Maskvą supurtė didelis skandalas: Didžiojo teatro direkcija atšaukė spektaklio „Šuolis į laisvę. R.Nurejevo istorija“ premjerą, kai iki jos tebuvo likusios trys dienos.
Legendinio baleto šokėjo R.Nurejevo atminimui skirtas spektaklis buvo rengiamas geriausios Didžiojo teatro baleto trupės, operos solistų ir Maskvos dailės Antono Čechovo teatro artistų.
Pirmasis Didžiojo teatro istorijoje daugelį žanrų siejantis spektaklis turėjo tapti pagrindiniu teatro sezono įvykiu. Ir tapo, bet ne dėl meniškumo, o skandalo.
Ir nuskambėjo ne tik Rusijoje, bet ir už jos ribų. Tiesa ir ta, kad be skandalų neapsieidavo ir pagrindinis šio scenos kūrinio įkvėpėjas – balerūnas R.Nurejevas.
Talentingas iš prigimties
Rudolfas Nurejevas – šis vardas ir pavardė visuomet pakvipdavo skandalu. Legendinis artistas, kuris buvo pageidaujamas tiek Sovietų Sąjungos, tiek užsienio scenose, laikomas žymiausiu XX a. baleto šokėju.
1938-aisiais gimusio R.Nurejevo biografijoje kaip gimtasis miestas nurodytas Irkutskas. Iš tikrųjų jis gimė traukinyje, vykstančiame į Vladivostoką. Tik netoli Irkutsko esančioje geležinkelio stotyje buvo užfiksuotas R.Nurejevo gimimo faktas.
Būsimoji baleto žvaigždė buvo jauniausias vaikas šeimoje, kurioje dar augo trys vyresnės seserys.
R.Nurejevas baigė Leningrado (dabar Sankt Peterburgas. – Red.) choreografijos mokyklą ir iškart buvo priimtas į šio miesto operos ir baleto teatrą (dabar Marijos teatras). Jo scenoje atliko geriausias partijas.
Legendinis šuolis į laisvę
Vis dėlto pasaulinę šlovę R.Nurejevas pelnė pabėgęs iš Sovietų Sąjungos.
1961 m. birželio 16-ąją, kai buvo išvykęs gastrolių į Paryžių, jis buvo netikėtai iškviestas į Maskvą, kad neva pašoktų Kremliuje.
Pagal oficialią versiją – jaunasis baleto artistas pažeidė buvimo užsienyje režimą. Bet tikroji priežastis buvo kita.
Jau seniai jį įtarinėję homoseksualumu KGB agentai to įrodymų neva gavę Paryžiuje, apgyvendinę baleto artistą su Jurijumi Solovjovu.
Į Paryžiaus oro uostą palydėti R.Nurejevo atėjo balerūno bičiulė Clara Saint. Apkabino ir pašnabždėjo jam į ausį: „Prieik prie anų dviejų policininkų ir pasakyk: „Aš noriu likti Prancūzijoje.“ Jie tavęs laukia.“
Įtardami, kad moteris rezga kažką neleistina, KGB darbuotojai pradėjo baleto šokėją stumti, kad jis eitų link lėktuvo. Bet jis išsilaisvino, padarė vieną savo garsiųjų šuolių ir nusileido tiesiai policininkams į rankas ir tarė: „Noriu būti laisvas.“
Kinematografišką R.Nurejevo poelgį žurnalistai pavadino šuoliu į laisvę.
Sovietų Sąjungoje už tėvynės išdavimą jis už akių buvo nuteistas kalėti septynerius metus. Gyvenant Vakaruose baleto šokėjui daugelį metų nedavė ramybės anoniminiai grasinimai – skambučių jis dažniausiai sulaukdavo prieš išeidamas į sceną.
Prigrasinta agentų jam skambindavo ir motina – prašydavo sūnų sugrįžti.
Keliavo per Europą
Po pusės metų R.Nurejevui teko išvykti iš Prancūzijos, nes jam nebuvo suteiktas politinis prieglobstis. Užtat talentingąjį artistą išskėstomis rankomis priėmė Jungtinė Karalystė.
Jis Londono karališkosios operos teatro „Covent Garden“ scenoje kartu su britų baleto žvaigžde Margot Fonteyn sukūrė duetą, kuris iki šiol laikomas pavyzdiniu.
Vėliau tapęs Vienos operos teatro žvaigžde R.Nurejevas gavo Austrijos pilietybę. Bet jis neapsiribojo pasirodymais vienoje scenoje.
R.Nurejevas dirbo labai intensyviai: 7-ajame dešimtmetyje surengdavo po 200 koncertų per metus, 1975-aisiais šoko daugiau nei 300 kartų. Tai reiškia – kone kasdien. Šmaikštauta, kad R.Nurejevas nešoko tik Antarktidoje.
Jis šoko klasikiniuose ir šiuolaikiniuose baletuose, filmavosi kine ir televizijoje, pats statė baletus.
1983–1989-aisiais R.Nurejevas tapo Paryžiaus „Grand Opera“ baleto trupės direktoriumi. Eidamas šias pareigas, ėmė vis labiau aukštinti jaunuosius atlikėjus, dažnai ignoruodamas egzistuojančią solistų, primabalerinų hierarchiją.
Paskutiniais gyvenimo metais šis talentingas žmogus nebegalėjo šokti.
Bet legenda nepanoro skirtis su Paryžiaus teatru ir pradėjo diriguoti orkestrui.
Leido aplankyti motiną
R.Nurejevo nepripažino tik tėvynė. Tik 1987-aisiais jam didelėmis pastangomis pavyko gauti leidimą įvažiuoti į SSRS, kad atsisveikintų su mirštančia motina. Ji tuo metu jau mažai ką bepažino.
Viza buvo išduota 72 val. Bet visiems, jaunystėje R.Nurejevą pažinojusiems asmenims, buvo griežtai uždrausta su juo susitikti.
Čia slypėjo ne tik politinė priežastis. Baleto žvaigždė atvirai pripažino savo homoseksualumą, kurį smerkė valdžia.
Vis dėlto kalbų būta įvairių – ypač apie romantiškus santykius su partnere, garsiąja M.Fonteyn, kuri buvo 15 metų už jį vyresnė.
Abu baleto šokėjai savo santykius vadino tik dvasingais ir draugiškais.
Kai M.Fonteyn susirgo vėžiu, R.Nurejevas lankė ją Panamoje. Buvusią partnerę palaikė morališkai, bet ne finansiškai.
M.Fonteyn mirė skurde, o R.Nurejevas buvo turtingiausias baleto pasaulio žmogus.
Stebino netikėtais poelgiais
Pinigai ir šlovė užklupo R.Nurejevą greitai ir padėjo išsilaisvinti jo pašėlusiam temperamentui.
Vakaruose jis galėjo elgtis kaip norėjo: talentingajam šokėjui buvo daug kas atleidžiama.
Nė vienas šokėjas nebūtų pagirtas, jei per priėmimą Londone, dalyvaujant karališkajai šeimai, būtų buvęs basas. O R.Nurejevas, kai jam pasidarė karšta, ramiai nusiavė batus.
Jis galėjo būti labai šiurkštus su dirigentais, partneriais, prodiuseriais, pats palaikė gandus apie savo siaubingą charakterį.
Pabėgęs iš Sovietų Sąjungos R.Nurejevas palaikė tik homoseksualius santykius. Žiniasklaida spėliojo, kad legendinis šokėjas turėjęs meilės santykius su tokiomis žvaigždėmis kaip roko muzikantas Freddie Mercury, garsusis madų dizaineris Yves’as Saint Laurent’as ar atlikėjas Eltonas Johnas.
Bet pagrindine R.Nurejevo meile beveik visą gyvenimą liko danų šokėjas Erikas Bruhnas.
Abu vyriškiai kartu buvo 25 metus iki Eriko mirties 1986-aisiais.
Jų santykiai buvo nepaprasti, nes R.Nurejevas, kurio gyslomis tekėjo baškirų ir totorių kraujas, ir danas E.Bruhnas buvo visiškai skirtingo temperamento.
Dar 1983-iaisiais baleto superžvaigždės kraujyje buvo aptiktas ŽIV. 54-erių R.Nurejevas mirė po 10 metų, 1993-iųjų sausio 6-ąją Paryžiaus priemiestyje.
Anot gydytojo, buvusio šalia legendinio šokėjo paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis, R.Nurejevas mirė be kančių.
Jis buvo palaidotas rusų kapinėse Sent Ženevjev de Bua prie Paryžiaus, kur ilsisi daug garsių baleto žvaigždės tėvynainių. Šokėjo kapas uždengtas spalvotą persišką kilimą primenančia mozaika.
Drįso prabilti atvirai
Naujoji Rusija pripažįsta R.Nurejevo nuopelnus. Baškirijos sostinėje Ufoje jo vardas suteiktas choreografijos koledžui, vienai miesto gatvių, taip pat atidarytas muziejus. Kazanėje rengiamas kasmetis klasikinio R.Nurejevo baleto festivalis.
Bet apie baleto žvaigždės asmeninio gyvenimo ypatumus stengiamasi nekalbėti. O dabartinis Maskvos Didžiojo teatro spektaklis, skirtas R.Nurejevui, ėjo prieš srovę – turėjo menine kalba įprasminti šią temą.
Baleto spektaklio režisierius ir scenografas Kirilas Serebrenikovas nutarė pažvelgti giliau: ten buvo iškalbinga transvestitų parado Bulonės miške scena ir apsinuoginę artistai, atviros scenos.
Spektaklyje buvo R.Nurejevui būdingų keiksmų anglų kalba. Ir paties spektaklio pagrindine tema tapo homoseksuali R.Nurejevo meilė danų šokėjui E.Bruhnui.
Tačiau spektaklyje „Šuolis į laisvę. R.Nurejevo istorija“ vaidinantys artistai tikino, kad režisieriai labai korektiškai pateikė tuos didžiojo šokėjo biografijos faktus, kurie reikalauja tolerancijos. Ir spektaklis pasižymi daugybe įdomiausių meninių atradimų.
Ir dėl to Maskvos Didžiojo teatro generalinio direktoriaus Vladimiro Urino sprendimas dėl spektaklio premjeros nukėlimo – taip oficialiai pavadintas dabartinis draudimas – visus nustebino ir suglumino.
Ypatingas atvejis teatre
Per 241 metų senumo Didžiojo teatro istoriją galima pirštais suskaičiuoti atvejus, kai faktiškai parengta premjera buvo atšaukta. XX a. tai atsitiko tris kartus.
Ketvirtajame dešimtmetyje buvo uždraustas kompozitoriaus Dmitrijaus Šostakovičiaus baletas „Varžtas“.
1969-aisiais Sovietų Sąjungos kultūros ministrė Jekaterina Furceva uždarė baletmeisterio Jurijaus Grigorovičiaus pastatytą „Gulbių ežerą“, nes jai labai nepatiko tragiškas baleto finalas.
Aštuntajame dešimtmetyje meno tarybos sprendimu buvo uždrausta garsaus kompozitoriaus Mikaelo Tariverdijevo baleto „Mergina ir mirtis“ premjera.
Bet net Sovietų Sąjungoje premjeros nebūdavo atšaukiamos, kai iki jų likdavo trys dienos.
Maskvos Didžiojo teatro vadovas savo sprendimą aiškina spektaklio neužbaigtumu, nes stigo repeticijų. Atseit labai atsilieka kordebaletas ir esą surengti tokią premjerą tolygu apsijuokti.
Spektaklio dalyviams buvo pažadėta, kad jų sunkus darbas nenueis perniek: esą premjera nukeliama į 2018–2019 metų sezoną.
Tačiau artistai įsitikinę, kad iš jų atėmė sėkmingą darbą.
Jų nuomone, spektaklis parengtas net labiau nei kiti, kurių premjeros jau įvyko be sutrikimų.
Vienas solistas tik liūdnai pajuokavo: „Jeigu būtų noro, per tris repeticijų dienas galima ir visai naują spektaklį pastatyti.“
Liepos 7-ąją įvyko generalinė repeticija. Po jos visi dalyvavusieji atsistoję plojo. Salėje buvo ir milijardierius Romanas Abramovičius, specialiai atskridęs iš Londono. Į generalinę repeticiją atėjo ir šventikų.
Esą jie ir paskambino tėvui Tichonui, kuris vadinamas Rusijos prezidento Vladimiro Putino nuodėmklausiu. Dvasininkas pasikalbėjo su Rusijos kultūros ministru Vladimiru Medinskiu, o pastarasis – su Didžiojo teatro viršininku V.Urinu. Ir galiausiai buvo padėtas taškas.
Premjeros atšaukimas buvo stiprus smūgis Didžiojo teatro reputacijai ir Rusijos įvaizdžiui.
