Jauniausiu šalies vadovu tarp demokratinių šalių lyderių tapęs 39 metų E. Macronas prieš trejetą metų buvo absoliučiai niekam nežinomas.
E.Macronas atėjo, galima sakyti, iš niekur, sukilo prieš tradicinių partijų įkūnijamą Prancūzijos kairę bei dešinę ir joms nušluostė nosį.
Prancūzija dažnai laikoma nostalgiška, prie senamadiškų tradicijų ir privilegijų prisirišusia, savyje užsisklendusia šalimi. Bet štai ji paėmė ir išsirinko jauną, politikoje beveik nepatyrusį, Europą stipriai įsimylėjusį, ekonominį dinamizmą žadantį kandidatą.
Nuo rinkiminio ringo E.Macronas sėkmingai nustūmė ekstremistinės ksenofobinės partijos „Nacionalinis frontas“ kandidatę Marine Le Pen, kuri vis dėlto surinko šios partijos istorijoje rekordinį, demokratines Prancūzijos jėgas ne juokais šiurpinantį balsų skaičių (33,9 proc.).
Todėl E.Macrono pirmiausia lauks labai sunkiai įvykdoma, o gal ir neįmanoma misija – sutaikyti susiskaldžiusią Prancūziją, grąžinti viltį tai daliai, kuri jaučiasi nustumta ir apleista, niekam nereikalinga, nebepajėgianti sudurti galo su galu.
„Per sekančius penkerius metus padarysiu viską, kad neliktų jokių priežasčių balsuoti už ekstremistus“, – optimistiškai žada naujasis Prancūzijos prezidentas, pabrėžęs, jog supranta tuos, kurie savo balsais išreiškė baimes ir nerimą ir pažadėjęs iš visų jėgų kovoti prieš įvairiausių formų nelygybę.
Galiausiai naujojo Prancūzijos prezidento triumfą slopina ir tai, jog daugiau nei ketvirtadalis prancūzų sekmadienį išvis nėjo balsuoti, o 12 procentų atėję į urną įmetė biuletenį, kuris vadinamas nuliniu arba baltu balsavimu – kitaip tariant, jie atėjo balsuoti, bet nepasirinko nė vieno iš dviejų pretendentų.
E.Macrono, pirmadienį drauge su savo pareigas vis dar einančiu socialistu prezidentu Francois Hollande‘u dalyvaujančiu Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir pergalės prieš nacizmą iškilmėse po Triumfo arka, pergale be jokios abejonės gali džiaugtis visa Europa. Ne veltui pirmąjį savo vizitą į užsienį naujasis šalies vadovas jau suplanavo Berlyne.
Jeigu E.Macronui parlamente nepavyks suburti jo reformas palaikančios daugumos, jo rankos bus stipriai supančiotos, nors Prancūzijos konstitucija šalies vadovui ir numato daug galių.
Prancūzijos socialistų ir dešiniųjų tenorai kol kas atrodo labai susiskaldę – dalis socialistų ir dauguma jau pareiškė, kad per parlamentinius rinkimus palaikys naująjį prezidentą. Kiti žada burtis po tradicinėmis partijų vėliavomis.
„Jeigu kairė susitelks, parlamente ji gali turėti daugumą“, – pareiškė buvęs socialistų kandidatas į prezidentus, pirmajame ture surinkęs vos 6 proc. rinkėjų balsų Benoit Hamonas.
