Apie KGB veiklą jis žinojo kone daugiausia, nes pats rūpinosi šnipų ruošimu. Kaip pats atskleidė, gerai paruošti slaptąjį šnipą galėjo užtrukti net septynerius metus, o netinkamais tokiai užduočiai tapdavo net tie, kurie per miegus prabildavo rusiškai.
Slaptieji šnipai užsienio šalyse – JAV, Jungtinėje Karalystėje ar Prancūzijoje – privalėjo niekuo neišsiskirti iš vietinių vos tik jų koja paliesdavo svetimos valstybės žemę.
Slaptiesiems agentams buvo sukuriamos naujos tapatybės. Jos pasirenkamos vaikščiojant užsienio šalies kapinėse ir ieškant panašaus amžiaus mirusių žmonių. Tuomet šnipui buvo suteikiamas mirusiojo vardas.
Greitai sukuriama ir nauja tapatybė – biografija, gimimo liudijimas, o bažnyčioms sumokama už įrašų apie mirtį ištrynimą.
Paruošti slaptą agentą kainuodavo brangiai, o netinkamais po didelių pastangų galėjo būti pripažinti net tie, kurie netyčia pasakydavo bent žodį rusiškai.
Negalėjo būti jokio kontakto
Skirtingai nei „legalūs“ šnipai, siunčiami į užsienio šalis po diplomatine priedanga, slaptieji galėjo pasikliauti tik savimi. Jie dirbo įprastus darbus, gyveno priemiesčiuose, neturėjo diplomatinio imuniteto.
J.Drozdovas 2010 m. interviu Rusijos spaudai pasakojo stebėjęs vieną tokių slaptų agentų porą JAV.
„Dirbdamas Niujorke kartais vaikščiodavau netoli jų namo, pravažiuodamas žvelgdavau į jų namo langus. Tačiau niekada neužėjau vidun. Tai pernelyg rizikinga. Su slaptais šnipais negalėjo būti jokio tiesioginio kontakto“, - kalbėjo J.Drozdovas.
Informaciją jie perduodavo itin slaptais kanalais arba slaptų susitikimų užsienio šalyse metu.
Pranešdama apie J.Drozdovo mirtį Rusijos Išorinės žvalgybos tarnyba (SVR) pareiškė, kad „jis buvo tikras Rusijos kariškis, protingas vadas“. Tačiau daugelis jo gyvenimo aspektų yra kruopščiai saugomi šalies saugumo tarnybų.
J.Drozdovas KGB buvo vadinamas tikra legenda. Prisijungęs prie jos 1956 m., jis suvaidino svarbų vaidmenį filme „Šnipų tiltas“ („Bridge of Spies“) įamžintoje agentų apsikeitimo istorijoje 1962 m. ant tilto Berlyne.
1957 m. Niujorke buvo sugautas vienas žymiausių slaptųjų Rusijos šnipų Rudolfas Abelis. Tarpininkaujant J.Drozdovui po penkerių metų jis buvo iškeistas į Sovietų Sąjungoje sugautą JAV pilotą Gary Powersą.
Neišnyko ir šiandien
J.Drozdovas buvo linkęs vardan užduoties atlikimo „susipurvinti rankas“.
„Nevertinsiu NATO specialiųjų pajėgų ar Amerikos šnipų mokymo sistemos. Tačiau jie bando įvykdyti specialiąsias operacijas nesusipurvindami rankų. O tai, mano nuomone, abejotinas reikalas“, – kalbėjo J.Drozdovas.
Jis taip pat kalbėjo apie specialią įrangą, skirtą slaptiesiems šnipams, paslėptą skirtingose šalyse. Ją šnipai galėtų pasinaudoti įvairių krizių metu.
„Ar ji vis dar ten, ar ne – tegu tai būna užsienio šalių žvalgybos galvos skausmas“, – sakė J.Drozdovas.
Apie tai, kiek „nelegalių“ šnipų galėjo būti paruošta, informacijos nėra daug. Skaičiuojama, kad Šaltojo karo metu tokių sovietų šnipų skirtingose šalyse galėjo būti šimtai.
J.Drozdovo pirmtakas KGB pirmojoje vyriausioje tarnyboje Vadimas Aleksejevičius teigė, kad „tai šnipai, kuriuos sukūrė būtent jie“.
Esą jie atrinko „drąsius, susitelkusius, turinčius stiprų norą tarnauti savo šaliai, galinčius greitai reaguoti į įvairias situacijas, prisitaikyti prie naujo gyvenimo“.
Nors tokių slaptųjų šnipų, kurių užduotis buvo priartėti prie svarbių asmenų, vaidmuo skaitmeniniame pasaulyje nebėra toks didelis, jie egzistuoja ir šiandien.
2010 m. Niujorke buvo suimti 10 slaptų šnipų, kurie ne vienerius metrus gyveno JAV, ten susilaukė vaikų.
