Maveriko paplūdimys Šiaurės Kalifornijoje – gyvybei pavojinga vieta. Čia vanduo yra ledinis, o bangos – milžiniškos, kartais didesnės nei keturių aukštų pastatas.
Be to, po vandeniu – aštriabriaunių akmenų labirintas, kurį vietiniai praminė „kaulų kapinėmis“. Tarsi to būtų negana, netoliese aukų ieško plėšrūnai – didieji baltieji rykliai.
Būtent šiuose pavojų kupinuose vandenyse nuo 1999 metų oficialiame turnyre rungiasi banglentininkų elitas. Laimėti čia vykstančias varžybas banglentininkams yra tas pat, kas alpinistams užkopti į Džomolungmą.
Tiesa, moterims dalyvauti varžybose ilgai buvo draudžiama. Situacija pasikeitė tik šiemet, kai užsispyrusių ir atkaklių sporto entuziasčių būrys išsikovojo teisę tarpusavyje varžytis, kas geriausiai čiuoš milžiniškomis ledinėmis bangomis.
Reali grėsmė gyvybei
Maveriko paplūdimys ilgai buvo laikomas per daug pavojinga vieta, kad čia galėtų sportuoti banglentininkai.
Šios vietos sportininkai vengė tol, kol Jeffas Clarkas aštuntajame dešimtmetyje nutarė surizikuoti ir išplaukė į jūrą. Jam prireikė pusantro dešimtmečio įtikinti geriausius pasaulio banglentininkus, kad ši vieta – puikus išbandymas šio sporto elitui.
Tiesa, mirties atvejų neišvengta. Antai 1994 metais vienas geriausių pasaulyje banglentininkų havajietis Markas Foo nuskendo pirmą kartą atvykęs į Maveriko paplūdimį: jis įstrigo tarp povandeninių akmenų.
„Mes žinojome, kad Maverike galime mirti, – prisipažino J.Clarkas. – Pats M.Foo sakė: „Reikia būti pasiryžusiam sumokėti didžiausią kainą, jei nori patirti didžiausią nuotykį.“
Kiekvieną žiemą banglentininkai iš viso pasaulio rinkdavosi Šiaurės Kalifornijoje, kad susigrumtų tarpusavyje ir su gamta, taip pat pasauliui įrodytų savo gabumus ir narsą.
Šios varžybos buvo pramintos „Maveriko titanais“. Į jas patekti gali toli gražu ne visi norintys – gabiausiems banglentininkams siunčiamas kvietimas.
Tiesa, renginio organizatoriai staiga bankrutavo, ir banglentininkės taip ir nespėjo išbandyti savęs. Tačiau jos nenusiminė, nes žinojo iškovojusios teisę dalyvauti pačiuose pavojingiausiuose turnyruose.
Džiaugsmas ant bangos
„Iš pat pradžių būna labai baisu: matai link tavęs slenkančias didžiules bangas ir nori nuo jų pabėgti“, – apie bangas Maveriko paplūdimyje kalbėjo 31 metų banglentininkė Bianca Valenti.
Ši iš Pietų Kalifornijos kilusi sportininkė bangomis čiuožia nuo septynerių metų. Ji greitai tapo čempione ir pasaulyje vykstančiose rungtynėse nurungė visus iš eilės – tiek kitas merginas, tiek vaikinus.
Bet būdama 18-os ji vos nepaskendo, kai bandė įveikti 6 metrų aukščio bangą: ji buvo įtraukta po vandeniu ir tik per plauką neprarado sąmonės. Vis dėlto B.Valenti nuo tos akimirkos užsibrėžė pažaboti milžiniškas bangas.
„Maveriko titanų“ turnyro įkūrėjai, iš kurių vienas – drąsuolis J.Clarkas, buvo įsitikinę, kad sąlygos tokios žiaurios, jog moterys net nenorėtų dalyvauti.
Tiesa, savaitė po pirmųjų oficialių rungtynių 1999 metais banglentininkė Sarah Gerhardt kartu su savo vyru įveikė bangas prie Maveriko paplūdimio ir įrodė, kad moterų sugebėjimai neturi būti nuvertinami.
Reikia gero pasirengimo
S.Gerhardt įkvėpė daugybę moterų plaukioti po šiuos pavojingus Šiaurės Kalifornijos vandenis. Jos pėdomis pradėjo sekti ir B.Valenti, kai jai buvo 25-eri.
„Taktika yra svarbu, nes tenka susidoroti su futbolo aikštės ilgio judančiais vandens ruožais, – aiškino B.Valenti. – Viena vertus, reikia daug mokytis ir praktikuotis.
Kita vertus, labai svarbu paisyti savo instinktų.“
Norint Maveriko vandenyse likti gyvam, reikia būti ypač geros fizinės formos.
Be to, ji išmoko būti po vandeniu sulaikiusi kvapą net keturias minutes – aštuonis kartus ilgiau, nei įprasta žmogui.
„Po vandeniu gali būti priverstas išbūti labai ilgą laiką. 10 metrų po vandeniu pasikeičia slėgis: tokiame gylyje gali atsidurti vos per kelias sekundes, bet staiga tavo diafragma suspaudžiama ir kyla noras kvėpuoti.
Iš tiesų plaučiuose turi tiek pat oro kaip ir būdamas paviršiuje, todėl nuolat reikia sau kartoti: „Turiu pakankamai oro“, – perspėjo banglentininkė B.Valenti.
Tačiau vien fizinio pasirengimo profesionaliam banglentininkui neužtenka: taip pat reikia mokėti džiaugtis akimirka ir mokytis iš pralaimėjimų.
„Kai nepasiseka, pajunti visatos galią. Tai – priminimas, kad tebesi mažas, – teigė B.Valenti. – Man nesėkmės yra teigiamas dalykas.“
Tikrovė – visai kitokia
Nors profesionalių banglentininkių daugėjo kasmet ir jos atkakliai pradėjo skaičiumi vytis vyrus, pasaulyje vis dar trūko varžybų, kur moterys galėtų varžytis tarpusavyje, kuri geriausiai čiuožia milžiniškomis bangomis.
Pasak banglentininkių, rungtynių moterims trūko dėl to, kad realybės neatitinkantį įvaizdį kūrė įtakingiausios su šiuo sportu susijusios įmonės ir rėmėjai. Mat jie banglentininkes reprezentavo kaip jaunas, išvaizdžias blondines su bikiniais.
O realybė rimčiausiose ekstremaliose varžybose kitokia: dėl ledinio vandens raumeningos sportininkės priverstos dėvėti visą kūną dengiančius kostiumus, jų veidai įraudę ir suskeldėję nuo vėjo, o iš nosies nesulaikomai teka gleivės.
„Jeigu nesi modelis, įmonės tavęs finansiškai nerems, – aiškino B.Valenti, kuriai svarbiau būti laikomai atlete, o ne gražuole. – Aš dėl viso to seniai nebepykstu, tačiau tai liūdina ir verčia jaustis nepatenkintai savo kūnu.“
Ilgainiui profesionalios banglentininkės pasiryžo pasiekti, kad „Maveriko titanų“ turnyre būtų ir varžybos moterims. Nors B.Valenti buvo susisiekusi su J.Clarku ir jis tikino, kad varžybos skirtos visiems, jis neskubėjo imtis permainų.
Sulaukė netikėtos pagalbos
2015 metais netoli Maveriko paplūdimio gyvenanti ir dėl lygybės kovojanti Sabrina Brennan pamatė galimybę atverti „Maveriko titanų“ banglentininkų turnyrą moterims.
Turnyro organizatoriams buvo suteiktas leidimas rengti turnyrą vien tik vyrams, tačiau S.Brennan išgirdo, kad renginį iš naujo vertino Kalifornijos pakrančių komisija. Todėl S.Brennan viena ėmėsi įrodyti, kad draudimas dalyvauti moterims – didžiausia neteisybė.
„Rengiau pristatymą, internete ieškojau didelėmis bangomis čiuožiančių moterų vardų, – pasakojo S.Brennan. – Neturėjau jokio supratimo, kas tos moterys, aš net nebuvau jų gerbėja.“
S.Brennan pastangos buvo vaisingos – Kalifornijos pakrančių komisija pareiškė, jog „Maveriko titanų“ organizatoriai kitąmet turėtų pateikti naują renginio planą, kad jame dalyvautų ir moterys. Tačiau jos sulaukė pasipriešinimo.
„Mes turėjome ir moterų teisėjų, ir moterų gelbėtojų, – 2016 metais aiškino vienas varžybų įkūrėjų J.Clarkas, teigęs, kad banglentininkės dar nebuvo pakankamai pajėgios dalyvauti pagrindiniame renginyje. – Nėra jokios problemos dėl lyties – problemų kyla dėl gabumų.“
Įveikė visus iššūkius
B.Valenti ir kitos banglentininkės sukūrė lobistų grupę – Komitetą už lygybę banglenčių sporte – ir kartu su S.Brennan reikalavo, kad Kalifornijos pakrančių komisijos leistų „Maveriko titanuose“ įteisinti atskirą rungtį moterims.
Pergalė buvo pasiekta – komisija siūlymą palaikė, o „Maveriko titanai“ netrukus paskelbė, kad 2017 metų turnyre rengs valandą trunkančias moterų rungtynes.
Jose turėjo dalyvauti šešios banglentininkės, o nugalėtoja turėjo gauti 30 tūkst. JAV dolerių (27,6 tūkst. eurų).
Tiesa, „Maveriko titanų“ organizatoriai paskelbė bankrotą ir varžybos buvo atšauktos. Bet moterims pavyko išsikovoti teisę dalyvauti aukščiausio lygio pavojingose banglenčių sporto rungtyse.
„Nesvarbu, kas ateityje organizuos „Maveriko titanus“, moterys varžybose dalyvaus“, – džiūgavo S.Brennan. (BBC, LR)
Banglenčių sporte – ir lietuvės
Ekstremalų banglenčių sportą ir čiuožimą bangomis įspūdingose vietovėse savo kailiu išbandė ir „Get Fit“ sporto akademijos trenerė Justa Jurkoit.
„Esu keletą kartų išmėginusi jėgas su banglentėmis, – „Lietuvos ryto“ korespondentui Jonui Grinevičiui pasakojo sporto trenerė J.Jurkoit. – Manau, kad šis sportas lietuviams labai egzotiškas. Jis asocijuojasi su ištisus metus trunkančiais gerais orais, neįpareigojančiu gyvenimo būdu paplūdimyje ir itin gražiais žmonėmis.“
Ant banglentės stotis nepabūgusi atletiško sudėjimo trenerė J.Jurkoit bangomis yra čiuožusi Tenerifėje ir Fuerteventūroje, Ispanijai priklausančiose Kanarų salose. Ten ji savo akimis matė, kad šiuo sportu užsiima ir vyrai, ir moterys. Tiesa, situacija Lietuvoje, pasak trenerės, šiek tiek kitokia.
„Tenerifėje ir Fuerteventūroje mačiau plaukiančių tiek vyrų, tiek moterų. Tačiau Lietuvoje, tenka pripažinti, susidomėjusių banglenčių sportu daugiau vyriškosios lyties atstovų, – tvirtino J.Jurkoit. – Iš tikrųjų tai keista, nes lankstumo ir geros pusiausvyros stereotipiškai turėtų daugiau turėti moterys.“
Pasak trenerės, čiuožimas bangomis yra nuostabi patirtis, kurią visiems verta išmėginti: „Rekomenduoju tai pabandyti. Be galo gera, kai tave neša banga ir gali valdyti banglentę tokioje nestabilioje stichijoje.“
Tiesa, J.Jurkoit perspėjo, kad pradedant čiuožti bangomis, kaip ir bet kokią kitą naują sporto šaką, prireiks investuoti šiek tiek pinigų. Tačiau svarbiausias dalykas – turėti kantrybės mokantis.
Parengė Jonas Grinevičius
