Lesbo salos sostinėje Mitilėnėje – tikras pabėgėlių knibždėlynas. Juos matai visur – parduotuvėse, prie bankomatų, telefonų salonuose, namų balkonuose.
O svetingumu garsėjantys salos gyventojai jau neslepia, jog pabėgėliai juos taip išvargino, kad ta plonytė tolerancijos gija gali bet kada nutrūkti.
Guvus juodaakis Jusufas – Kara Tepės stovyklos numylėtinis. Prieš dešimt mėnesių pasaulį Lesbo saloje išvydusiam berniukui neteko išgyventi to, ką patyrė į salą iš Sirijos nuo karo baisumų sprukusi jo šeima.
Prie širdies jį glaudžianti 16metė sesuo Rana drauge su 12 savo šeimos narių laukia nesulaukia, kada galės išvykti į žemyną. Labiausiai, kaip ir daugelis čia esančių pabėgėlių, norėtų patekti į Vokietiją.
Dar būtų gerai ir Švedija, kitos šalys vilioja mažiau. Tokių žmonių, laukiančių kelionės į išsvajotą rojų, vien tiktai šioje stovykloje – apie 750.
Svetingi, bet ne namai
Kara Tepė – viena didžiausių pabėgėlių stovyklų ir, kaip tvirtina visi mano sutikti pašnekovai, pati geriausia pasaulyje. Turkišką pavadinimą, reiškiantį Juodoji kalva, turinti konteinerių gyvenvietė įkurta ant aukštos alyvmedžių nusėtos kalvos, kurios šlaite – turkio spalvomis žėrinti Egėjo jūra, akį traukia Mitilėnės puošmena – senus laikus menanti pilis.
Bet ten dirbantys žmonės turi kitą pavadinimą šiai stovyklai.
„Ne, tai ne stovykla su policija, kareiviais ar varžančiomis taisyklėmis, – tikino prie Kara Tepės vartų mane pasitikusi čia dirbanti Maria Marinau. – Sveika atvykusi į svetingumo centrą pabėgėliams ir migrantams.“
Prašalaičiui į šį centrą taip paprastai pakliūti neįmanoma – reikia pasirūpinti įvairiais leidimais. O štai pabėgėliai iš stovyklos išeiti ir į ją sugrįžti gali kada tik nori.
„Centro gyventojai gali išeiti į miestą apsipirkti, pasivaikščioti ir sugrįžti. Jie žino, kad turi tegul ir laikinus, bet namus. Aišku, jie turi pateikti atitinkamus dokumentus“, – pasakojo Maria.
Kara Tepė priklauso Lesbo savivaldybės jurisdikcijai, o tai reiškia, kad yra pavaldi salos merui. Susitikimas su tarptautinio pripažinimo už pabėgėlių prieglobstį sulaukusiu meru Spyru Galinu mūsų dar laukia.
Gyvenimas saloje verda
Svetingumo centras, kurį su pasididžiavimu aprodo Maria, net ir karščiu alsuojančią popietę pilnas gyvybės. Vaikai šėlsta futbolo aikštelėje, moterys triūsia čia pat sukastame darže ir bendroje skalbykloje. Specialiame paviljone kunkuliuoja nemokama arbata. Prie kalvą nusėjusių vieno kambario naujintėlių konteinerių džiūsta skalbiniai.
Pasak Marios, stovykla – tarsi kaimas, padalytas į dvi dalis. Viena dalis vadinama veiklos zona. Čia sportuojama, organizuojami įvairūs renginiai, veikia mokymo klasės.
Stovyklos vadovybė atsakinga už žmonių apgyvendinimą, maitinimą, gydymą ir aprangą. Ir, žinoma, už jų saugumą.
„Štai matote kliniką, kuri veikia visą parą. Joje žmonėms gali būti suteikta pirmoji pagalba, o sudėtingais atvejais jie vežami į vietos ligoninę Mitilėnėje“, – į išriedantį greitosios pagalbos automobilį rodo moteris.
Stovyklos gyventojai gauna viską, ko jiems reikia, – stogą virš galvos, maistą, drabužius. Pašalpomis rūpinasi organizacija „Mercy Corps“. Pabėgėliai turi banko korteles, kurios kas mėnesį papildomos.
Priklausomai nuo šeimynos dydžio, ji gauna iki 340 eurų per mėnesį. Vienam asmeniui skiriama ne mažiau kaip 90 eurų.
Stovykloje didelį plotą užima vandens, sanitarijos ir higienos teritorija – tualetai, dušai, skalbimo vietos. Čia pat veikiančiame kioske dalijamas šampūnas, dantų pasta, vystyklai, skalbiamieji milteliai, muilas. Visa tai pabėgėliai gauna veltui.
Nekuria tautų geto
Nors didžioji dalis stovyklos žmonių yra musulmonai, atskirų maldos patalpų nėra. Taip pat vengiama vienoje vietoje apgyvendinti vienos tautybės pabėgėlius. Sirų, afganistaniečių, kurdų getams tariama „ne“.
Vienoje iš trijų saloje veikiančių stovyklų, Morijoje, pabėgėliai užtrunka tik apie 25 dienas. Ten jie gyvena tol, kol susitvarko dokumentus, tada perkeliami kitur. O Kara Tepėje yra nemažai senbuvių, stovykloje praleidusių ir metus.
„Čia jie gyvena tiek, kiek reikia, – kol jų bylos bus svarstomos, o dokumentai sutvarkyti“, – pasakojo Maria.
Kai ši vieta pradėjo veikti, Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra (United Nations High Commissioner for Refugees – UNHCR) pastatė specialius surenkamus namukus, tačiau kai žmonės užsiliko čia ilgiau, jie buvo pakeisti konteineriais.
Pastarųjų statybas finansuoja Europos Komisija ir UNHCR.
„Mes taip pat parūpiname maisto – pusryčius, pietus ir vakarienę. Viskas pristatoma į namus, todėl žmonėms nereikia laukti eilėje.
Tai kaimas, kuriame galima gyventi kasdienį savo gyvenimą tiek ilgai, kiek reikia“, – aiškino Maria.
Glaudėsi tūkstančiai
Iki didžiosios atvykėlių bangos, kuri prasidėjo 2015 metų viduryje, alyvmedžių giraitėje pasislėpusi kalva turėjo kitą funkciją.
Šioje vietoje buvo vairavimo mokymo centras.
„Pasipylus galingam pabėgėlių srautui iš Turkijos meras turėjo ko nors griebtis, nes žmonės būrėsi apie uostą.
Tuomet čia buvo perkelta dešimtys tūkstančių žmonių. Iš pradžių jiems buvo parūpinta pastogė, vanduo, tualetai.
Žingsnis po žingsnio iš stovyklos ir tranzitinio taško ši vieta transformavosi į kaimą“, – sunkią pradžią prisiminė Maria.
Tuo kritiniu metu Kara Tepėje glaudėsi 7–8 tūkst. žmonių, bet skaičiai po truputį mažėjo.
Šiuo metu čia gyvena apie 750 pabėgėlių.
Iki pabėgėlių krizės Maria neturėjo jokios darbo su pabėgėliais patirties: „Niekas nei Graikijoje, nei Europoje neturėjo patirties dirbti su tiek daug pabėgėlių.“
Marios žodžiais, stovyklos vadovybė atsakinga tik už pabėgėlių viešnagę Kara Tepės centre.
Tolesnis procesas – ne jos valioje: „Mes palinkime jiems sėkmės, būti sveikiems ir stipriems, prisiminti mus ir grįžti atostogų. O kodėl gi ne?“
Ji neslepia, kad dažnas darbuotojas yra užmezgęs asmeninių ryšių su čia gyvenusiais pabėgėliais, kurie jau iškeliavo į kitas Europos valstybes.
„Būna, kad paskambina stovyklos vadovui ir klausia: „Ar mes galime sugrįžti?“ Jie ilgisi saulės, geresnio klimato, kuriuo mes tikrai nesiskundžiame“, – pasakojo moteris.
Pabėgėlių skundai – įprastiniai, kaip ir kitų kokių nors problemų turinčių žmonių. Bet pagrindinis jų rūpestis – kad jų prieglobsčio ar perkėlimo į kitas Europos šalis bylos nebūtų vilkinamos. Kad ir kaip gerai būtų jais rūpinamasi, jie nenori metų metus praleisti konteineriuose.
Rankinės – iš liemenių
Nors stovyklos gyventojams siūloma įvairios veiklos, mokymų, to nepakanka. Todėl šimtai jų praveria 2016 metais įkurto integracijos centro „Mosaik“ duris.
Šiam centrui vadovaujanti Efi Latsoudi – savanorė. Didžiausias jos nuopelnas – itin sunkių išbandymų patyrusių pabėgėlių Pikpos stovyklos įkūrimas. Per ketverius metus prieglobstį čia rado apie 30 tūkst. pabėgėlių.
Pikpa, priešingai nei Kara Tepė, išsiskiria tuo, kad čia daugiau triūsia patys pabėgėliai, o ne savanoriai.
„Pikpos stovykloje žmonės gyvena tiek laiko, kiek jiems reikia. Vieni laukia, kol bus sutvarkytos prieglobsčio procedūros, kiti – kol pasveiks, dar kiti – kol susiburs išblaškyti šeimos nariai.
Pastarieji įstrigo pernai, kai įsigaliojo ES ir Turkijos susitarimas, – jie vis dar laukia šeimų suvienijimo, pasų, dokumentų“, – pasakojo Pikpos stovyklos įkūrėja.
Efi neslepia, kad didžiausias stovyklos gyventojų troškimas – kuo greičiau palikti salą, iškeliauti į kitas Europos šalis.
Pernai už savo veiklą kartu su kitu kolega iš Graikijos Ženevoje Efi buvo apdovanota prestižiniu Nanseno pabėgėlių apdovanojimu.
Smulkutė, energinga Efi, vedžiodama po integracijos centrą, varsto vienas duris po kitų ir rodo klases, kuriose verda darbas. Vienoje pabėgėliai kartu su vietiniais mokosi arabų, kitoje – anglų, trečioje – graikų kalbos.
Viename kabinete pabėgėlius konsultuoja teisininkas, kitame – psichologas. Dauguma čia konsultuojančių dirba kaip savanoriai.
„Štai čia papjė mašė rankdarbių dirbtuvės, kuriose pamokas veda du pabėgėliai iš Eritrėjos. Ten pabėgėliai gamina rankines iš gelbėjimosi liemenių, kurias turėjo plaukdami į salą“, – tokią pat rankinę parodo ir Efi.
Centre pagaminti rankdarbiai ilgai neužsiguli – juos išperka lankytojai.
Čia taip pat veikia du chorai: viename dainuoja vietiniai vaikai su pabėgėliais, kitame – suaugusieji. Tarp pabėgėlių labai populiarios gitaros pamokos. Taip pat vyksta teatro, akrobatikos užsiėmimai. Organizuojami arabų ir persų kalbos kursai vietos bendruomenei. Visi jie – nemokami.
Efi stengiasi įdarbinti kuo daugiau pabėgėlių – vieni jų dirba vertėjais, kiti triūsia kūrybinėse dirbtuvėse.
Centro darbuotojai ir pabėgėliai laikosi labai griežtų taisyklių – čia netoleruojamas smurtas, alkoholis, narkotinės medžiagos, rasizmas. Dėl pagarbos centrui – seksualiniai ryšiai.
Labai skirtingi likimai
Žmonės, apsistoję centre, turi savo istorijas. Efi jų girdėjusi begalę.
„Atlaikyti šiuos pasakojimus nelengva. Kai žmonės atvyksta, jų istorijos būna neišsamios. Praėjus kiek laiko atsiveria tikri sluoksniai. Giluma. Mane labiausiai paveikė pasakojimai apie kankinimus, o jų būta labai daug. Apie sunkią kelionę jūra ir ten patirtus išgyvenimus, apie prarastus artimuosius – ypač jūroje, kai atrodė, kad išsigelbėjimas – čia pat.
Manau, kad mirtys yra blogiausia dalis. Visose kitose istorijose yra laimingo tęsinio viltis – Europoje ar kur nors kitur.
Bet žmonės, kurie neteko savo vaikų arba jie yra dingę be žinios, niekaip neatgauna pusiausvyros“, – pasakojo prie skaudžių pabėgėlių likimų prisilietusi Efi.
Kalbame apie tai, kokie dar gajūs mitai Lietuvoje apie pabėgėlius. Efi neslepia, kad salos gyventojai – ne išimtis. Pabėgėlių srautai į salą traukia nuo neatmenamų laikų: jei tik kokia nors krizė pasaulyje – lauk „svečių“.
Srautai padidėjo, kai kilo Afganistano, Irako krizė, tačiau tokio antplūdžio, kokį sala patyrė 2015 metais, niekas nepamena.
„Mums buvo įprasta, kad pabėgėliai laikomi lyg kalėjime ir vietiniai neturėjo su jais jokių ryšių. Todėl tai buvo kažkas, ko mes bijojome, kažkas, kas mums tolima.
Ilgainiui ir pabėgėliai priartėjo prie mūsų: pamatėme, kad jie tokie pat žmonės kaip mes – su viltimis, svajonėmis, įgūdžiais.
Tai ne kas nors keisto, tai nebūtinai nusikaltėliai. Kai labiau priartėji, pradedi užsiimti bendra veikla, pamatai žmogiškąją pusę“, – teigė Efi.
Iš pirmo žvilgsnio salos gyventojų tolerancija pabėgėliams stebina, bet, pasak Efi, ji labai trapi, gali subyrėti bet kurią minutę.
„Nors vietos gyventojai labai tolerantiški, egzistuoja ir daug baimės bei nuovargio, – neslėpė Efi. – Taigi ta pusiausvyra labai trapi. Salos gyventojai yra pavargę. Jie parodė žmogišką solidarumą, bet atsiranda vis daugiau žmonių, kurie sako, kad mums šito jau per daug. Patikėkite, salos viduje yra visko. Deja, tai ne taip harmoninga, kaip iš šalies atrodo.“
Meras kreipėsi į Lietuvą
– Lesbo salos geografinė padėtis ir politinės aplinkybės lėmė, kad gyventojai turi pasirūpinti pabėgėliais. Mere, kaip sala atlaiko šią naštą, kas jums talkina? – tokį klausimą uždaviau Lesbo salos merui S.Galinui.
– Iš pradžių, ypač 2015 m., per didįjį pabėgėlių antplūdį, visas krūvis krito ant vietos bendruomenės pečių. Ilgainiui sulaukėme UNHCR, kitų organizacijų ir centrinės valdžios pagalbos. Prireikė kelių mėnesių, kad galėtume valdyti pabėgėlių srautus ir kasdien apgyvendinti apie 6 tūkst. pabėgėlių. Ir mums tai pavyko.
Dabar saloje yra kone 3,6 tūkst. pabėgėlių. Jie laukia, kol ES suteiks jiems prieglobstį. Dauguma jų bus perkelti į žemyninę Graikiją ir kitas ES valstybes.
Yra tik kelios dešimtys žmonių, kurie gavo prieglobstį ir pasiliko Lesbo saloje.
– Kokie dabar yra pabėgėlių srautai, palyginti su ankstesniu laikotarpiu, ir kokios ateities prognozės?
– Didžiausias antplūdis buvo nuo 2015 metų birželio iki spalio. Tai buvo pats sunkiausias metas. Ir ne tiktai todėl, kad kasdien atvykdavo vidutiniškai 6 tūkst. žmonių, bet ir todėl, kad mes nebuvome pasiruošę.
Turėjome jiems parūpinti gyvenamąją vietą, bet neturėjome kompetencijos, todėl tai buvo sunkiausias laikotarpis. Vien 2015 m. per salą keliavo 860 tūkst. žmonių.
Dabar atvykėlių srautas gerokai sumažėjęs. Kas 10–15 dienų atvyksta apie 50–60 žmonių. Su tiek įmanoma tvarkytis. Vis dėlto daugiausia rūpesčių mums kelia tai, kad Turkijos vyriausybė naudoja pabėgėlių krizę kaip kozirį derybose su ES. Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas vis kartoja, kad jis kontroliuoja pabėgėlių judėjimą, bet mes norėtume daugiau garantijų.
– Jau pirmomis viešnagės jūsų saloje dienomis teko stebėti muštynes tarp vietos prekybininkų ir pabėgėlių.
Ar dažni vietinių gyventojų konfliktai su salos svečiais?
– Aš nustebęs, kad jums ką nors panašaus teko matyti. Mes neturėjome jokių incidentų tarp pabėgėlių ir vietos bendruomenės.
Atsiranda mažų problemų, nedidelių vagysčių iš vietos parduotuvių. Bet tai tikrai nėra kas nors rimta.
Taip, vietos gyventojai yra pavargę, nes jie bando valdyti labai sunkią situaciją. Nepaisant įvairių pažadų, tai darome patys. Salos ekonomikai tai sunki našta.
Bet didžioji dalis žmonių supranta, kad nėra ko kaltinti pabėgėlių dėl pačios problemos, nes dažniausiai tai tie žmonės, kurie pasitraukė iš karo zonos.
– Teko matyti vieną pabėgėlių surengtų demonstracijų. Ar jos dažnos ir kokius reikalavimus jie kelia?
– Demonstracijos vyksta ne taip dažnai – po vieną dvi per 20–25 dienas.
Dauguma žmonių tiesiog nori būti perkelti į žemyninę Graikiją ar grąžinti atgal į Turkiją, nes jie Lesbo saloje jaučiasi suvaržyti.
Taip yra todėl, kad prieglobsčio procedūros užtrunka labai ilgai. Žmonėms tenka laukti nuo 5 iki 7 mėnesių ir dėl to jie suirzę. Demonstrantai neblokuoja kelių, nesmurtauja – jie tik mėgina atkreipti dėmesį į tai, kad nori kuo greičiau gauti prieglobstį ir išvykti.
– Mere, jei turėtumėte daugiau svertų, kaip spręstumėte pabėgėlių krizę?
– Pabėgėliai nėra problema. Pirmiausia, turime susitelkti į pagrindines priežastis, dėl kurių kilo migracijos krizė: baigti karą Sirijoje, pagerinti sąlygas šalyse, kurias palieka šie žmonės.
Antra – vykdyti registracijos procesą Turkijoje, kad žmonėms, kurie nori pasiekti ES, nereikėtų kreiptis į žmonių gabentojus. Jei vykdytume prieglobsčio procesą Turkijoje, visi, kurie būtų priimti, būtų perkeliami į ES, o tie, kurie ne, būtų grąžinami į savo kilmės šalį. Tai nebeverstų žmonių naudotis nesaugiomis valtimis.
Taip pat siūlau padalyti pabėgėlių skaičių visoms savivaldybėms, sukurti daug mažesnių apgyvendinimo centrų negu Kara Tepė ir kartu dalytis šios krizės administravimo naštą.
Pavyzdžiui, jei koks nors miestas Lietuvoje nori pastatyti mažą apgyvendinimo centrą, kuriame būtų apgyvendinta šimtas pabėgėlių, tai būtų galima padaryti labai paprastai.
Tai nekliudo vietiniams. Savo akimis įsitikinote, kad tokia maža sala apgyvendina tūkstančių tūkstančius pabėgėlių. Esu įsitikinęs: jeigu visi pasidalytume naštą, su pabėgėlių krize susitvarkytume daug paprasčiau.
Pabėgėlių nereikia bijoti. Priešingai, yra dalykų, dėl kurių vietos bendruomenė tik išloštų.
Tarp atvykstančių – nemažai žmonių, įgijusių universitetinį išsilavinimą. Jie norėtų dirbti, tapti vietos ekonomikos dalimi.
Tinkamai integruojami jie gali duoti daug naudos.
