Naftos valstybėje Venesueloje, kadaise vienoje turtingiausių Lotynų Amerikos šalių, jos piliečiai nebegali prasimaitinti. Krizė dėl aprūpinimo maisto produktais sukėlė humanitarinę katastrofą, gatvėse nesiliauja kruvini protestai prieš šalies vadovą, vyksta žmonių susirėmimai su riaušių policija.
Per praėjusius mėnesius dešimtys tūkstančių venesueliečių pabėgo į Kolumbiją ir Braziliją. Ir vis daugiau jų palieka savo tėvynę.
Iki šiol tai dažniausiai buvo aukštesnio ir vidurinio sluoksnio atstovai, dėl neūkiškumo, smurto ir politinio persekiojimo sprukę į užsienį, – lėktuvu nusigaudavo į JAV, Ispaniją ir Panamą. Dauguma jų savo pinigus jau anksčiau buvo nukreipę į saugią vietą.
Pasiryžęs išvykti svetur
Jose Marquezas dabar džinsus riša virvele, kad jie nenusmuktų. Sunkvežimio vairuotojas iš Marakajaus didmiesčio, esančio į pietvakarius nuo Venesuelos sostinės Karakaso, per 3 mėnesius numetė daugiau kaip 30 kilogramų.
53-ejų vyriškio, buvusio įspūdingo stoto, veidas įkritęs, o kūnas sumenkęs. Jis kartu su savo giminaičiu sėdi Brazilijos pasienio vietovėje, kuri nuo jo gimtojo miesto nutolusi daugiau nei 1,4 tūkst. kilometrų.
Abiejų vyrų plastikiniai sandalai nunešioti, vargana manta sukrauta į kuprines. Dabar jie elgetauja: prašo maisto ir pinigų kelionei į Bua Vistą Brazilijoje.
„Venesueloje būtume mirę badu“, – sakė J.Marquezas.
Jis ir jo pusbrolis dirbo sunkvežimio vairuotojais, pusbrolio žmona – valytoja, bet pinigų nepakako pragyvenimui: vidutinis mėnesio atlyginimas, pavertus mūsų valiuta, siekia apie 13 eurų.
„Kilogramas ryžių juodojoje rinkoje kainuoja apie 21,5 bolivaro (apie 2 eurus). Mano mėnesio atlyginimo pakakdavo penkioms ar šešioms dienoms“, – sakė J.Marquezas.
Mėsos ir žuvies jis nevalgė jau daug mėnesių, galiausiai trūko ir duonos.
Garbina buvusį lyderį
Tokie žmonės kaip J.Marquezas daugiau kaip prieš 18 metų išrinko į valdžią jo pirmtaką Hugo Chavezą.
Buvęs sunkvežimio vairuotojas, nešiojantis H.Chavezo įkurto televizijos transliuotojo „Telesur“ beisbolo kepuraitę, 2013 metais mirusį tautos numylėtinį garbina kaip šventąjį.
„H.Chavezas nebūtų leidęs kilti šiai krizei. N.Maduro mus išdavė“, – įsitikinęs J.Marquezas.
Venesueliečių iki šiol garbinamo H.Chavezo įpėdinis dėl savo politinio išlikimo kovoja vis įnirtingesnėmis priemonėmis. Šalies vyriausybei ištikimi Aukščiausieji teismo rūmai atėmė valdžią iš opozicijos valdomo parlamento.
Po užsienyje kilusios didžiulės kritikos teisėjai panaikino savo sprendimą, bet N.Maduro režimas blokuoja visus kelius demokratiniam valdžios pasikeitimui. Jie nepaliaujamai kreipia šalį į diktatūros kelią.
„N.Maduro sukūrė gangsterių diktatūrą“, – rėžė migrantas J.Marquezas.
Krizė prasidėjo anksčiau
Iš tikrųjų dramatiški įvykiai prasidėjo jau valdant H.Chavezui. Pagrindiniu Lotynų Amerikos kairiųjų balsu vadinamas prezidentas leido nusavinti privačias įmones ir taip sugriovė šalies pramonę.
Jo įpėdinis N.Maduro nuosekliai laikėsi tokio pat kurso ir šalį vis giliau klampino į krizę.
Tol, kol naftos kaina buvo stabili, įmonių suvalstybinimas neturėjo pasekmių vargšams.
Venesuelos vyriausybė importavo 80 proc. visų maisto produktų ir juos pardavinėjo subsidijuojamomis kainomis. Dėl naftos eksporto nacionalinės valiutos kasa buvo sočiai pripildyta.
Bet kai naftos barelio kaina nukrito beveik per pusę, Venesuelos valiutos atsargos išseko.
Miestas virto prieglobsčiu
Žmonės plūste plūsta į pasienio Pakaraimos miestą Brazilijoje – pirmąją migrantų sustojimo vietą. Daugiau nei 2 tūkst. venesueliečių nakvoja namų laiptinėse, po išskleidžiamais namų stogeliais arba gatvėse.
Žmonės įsitaiso šalia autobusų stoties ir gamina maistą ant atviros ugnies, drabužius skalbia nutekamojo vandens kanaluose, vaikai žaidžia šiukšlynuose. Klesti narkotikų prekyba ir prostitucija.
Daugelis pabėgėlių kenčia nuo ligų, kurių negali išsigydyti tėvynėje Venesueloje.
Į rimtą krizę nugrimzdusioms šalies klinikoms trūksta gydytojų, medikamentų ir dezinfekcijos priemonių.
Naujagimių mirtingumas per ketverius metus išaugo 50 proc., o ligos, kurios laikytos išnykusiomis, vėl plinta.
Prie sveikatos punkto įėjimo lūkuriuoja apie 20 pacientų: čia ir senyvo amžiaus moteris, kurios koja pažeista leišmaniozės – ligos, kurią platina uodai.
Venesueloje nėra medikamentų ir trūksta gydytojų, nes medikų iš Kubos, kurie H.Chavezo vadovavimo laikais buvo nusiųsti į vargšų kvartalus, valstybė atsisakė arba jie pabėgo.
Ana Lopez iš Brazilijos kiekvieną mėnesį siunčia medikamentus į tėvynę savo tėvui, kuris kenčia nuo skrandžio opos.
Su dvylikamete dukterimi jauna moteris sėdi Pakaraimos gatvės pakraštyje. Ji verčiasi atsitiktinais darbais – pavyzdžiui, plauna šaligatvius. Kitokių darbų nėra.
Kontrabandininkai aprimę
Anksčiau pasienyje klestėjo benzino kontrabanda.
Pertvarkytais automobiliais su specialiais degalų bakais kontrabandininkai iš Venesuelos gabeno degalus per sieną ir pardavinėjo jį Bua Vistoje už keturis kartus didesnę kainą.
O pakelėse stūksantys išdegę, metalo griaučiais virtę automobiliai byloja apie šių „riedančių bombų“, kaip buvo vadinamos šios mašinos, avarijas.
Pastaruoju metu degalų kontrabandos beveik neliko, nes Venesueloje jų ištekliai baigiasi.
Valstybinės naftos bendrovės PDVSA naftos išgavimo įranga ir valymo įmonės dėl techninės priežiūros stokos nyksta, Venesuelos vyriausybė benziną įsiveža iš JAV.
Nedaugelį veikiančių šalies degalinių saugo kariškiai, automobilių vairuotojams tenka laukti ilgose eilėse.
Maisto produktų kontrabanda taip pat nuslūgusi: Brazilijos bendrovės pardavinėjo ryžius ir mėsą Venesuelai. Bet dažnai prekės, kurios subsidijuojamomis kainomis turėjo būti parduodamos vargšams, atitekdavo banditams ir jie jas gabendavo atgal į užsienį.
Nuo tada, kai Venesuelos vyriausybė importuoja mažiau maisto produktų, kontrabandos mastas sumažėjo. Klesti tik muilo, valymo priemonių, dezodorantų ir tualetinio popieriaus verslas.
Paveikti ir ūkininkai
Ekonominė situacija Venesueloje – apverktina: derlingosios atogrąžų šalies senbuviai, kurie anksčiau pragyveno iš žvejybos ir medžioklės, dabar badauja.
„Iš pradžių trūko pieno, o paskui – miltų ir ryžių“, – pasakojo Anibalas Perezas.
Jo vaikai miegoti eidavo alkani. Kai sugedo A.Perezo valties išorėje įrengtas variklis, jis nebegalėjo žvejoti, nes nebuvo kur nusipirkti atsarginių dalių.
Tuomet su žmona ir vaikais patraukė į Braziliją, esančią už 500 kilometrų. Autobusu nusigavo iki pasienio, o likusią dalį įveikė pėsčiomis.
Nuo praėjusių metų pabaigos A.Perezas su 140 kitų venesueliečių glaudžiasi Bua Vistos miesto pakraštyje vienoje sporto salių, kuri pertvarkyta į pabėgėlių prieglaudą.
A.Perezas miega ant antklodės, vietos gyventojai atnešė kartoninių dėžių, čiužinių ir drabužių. Visi žmonės dalijasi šešiais dušais ir dviem tualetais.
Migrantais rūpinasi vienuolės. Tačiau jos negali priimti naujai atvykstančiųjų – nebeužtenka vietos.
Brazilijos institucijos nėra pasirengusios pabėgėlių antplūdžiui, nes ir šią šalį apėmusi gili ekonominė krizė.
Bua Vistos miesto savivaldybė sumoka tik už pusryčius. Prekybos centrai ir vietos prekybininkai retsykiais atgabena likusių daržovių ir vaisių, bet to nepakanka.
Miesto šiukšlyne neseniai buvo pastebėti pirmieji pabėgėliai. Jie ieškojo maisto likučių.
