliau vedė 2007 metais, kai jam buvo 29 metai.
Daugelis prancūzų kalba, esą meilė vyresnei moteriai parodo kandidato brandą.
Jaunystėje E.Macronas visada būdavo rimtas: kol jo draugai dėvėdavo marškinėlius, jis vilkėdavo švarką.
„Kai su juo susipažinau, jis nemokėjo atsipalaiduoti ir tiesiog pasibūti su draugais, pavyzdžiui, su jais juokauti ir bare išgerti kelis bokalus alaus“, – atskleidė E.Macrono draugas ir patarėjas Aurelienas Lechevallier.
E.Macrono profesinė patirtis taip pat solidi. Ketverius metus jis dirbo banke „Rothschild & Cie Banque“, kasmet gaudavo apie milijoną eurų. Be to, jis tiek pat laiko buvo finansų inspektoriumi. O visai neseniai buvo ir ekonomikos ministras.
Pertvarkė iki pamatų
Tuo metu E.Macrono priešininkės M.Le Pen karjera primena nuolatinį mūšį. Ji daugelį metų kovojo, kad partija „Nacionalinis frontas“ taptų stipri. Prie šio tikslo ji artėjo didžiąją dalį savo gyvenimo, žingsnis po žingsnio.
1972 m. savo tėvo Jeano Marie Le Peno įkurtą „Nacionalinį frontą“ M.Le Pen pavertė tautos partija, o pati tapo įtakingiausia Europos dešiniųjų populiste.
„Marine tokia kaip ir aš, tiktai su krūtimis“, – šie kadaise J.M.Le Peno apie jauniausią dukrą ištarti žodžiai jau virto legendiniu posakiu.
Tačiau tėvas ilgainiui tapo tik dar viena kliūtimi, kurią kelyje į politikos aukštumas reikėjo įveikti M.Le Pen: 2015 metais ji išmetė tėvą iš partijos, kurią paveldėjo 2011 metais.
M.Le Pen atrodė, kad jos tėvas nepakankamai rimtai vertinamas kaip partijos pirmininkas. Be to, jo antisemitiniai proveržiai nederėjo su jos puoselėjamu šiuolaikinės „Nacionalinio fronto“ partijos įvaizdžiu.
Dukters ginčas su tėvu, nepaisant visos simbolinės dramos, nenusirito pernelyg giliai: J.M.Le Penas per prezidento rinkimus finansiškai remia dukterį.
Mat „Nacionalinis frontas“ – šeimos patriarcho idėja, kurią tęsia jo pradėta politinė dinastija.
M.Le Pen anksti pajuto, kad atviri rasistiniai šūkiai yra senamadiški, nepatrauklūs ir kenkia partijai.
„Velnio išvarymas“ („dediabolisation“) – taip M.Le Pen apibūdino priemones, kurios jos vadovaujamam „Nacionaliniam frontui“ turėjo padėti atsikratyti blogos reputacijos. Tie partijos nariai, kurie atvirai reiškė rasistines arba nacistines pažiūras, buvo išmesti.
Šiuolaikinis „Nacionalinis frontas“ nebeturi nacistinio atspalvio. Tiesa, savo šūkiais partija skelbia patriotizmą, kultūrinį tapatumą, nacionalinį apsisprendimą ir tradicines vertybes. Vis dėlto miglota partijos reputacija nedingo.
„Daugelis rinkėjų „Nacionalinį frontą“ vis dar laiko rasistine partija, nors buvo bandoma pakeisti jos įvaizdį. Kalbos apie kovą su globalizacija efektyvios, bet nepakankamos, turint omenyje blogą Le Penų šeimos reputaciją“, – sakė Paryžiuje gyvenantis teisininkas Quentinas Sauzay.
Politikoje – visa šeima
Į politiką yra įsitraukę ir kiti Le Penų šeimos nariai. Viena ryškiausių asmenybių, be M.Le Pen, yra jos dukterėčia Marion Marechal-Le Pen – 27 metų žavi šviesiaplaukė, savo senelį J.M.Le Peną vadinanti aiškiaregiu.
Sportiška, paprastai į siaurus džinsus įsispraudusi M.Marechal-Le Pen laikosi radikalesnių pažiūrų nei jos teta. Pavyzdžiui, ji pasisako prieš abortus.
Tuo metu jos pažiūros apie homoseksualų santuokas irgi kritiškos. Ji klausia, kodėl vyriausybė turėtų visados rūpintis tik išskirtinėmis grupėmis, o ne suteikti prioritetą kitiems reikalams.
M.Marechal-Le Pen taip pat nesupranta, kodėl padugnės Paryžiaus priemiesčiuose padeginėja policijos automobilius, ir svarsto, kodėl jie neišvyksta, jei Prancūzija jiems nepatinka.
Be to, jaunoji M.Le Pen dukterėčia piktinasi klausydamasi kitų politikų, kurie menkina nacionalinio pasididžiavimo jausmus. Ją itin pykdo E.Macrono požiūris, kad Prancūzija – tik viena Europos šalių.
„Jis įžeidžia mūsų protėvius!“ – piktinosi M.Marechal-Le Pen.
Vis dėlto M.Le Pen triukšmingai atsiriboja nuo dukterėčios pareiškimų. Beje, kyla klausimų, ar konfliktas tarp dviejų partijos „Nacionalinis frontas“ moterų yra tikras, ar suvaidintas.
Partija – kaip verslas
Le Penų šeima laikosi išvien, o partijos nariai artimai susiję su valdančiąja šeima. Antai M.Le Pen sesers Yann antrasis vyras yra „Nacionalinio fronto“ strategas Samuelis Marechalis.
Be to, jis yra artimiausias M.Le Pen patarėjas.
M.Le Pen savo meilužiui taip pat rado vietą partijoje: ji gyvena su partijos viceprezidentu Louis Aliotu. Iki pamildama jį M.Le Pen buvo ištekėjusi du kartus – jos vyrai taip pat buvo susiję su „Nacionaliniu frontu“.
Visos trys senojo J.M.Le Peno dukterys – Marie Caroline, Marine ir Yann – įsiliejo į politiką kaip į šeimos įmonę, mat „Nacionalinis frontas“ visada buvo ir verslas.
1976 metais bomba susprogdino Paryžiaus centre esantį namą, kur du aukštus buvo užėmusi Le Penų šeima. Niekas nebuvo rimtai sužeistas, bet niekuomet nebuvo nustatytas ir kaltininkas.
Stebina ir aplinkybės, kuriomis J.M.Le Penas likus visai nedaug laiko iki sprogimo tapo milijonieriumi: senas bendramintis įvardijo jį kaip vienintelį viso savo turto paveldėtoją.
Netikėtai labai turtinga tapusi Le Penų šeima persikėlė į mirusiojo sodybą „Montretout“ Sen Klode. Veikiau į pilį panašus statinys tapo Le Penų šeimos rezidencija. Teigiama, kad už senovinių mūrinių sienų buvo aptikta dar daugiau turto.
Šeimos galva J.M.Le Penas buvo žinomas visas ribas peržengiančiomis šventėmis. O jo jauniausia duktė M.Le Pen turėjo daug galinčios išgerti, bet nepasigeriančios ir ilgai vakarėliuose užsibūnančios merginos reputaciją.
Tokią ji turėjo ir vėliau, studijuodama teisę Paryžiaus universitete. 1998 metais Marine pradėjo dirbti partijos „Nacionalinis frontas“ teisininke. Anot jos, tai buvo darbas, kuris buvo sukurtas kaip tik jai. Nuo to laiko būtent Le Pen pavardė padėjo jai daryti karjerą.
Valdo slapta taryba?
„M.Le Pen – daug pavojingesnė nei tėvas. Ji suvokia žmonių baimes ir gali jas kurstyti dėl savo tikslų, – tvirtino Marine Turchi, dirbanti tiriamosios žurnalistikos interneto žurnale „Mediapart“ ir nuo 2008 metų besidominti partija „Nacionalinis frontas“. – Tai, kad už šios partijos slypi fašistinė ideologija, M.Le Pen užmaskavo. Ji švariai nuvalė partijos paviršių. Yra oficialus „Nacionalinis frontas“, bet už jo stovi komanda, kurios viešai nematyti.“
M.Turchi su kolega Mathiasu Destaliu parašė knygą apie „Nacionalinio fronto“ nematomą valdžią: vyrus, kurie priklauso M.Le Pen „fantomo komandai“ ir viską valdo užkulisiuose.
Jie – seni M.Le Pen bičiuliai, kuriuos ji pažįsta dar iš laikų, kai jie lankėsi tėvo sodyboje. Visi jie priklausė „Groupe Union Defense“ – kraštutinių dešiniųjų pažiūrų, smurto nevengiančiam studentų junginiui.
„Tai karingi dešinieji nacionalistai, įkūrę bendroves. Jie susiję glaudžiais ryšiais ir daro su „Nacionaliniu frontu“ sandėrius“, – tikino M.Turchi.
„Nacionalinio fronto“ finansai niekada nebuvo labai skaidrūs – tai tradicija, kurios laikomasi. Pinigų srautai sunkiai matomi, net „Nacionalinio fronto“ nariai skundžiasi neskaidrumu ir tuo, kad visi pinigai pirmiausia naudos duoda M.Le Pen.
Nerimauja dėl rezultatų
Pastaruoju metu nebūna dienos, kai nekiltų klausimas: kas būtų, jei laimėtų M.Le Pen?
E.Macrono nuomone, M.Le Pen yra korumpuota, neapykantos sklidina melagė, kuri „minta Prancūzijos kančia“ ir įplieks pilietinį karą, jei bus išrinkta.
Anot TSPMI profesoriaus T.Janeliūno, dauguma apklausų rodo, kad sekmadienį vyksiančius prezidento rinkimus turėtų laimėti E.Macronas.
„Nacionalizmo banga, kuria gąsdino žiniasklaida, net pasyviai į politiką žiūrinčius žmones privertė susimąstyti, kad demokratinės tradicijos, vertybės ir struktūros nėra duotos savaime. Jas būtina išlaikyti aktyviais veiksmais“, – teigė politologas T.Janeliūnas.
Bet yra nuogąstaujančių, kad rezultatas bus toks pat, kaip pergalę JAV prezidento rinkimuose nuskynė respublikonas Donaldas Trumpas. Be to, daugelis mena ir pernai vasarą Jungtinėje Karalystėje surengto referendumo dėl pasitraukimo iš ES baigtį.
„D.Trumpas iki paskutinės akimirkos turėjo skaudžiai pralaimėti rinkimus. Negalima nuvertinti, kiek žmonių nepasitiki žiniasklaida ir sistema, o informaciją gauna iš šališkų šaltinių“, – tvirtino D.Bužinskaitė. Anot jos, Prancūzijoje atsirado skirtis tarp globalizacijos šalininkų ir priešininkų.
Dėl galutinio rinkimų rezultato perspėjo ir teisininkas Q.Sauzay. Anot jo, M.Le Pen išsiveržti į priekį gali padėti prastas rinkėjų aktyvumas. Tiesa, jis teigė, kad trečiadienį per debatus M.Le Pen dalį savo rinkėjų nuvylė, nes elgėsi agresyviai ir neprezidentiškai.
Rinkimai – tik pradžia
Politologas T.Janeliūnas pabrėžė, kad M.Le Pen į problemas žiūri visai kitaip nei E.Macronas.
Ji visose srityse siūlo radikalius sprendimus, kurie į jos pusę traukia tuos žmones, kurie „nebetiki nuosaikiomis reformomis ir biurokratų galimybe įveikti dabartines krizes“.
„Prancūzijoje kai kurios problemos ypač aštrios. Nuo imigrantų integracijos, visuomenės susiskaldymo ir segregacijos į atskiras gyvenamąsias vietas bei kultūras iki įvairių ekonominių sunkumų ir iš visuomenės kylančio nepasitenkinimo, kad ES institucijos pernelyg biurokratiškos, nebeužtikrinančios žmonių interesų“, – aiškino T.Janeliūnas.
Kad M.Le Pen linkę remti dabartine situacija nusivylę žmonės, patvirtina ir patys prancūzai.
„Palaikau Marine, nes ji bent kai ką daro mums, o ne migrantams“, – tvirtino viena Prancūzijoje dirbanti degalinės kasininkė.
Kiti prancūzai už „Nacionalinio fronto“ kandidatę ketina balsuoti, nes nusivylė anksčiau rinktais politikais – socialistais, konservatoriais ir komunistais.
„Manau, visi nori, kad laimėtų M.Le Pen, tačiau jie nenori už ją balsuoti“, – tikino viena prancūzė, kuriai artimas M.Le Pen pažadas kovoti už „užmirštuosius“.
Tiesa, kad ir kuris kandidatas laimėtų rytojaus rinkimuose, kaip jam seksis pildyti pažadus, priklausys nuo to, kokie bus birželį vyksiančių parlamento rinkimų rezultatai.
„Pagrindinis klausimas – kaip E.Macronas sugebės laimėti daugumą parlamente.
Ar jam reikės sudaryti koalicinę daugumą dėl kiekvieno įstatymo?“ – pabrėžė Q.Sauzay.
