Kunigas prisipažino esąs homoseksualus ir įsimylėjęs.
„Noriu, kad mano Bažnyčia ir mano bendruomenė žinotų, kas aš esu – homoseksualus kunigas, kuris yra laimingas ir didžiuojasi savo tapatybe“, – interviu Italijos laikraščiui „Corriere della Sera“ sakė K.Charamsa.
Pasak jo, Bažnyčiai pats laikas atsimerkti dėl gėjų katalikų ir suprasti, kad tai, ką ji jiems siūlo – visišką susilaikymą nuo kūniškos meilės, yra nežmoniška.
Tokiomis mintimis dalijasi 44 metų buvęs kunigas, kuris išleido didžiulio populiarumo sulaukusią autobiografinę knygą ir svarsto parašyti jų ir daugiau.
Meilė užklupo staiga
Iš Lenkijos miesto Gdynės kilęs buvęs kunigas nuo pat pradžių, kai prisipažino esąs homoseksualus, neslėpė, kad turi partnerį. Jis – Ispanijos gėjų teisių aktyvistas Eduardas Planas.
„Tai įvyko vieną naktį Barselonoje. Tai buvo akimirka, kai suradome vienas kitą, įsimylėjome vienas kitą ir pasižadėjome būti kartu. Ir nuo tos akimirkos nebenorėjome būti atskirai.
Tai jaučiau tuomet, kai liečiausi prie jo lūpų, braukiau per jo plaukus, o jis laikė mane savo šiltame ir stipriame glėbyje. Jis mane mylėjo, o aš nesilioviau galvojęs: kaip vėl neprarasti savo meilės?
Bet kaip tai padaryti? Jis nežinojo, kad esu kunigas. Žinojo tik tiek, kad mano vardas Pietro. Bet tai nebuvo tikrasis mano vardas. Jis žinojo, kad aš atvykau iš Milano, bet ir tai buvo netiesa. Aš norėjau, kad po šios nakties jo atmintyje nieko daugiau apie mane neliktų“, – tai ištrauka iš 320 puslapių K.Charamsos knygos „Pirmasis akmuo“ („Der erste Stein“), išleistos Vokietijoje.
Joje lenkas prisipažįsta, kad meilė E.Planui įsižiebė staiga ir visiškai pakirto jam kojas.
„Neįtikėtina: per mano pirmąjį rimtą pasimatymą su vyriškiu jis nuvedė mane į bažnyčią. Atsisėdome ant suolo ir žavėjomės katalonų gotikos stiliaus kolonomis. Jis laikė mano ranką.
Mylėjau jį mano Dievui matant, visiškai nesigėdydamas. Tačiau dabar atrodė, kad atėjo mūsų santykių pabaiga, – tik po vienos dienos ir nakties. Mums liko tik keletas akimirkų. Man iš akių pasipylė ašaros, kurių nebegalėjau sulaikyti.
Greitai įlipsiu į lėktuvą, skrendantį į Romą. Paskui viskas gali būti per vėlu: „Eduardai, jei tu dar nori manęs, aš tau paskambinsiu!“ – savo žodžius mylimajam prisiminė dvasininkas.
Bažnyčioje pasijuto svetimas
Nuo tos akimirkos Barselonoje lenkų kunigas nebegalėjo tiesiog ramiai sugrįžti į Katalikų bažnyčios glėbį, nes ji, kaip jis rašo, skatino aklą neapykantą jam pačiam ir jo lytinei orientacijai.
K.Charamsa svajojo apie gyvenimą, neprieštaraujantį jo prigimčiai, seksualiniam polinkiui, jo vidiniam pasauliui. Jis svajojo būti laisvu žmogumi, pačiu savimi.
Pirmąjį homoseksualų ryšį jis turėjo su italų kunigu. Ir tai nebuvo vienintelis dvasininkas, kuriam jis atskleidė savo lytinės orientacijos paslaptį.
Lenkijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir Vatikane, – visur, kur gyvenimas nubloškė lenkų kunigą, jis sutiko vyriškių, kurie kaip ir jis pats buvo homoseksualūs Bažnyčios tarnai. Kunigų, seminarijos auklėtinių, teologų.
Daugelis akivaizdžiai homoseksualių dvasininkų buvo geri sielos ganytojai. Anot K.Charamsos, dažnai geresni už heteroseksualus – jautresni, labiau linkę padėti.
Tačiau prisipažinti esantys gėjai net minties neturėjo, nes jiems pirmiausia nerimą kėlė klausimas dėl profesinės alternatyvos. Ir ne visi turi tiek drąsos kaip K.Charamsa pasiryžti šuoliui į šaltą vandenį.
„Daugelį metų slėpdavausi už mūrinės sienos knygų, bet visuomet tokių, kurias Bažnyčia laikė deramais skaitiniais. Susitaikyti su savo polinkiu nenorėjau, nes Bažnyčia pasmerkė jį kaip gėdingą, nuodėmingą ir klaidingą“, – pripažino K.Charamsa.
Jaučiasi labai laimingas
Po monsinjoro drąsaus žingsnio Vatikane praėjo pusantrų metų. Koks dabar jo gyvenimas?
„Labai geras! Aš gyvenu su savo draugu Barselonoje ir dabar rūpinuosi savo knygos vertimu į 19 kalbų. Mielai norėčiau parašyti ir kitų knygų. Be to, skaitau pranešimus ir rengiu straipsnius. Taigi būdamas 44-erių tapau laisvai samdomu darbuotoju“, – šypsodamasis sakė K.Charamsa.
Lenkų kunigo knyga netrukus pasirodys Italijoje, vadinasi, – ir Vatikane.
Tačiau pirmiausia jį užliejo didelės asmeninės paramos ir padrąsinimų banga. Netgi kreipėsi keletas dvasininkų, prašė patarimo dėl savo padėties.
O štai Vatikanas atsitvėrė tylos siena. Tai kunigo ir jo knygos ignoravimas, kita vertus – svarbi reakcija. Pasak K.Charamsos, Vatikano elgesys atskleidžia, kad vienas žmogus nėra laikomas diskusijos partneriu.
Lenkų dvasininkas įsitikinęs, kad jis bus ignoruojamas. Jo mintys, sąžinė ir asmeninė kančia Vatikanui neturi jokios reikšmės.
Anot K.Charamsos, toks požiūris neatitinka Evangelijos ir krikščioniškosios meilės artimui principo.
Tačiau jo knygoje parodytas išsilaisvinimo kelias – vieša išpažintis apie homoseksualumą – nepriimtinas Vatikano institucijų atstovams.
Nepaisydamas tokio Romos kurijos elgesio, K.Charamsa Katalikų bažnyčią vis dar vadina savąja.
„Taip! Vis dar esu katalikas, gal net didesnis nei anksčiau. Namuose Lenkijoje esu laikomas protestantu ir tiktai suplojama delnais iš nustebimo, kai kalbu apie „mano Bažnyčią“.
Tačiau Katalikų bažnyčia – tai kur kas platesnė sąvoka, ne vien institucija ir dvasininkai. Ir dėl to ji vis dar mano Bažnyčia“, – tvirtino lenkų kunigas.
Tikėjimo vis tiek nepalieka
Ir po viešo homoseksualumo pripažinimo, atskyrimo nuo kunigijos K.Charamsa gyvena taip, kaip dera katalikų dvasininkui. Visas problemas aptaria su savo sielos ganytoju, kurį privalu turėti kiekvienam kunigui.
Bet savo tikėjimo, kaip teigia lenkų kunigas, nenori rodyti tarp institucijos sienų, kuri negerbia jo tapatybės ir orumo. K.Charamsa apgailestauja dėl to, kad Bažnyčia neįsiklausė į jo kančią ir nenorėjo jo vertinti tokio, koks jis yra.
Vis dėlto vieno buvęs dvasininkas nedaro – neina į mišias. Kodėl?
„Ar turėčiau paklusti institucijai, kuri mane persekioja? Galėčiau pats laikyti mišias – man nereikia kito kunigo. Juk esu kunigas“, – šypsosi vyras.
Bet atskleisti smulkesnių detalių K.Charamsa nenori. Ir tai suprantama: jam uždrausta aukoti mišias, dėvėti sutaną.
Jei buvęs kunigas viešai pripažintų, kad laiko pamaldas, tuojau pat sulauktų Bažnyčios bausmės.
Pasak vyro, yra kitokių formų savo tikėjimui išreikšti, kurioms negalioja Katalikų bažnyčios kontrolė.
K.Charamsos nuomone, katalikai gali daug ko išmokti iš evangelikų. Būtent pastarieji rodo tikrąją tikėjimo laisvę.
Tvirtas požiūris nekinta
Po 2014 ir 2015 metais įvykusių Vyskupų sinodų, per kuriuos prabilta apie netradicines poras, kai kurie homoseksualai įžvelgė viltį.
Ir net popiežius Pranciškus parašė apibendrinantį dokumentą, kuris iki šiol kelia diskusijas. Nejau tai nėra žymūs Katalikų bažnyčios poslinkiai?
„Ko tikėtis iš 200 senų vyriškių, kurie tris savaites diskutuoja apie santuoką ir šeimą? Būtina pagaliau padaryti galą tokiems neaiškiems pareiškimams, pavyzdžiui, kaip popiežiaus Pranciškaus apie Komunijos priėmimą.
Manau, kad popiežius suvokia, kaip reikėtų elgtis dėl išsiskyrusių sutuoktinių. Bet savo supratimą baiminasi įgyvendinti. Ir dėl to kenčia žmonės, kurie viliasi pokyčių ir gailestingumo.
Bet Bažnyčia vis dar neįsileidžia žmonių, kurie ją myli. Tai – netoleruotina“, – piktinosi K.Charamsa.
Lenkų kunigo viltys, kurias jis siejo su šiuo pontifikatu, sužlugo. Tačiau jis tiki, kad popiežius Pranciškus norėtų Bažnyčios reformos: „Tačiau tuomet ją turi pradėti! Ir jam reikia sąjungininkų.
Bet ar juo gali būti toks kaip vokiečių kardinolas Georgas Ludwigas Mulleris?“ – konservatyvų dvasininką nurodė K.Charamsa.
Jis – buvęs lenkų kunigo viršininkas, vadovaujantis Tikėjimo doktrinos kongregacijai.
Pasak K.Charamsos, jis ir dar keli kiti Romos kurijos funkcionieriai „užmūrija“ bet kokių galimų, net ir mažiausių, Bažnyčios pokyčių nišą.
„Kaipgi tą nišą atverti, jei popiežius Pranciškus, kasdien sužadinęs pokyčių jausmą, tuo pat metu įtvirtina status quo?“ – klausia K.Charamsa.
Buvęs kunigas nežino, ar popiežiui Pranciškui trūksta drąsos, o gal jam tiesiog patinka gyvenimas Romoje ir dėl to vengia nereikalingos trinties.
K.Charamsa svarsto: kokia nauda žmonėms, jeigu po popiežiaus Pranciškaus mirties bus sakoma, kad jis norėjo reformų, bet negalėjo jų įgyvendinti?
„Juk įmanoma ką nors pakeisti. Jis – popiežius! Žinoma, tai rizikinga turint omenyje jo priešininkus. Bet Pranciškus privalo bent kartą rizikuoti. Daugelis viso pasaulio tikinčiųjų jį tikrai paremtų“, – įsitikinęs K.Charamsa.
Išlįsti į viešumą nedrįsta
Kai kurie homoseksualūs kunigai po viešo lenko prisipažinimo klausė jo patarimo. Tačiau ar jie pasielgtų kaip jis?
„Daugelis jų yra įbauginti. Baimė juos susieja ir su tokia sistema kaip Bažnyčia. Juk tai ir man pažįstamas jausmas. Patyriau baimę ir dėl tolesnio savo gyvenimo. Ką veiksiu toliau, jei mokiausi tik teologijos ir daugiau nieko? Kaip užsidirbsiu pragyvenimui?
Bažnyčia kaip tik ir stengiasi įkalinti šių minčių kalėjime. Bet kas svarbiau: pajamos ar atvirumas, nuoširdumas? Ir dėl to tiems, kurie prašo mano patarimo, susipažinęs su jais arčiau ir atsiradus tarpusavio pasitikėjimui, tiesiai šviesai sakau: jei tektų baigti savo gyvenimą po tiltu, tai būtų kur kas geriau, negu toliau murdytis melo liūne“, – įsitikinęs maištingasis K.Charamsa.
Buvęs dvasininkas iš smalsuolių dažnai išgirsta klausimą: kiek dvasininkų yra homoseksualūs?
Atsakydamas į šį klausimą, vieną labiausiai saugomų Bažnyčios paslapčių, K.Charamsa remiasi tuo, su kuo pačiam teko susidurti. Jis mano, kad maždaug pusė visų katalikų dvasininkų yra gėjai.
Gimtinėje kritikuotas
K.Charamsa sulaukė didžiulio dėmesio visame pasaulyje, bet tėvynėje beveik sutartinai buvo sukritikuotas. Net liberalioji Varšuvos žiniasklaida pavadino K.Charamsą melagiu, nes jis žurnalistams teigė, kad prisipažinti dėl homoseksualumo nutarė spontaniškai – tą patį savaitgalį, kai tai padarė.
Vėliau paaiškėjo, kad lenkas jau senokai planavo tiek gimtinėje, tiek Italijoje išleisti autobiografiją, tad jo prisipažinimas buvo įvertintas kaip gudrus siekis išreklamuoti būsimą knygą. Be to, K.Charamsa visą savaitę prieš prisipažindamas klausinėjo Italijos ir Lenkijos laikraščių redaktorių, ar jie nenorėtų skandalingo interviu.
Ne revoliucionieriumi, o skandalistu K.Charamsą pavadino dienraščio „Gazeta Wyborcza“ apžvalgininkė Katarzyna Wisniewska. Žurnalistė teigė, jog kunigas siekė sukelti skandalą, kad padidintų būsimos savo knygos tiražą.
Anot K.Wisniewskos, tokiu skandalu K.Charamsa tiktai pagelbėjo Bažnyčios konservatyviajam sparnui, nes sužlugdė rimtą diskusiją apie Vatikano požiūrį į gėjus. Dvasininkas kaltinamas ir dviveidiškumu bei tikinčiųjų ir vyresnybės apgaudinėjimu. Mat kunigas puikiai žinojo Bažnyčios reikalavimus, buvo davęs skaistybės įžadus ir mokė tikinčiuosius būti sąžiningus, o pats gyveno susidėjęs su vyru.
Po Bažnyčios sprendimo K.Charamsa nebegali vykdyti kunigo pareigų, bet jis nebuvo ekskomunikuotas – tokiu atveju būtų nutraukti visi jo ryšiai su Katalikų bažnyčia. Kunigas K.Charamsa nebegali aukoti mišių, teikti sakramentų, tokių kaip Komunija arba Krikštas, taip pat dėvėti sutanos.
