Emigrantų anūkai, kurie pasmerkti emigracijai. Taip galima pavadinti į Pietų Ameriką išvykusių lietuvių palikuonius, norinčius pabėgti nuo Venesueloje siautėjančio barbarizmo ir nepritekliaus.
Prie pilietinio karo slenksčio artėjanti valstybė jau daug metų kenčia nuo vis sunkėjančios krizės.
Triženklė infliacija, vingiuojančios eilės prie parduotuvių, būtiniausių prekių, maisto produktų, vaistų trūkumas ir represija prieš opoziciją tapo smarkiai paūmėjusios emigracijos priežastimis.
Anksčiau venesueliečiai traukdavo į turtingas valstybes, bet pastaroji emigrantų banga juos išbarstė po Pietų Amerikos valstybes, kurios nėra pasiruošusios priimti tokių migrantų srautų.
Vienus didžiausių naftos išteklių turinti Venesuela sumaištimi net pralenkė savo kaimynes, kurioms anksčiau visuomet ištiesdavo pagalbos ranką.
„Šalis pirmąkart istorijoje turi ne priimti atvykėlius, bet prarasti savo gyventojus“, – „The Guardian“ teigė Karakaso sociologas Tomas Paezas.
Pasak jo, kai Hugo Chavezas pradėjo savo socialistinę revoliuciją pačioje praėjusio amžiaus pabaigoje, iš šalies patraukė turtingieji ir profesionalai, kuriems užkliuvo augantis nusikalstamumas ar politiniai neramumai.
Bet po H.Chavezo mirties nuo vėžio 2013 metais jo postą perėmus Nicolasui Maduro padėtis dramatiškai pablogėjo.
Dabar emigruoja visi, kurie turi už ką įsigyti kelionės bilietą ir nebijo palikti savo giminių ir turto.
Iš Venesuelos traukia ir čia gyvenantys lietuviai. Nors išeivių palikuonių bendruomenė nėra didelė, ją taip pat kamuoja tos pačios bėdos.
Krizės apimtoje šalyje gyvenantys lietuviai „Lietuvos rytui“ prisipažino, kad Venesueloje kasdien baiminasi dėl savo gyvybės.
Vasarai atvyko pas vaikus
Nors dauguma venesueliečių – tarp jų ir lietuvių kilmės – nuo nepritekliaus bėga į artimesnes Pietų ir Šiaurės Amerikos šalis, 44-erių Vanda Liesinskas-Aleksiejunas prieš pusantro mėnesio atvyko į Lietuvą.
Vilniuje, kur nuo rugsėjo Lietuvių namuose mokosi jos 16 metų dukra Gabriella ir 14-metis sūnus Alejandro, moteris gali gyventi iki rugpjūčio pabaigos.
O kas tada – nežino niekas.
Paminėjus grįžimą namo, į pramoninį Valensijos miestą, moters akyse sužimba ašaros.
„Venesueloje nėra maisto, vaistų, negali nusipirkti muilo, reikia stovėti milžiniškose eilėse.
Mes bijome dėl savo gyvybės. Esu iš labai darbščios šeimos ir viską gyvenime užsidirbau savo sunkiu darbu. Tačiau dabar valdžia bet kada gali viską atimti“, – kalbėjo V.Liesinskas-Aleksiejunas.
Moteris stengiasi gauti Lietuvos pilietybę, tačiau šis procesas ilgas ir, jos žiniomis, truks mažiausiai 8 mėnesius.
„Norėjau per šį laiką išmokti lietuvių kalbą, bet laikas senka. Sunku pagalvoti apie sugrįžimą, nes čia gyvena mano vaikai, kuriuos viena pati išauginau. Bet šią situaciją pakeisti – ne mano jėgoms“, – pripažino moteris.
Po Pirmojo pasaulinio karo iš Lietuvos pasitraukę jos seneliai susipažino Urugvajaus lietuvių bendruomenės šokiuose.
Porą sutuokė lietuvis kunigas, o vėliau jie gavo darbo pasiūlymą ir išvyko į Venesuelą.
Čia užaugusi V.Liesinskas-Aleksiejunas visą gyvenimą aktyviai veikė lietuvių bendruomenėje, šiuo metu yra jos sekretorė, tačiau skirtinguose Venesuelos pakraščiuose gyvenantiems lietuviams susitikti per šventes darosi vis sunkiau.
„Būsiu visą gyvenimą dėkinga už mano vaikams suteiktą galimybę pabėgti nuo smurto ir atvykti mokytis į Lietuvą.
Laikas, kurį praleidome atskirai, buvo itin sunkus, tačiau dabar džiaugiuosi galėdama juos apkabinti“, – džiaugėsi lietuvių kilmės venesuelietė.
Regis, situacija Venesueloje pastaraisiais metais tik blogėja.
Jau kone keturis mėnesius Venesuelą krečiantys protestai nusinešė 96 žmonių gyvybę.
Žmonės nepatenkinti tiek ekonomine krize, tiek diktatorišku N.Maduro valdymu. Dabar prezidentas užsimojo perrašyti konstituciją ir į savo rankas paimti paskutinių jo partijai dar nepavaldžių institucijų vadžias.
Liepos 30-ąją valdžia ruošiasi surengti balsavimą, per kurį būtų išrinkta 545 narius turinti Konstitucinė asamblėja, turinti perrašyti šalies pagrindinį įstatymą.
Tiesa, praėjusį sekmadienį 7 mln. šalies rinkėjų opozicijos referendume pasisakė prieš prezidento reformas, bet valdžia balsavimą vadina neteisėtu ir į jį atsižvelgti neketina.
Užvakar šalyje buvo surengtas ir 24 valandų visuotinis streikas, kuriuo siekta padidinti spaudimą prezidentui.
Karakasą griežčiau kritikuoti ėmė ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas, šią savaitę pagrasinęs atsakyti į siekius įvesti diktatūrą.
„JAV nestovės ir nežiūrės, kaip Venesuela griūva. Jeigu N.Maduro režimas liepos 30-ąją primes Konstitucinę asamblėją, imsimės griežtų ir greitų ekonominių veiksmų“, – „Twitter“ rašė D.Trumpas.
Laukia naujos kartos
Nuo sunkumų Venesueloje nėra apsaugoti ir lietuvių kilmės gyventojai. Pasak Lietuvių bendruomenės Venesueloje pirmininko Vytenio Folkmano-Acevedo, dauguma jų – po Antrojo pasaulinio karo Lietuvą palikusių išeivių vaikai ir anūkai.
Dabar jie patys turi įsijausti į savo protėvių kailį ir bėgti iš šalies, kuri juda pilietinio karo link.
„Dauguma jaunosios kartos lietuvių palikuonių paliko šalį dėl sunkios ekonominės ir politinės padėties. Daugelis jų vyksta į JAV, Panamą, Ispaniją“, – teigė V.Folkmanas-Acevedo.
Emigrantų anūkas teigė ir dabar kasdien išgirstantis apie dar vieną pažįstamą, kuris paliko Venesuelą.
„Tiesa, daugumai Lietuva nėra pirmasis pasirinkimas, nes lėktuvo bilietai yra itin brangūs, o kalbos barjeras trukdytų joje įsitvirtinti. Be to, dauguma neturi Lietuvos pilietybės“, – pripažino Venesueloje gyvenantis architektas.
Ir jam, ir kitiems kalbintiems lietuvių kilmės venesueliečiams labai sunku išlaikyti optimizmą dėl prastėjančios ekonominės padėties, tuščių parduotuvių lentynų, policijos persekiojimo.
„Tačiau labiausiai mane gąsdina žmonėms padaryta žala: nebėra vertybių, socialiniai ryšiai nyksta, korupcija klesti. Tai išnaikinti bus labai sunku. Reikės, jog gimtų nauja karta, kad Venesuela galėtų atsispirti nuo dugno“, – svarstė V.Folkmanas-Acevedo.
Pati priimdavo pabėgėlius
Kaip ir kituose karštuose pasaulio taškuose, dauguma migrantų nevyksta labai toli nuo savo namų. Labiausiai pramintas kelias yra 2,2 tūkst. kilometrų sieną su Kolumbija kertančios magistralės.
Pasienio kontrolė itin skylėta, todėl sunku suskaičiuoti, kiek žmonių šiuo būdu palieka Venesuelą. Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūra skaičiuoja, kad į Kolumbiją išvyko apie 300 tūkst. venesueliečių, tačiau, vietos diasporą vienijančios organizacijos teigimu, 45 mln. gyventojų turinčioje Kolumbijoje jau yra mažiausiai 1,2 mln. venesueliečių.
Bogota ruošiasi dar didesniam antplūdžiui. Vyriausybė neseniai nusiuntė delegaciją į Turkiją, kad pasimokytų, kaip ji dorojasi su Sirijos pabėgėliais.
Beje, ne taip seniai migrantų srautas plūdo kita kryptimi. Aštuntajame ir dešimtajame dešimtmetyje, kai dėl aukštų naftos kainų ir politinio stabilumo Venesuela klestėjo, Karakasas leido į šalį atvykti milijonams nuo narkotikų teroro ir sukilėlių smurto bėgančių kolumbiečių.
Tačiau dabar Kolumbijai sekasi geriau, nors pareigūnai ir įspėja, kad čia nėra nei finansinių, nei socialinių išteklių pasirūpinti augančiu pabėgėlių skaičiumi.
Karakase vykstančiais dalykais stebisi visas regionas. Kaip Bogotos dienraštyje „El Tiempo“ rašė buvęs Kolumbijos vidaus reikalų ir teisingumo ministras Fernando Londono Hoyosas, tai, ką sukūrė Venesuelos valdžia, galima pavadinti atvirkštiniu ekonominiu stebuklu.
„Ne kasdien viena turtingiausių Amerikos šalių tampa skurdi. Visiškai sunaikinti pramonę, prekybą, paslaugų sektorių, komunikacijas, įvesti sumaištį elektros tiekimo, statybos srityse, bankų veikloje yra sudėtinga užduotis, ypač vienoje didžiausius naftos išteklius pasaulyje turinčių šalių“, – situaciją Venesueloje ironiškai įvertino Kolumbijos politikas.
Į Argentiną – už aukas
Venesueliečiai traukia ir į tolimesnes Pietų Amerikos valstybes.
Ne visos juos priima noriai, tačiau, pavyzdžiui, į Argentiną atvykusiems žmonėms darbo leidimą gauti nėra sunku.
Nuo 2012 metų, kai į valdžią dar nebuvo atėjęs N.Maduro, į Argentiną atvykstančių venesueliečių skaičius išaugo nuo 1,9 tūkst. iki 12,9 tūkst. pernai.
Tiesa, pagrindine problema ir čia išlieka kelionės kaina. Dėl to apie išvykimą svajojantys venesueliečiai ieško įvairių metodų.
Marakajuje gyvenantis lietuvių kilmės matematikos mokytojas Eduardo Juodzbalis pinigų kelionei nusprendė ieškoti prašydamas pagalbos internete.
„Lietuvos rytui“ vyras teigė iki spalio besitikintis surinkti 1000 JAV dolerių (869 eurų) sumą, kad galėtų su žmona išvykti į Argentiną.
„Per mėnesį daug venesueliečių uždirba vos 13 JAV dolerių atlyginimą, kurio didžioji dalis tenka maistui, todėl nusprendžiau ieškoti pagalbos internete. Kol kas nesurinkome daug, bet turime daug vilčių“, – teigė E.Juodzbalis.
Kadangi lėktuvo bilietai yra per brangūs, pora tikisi už surinktus pinigus leistis į kelionę autobusu per Braziliją, o Buenos Aires pasiekti po maždaug 8 dienų.
„Mūsų ten jau laukia trys draugai. Žinau, kad ten nedirbčiau matematikos mokytoju – neįmanoma palikti šalies su tvarkingu diplomu, tačiau man nesvarbu.
Man rūpi tik mano šeima ir tai, kaip mums patekti į Argentiną“, – tikino 32 metų vyras.
Pasak E.Juodzbalio, minimalus mėnesinis atlyginimas Venesueloje šiuo metu yra apie 90 tūkst. bolivarų.
Oficialiai jis turėtų būti vertas daugiau nei 13 JAV dolerių, tačiau valdžios nustatytu kursu valiutos nusipirkti neįmanoma, todėl skaičiuojama tik pagal tai, kiek jis vertas juodojoje rinkoje.
Kai kurių būtiniausių prekių kainos menkai nusileidžia mėnesiniam atlyginimui.
„Maisto nusipirkti labai sunku. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas už du kilogramus cukraus sumokėjau 20 tūkst. bolivarų. Dantų pasta kainuoja panašiai“, – teigė matematikos mokytojas, kurio alga vos ketvirtadaliu didesnė už minimalią.
O ir jos gali nebelikti, nes mokykla, kurioje dirba E.Juodzbalis, šiemet uždaroma dėl tos pačios priežasties: tėvai nebegali kas mėnesį mokėti už vaikus ir juos atsiima iš mokymo įstaigų.
Į nesuvokiamas aukštumas kylančios kainos ir maži atlyginimai yra dažniausios priežastys palikti šalį.
„Jei nori gauti maisto, turi atsistoti į eilę trečiadienį 3 valandą ryto, kad 7 valandą atidarius parduotuvę jos darbuotojai surinktų tapatybės korteles ir burtais leistų keliems laimingiesiems nusipirkti prekių. Jeigu tau nepasiseka, esi priverstas laukti dar savaitę arba pirkti juodojoje rinkoje kelis kartus brangiau“, – pasakojo venesuelietis.
Norėtų gyventi Lietuvoje
Tokius nepriteklius kenčiančių tautiečių likimas sujaudino ir Europoje gyvenančius lietuvius. Vienas jų nusprendė dėl to kreiptis ir į Lietuvos valdžią.
Norvegijoje 9 metus gyvenantis klaipėdietis Albertas Kelmelis visas savo gimtinės politines institucijas prašo padėti Venesuelos lietuviams ir lietuvių kilmės asmenims persikelti į Lietuvą.
Savarankiškai apklausęs Pietų Amerikos šalyje gyvenančius lietuvių palikuonius savo tyrimų rezultatais jis pasidalijo su Seimu, Vyriausybe ir Prezidentūra.
Paklaustas, kodėl jam parūpo Venesuelos lietuvių likimas, A.Kelmelis tvirtino norintis padėti Lietuvai.
„Pirmiausia, pats esu lietuvis ir nesu abejingas kitų lietuvių likimams. Be to, Lietuva išsivaikšto, pats esu emigrantas, todėl man rūpi palaikyti ryšius su Lietuva ir jai padėti, kad ji gyvuotų“, – sakė „Lietuvos rytui“ A.Kelmelis.
Pasak lietuvio, emigracija yra didžiulė problema, todėl Lietuvos valdžia turėtų padėti žmonėms, kurie norėtų grįžti čia gyventi.
O tokių tikrai yra. Per pokalbį su V.Liesinskas-Aleksiejunas vertėjavusi jos dukra Gabriella nesulaikė šypsenos paklausta apie gyvenimą Vilniuje.
„Žmonės liūdi, kad čia prasti orai, kad lyja. O man tik norisi išbėgti į lauką ir džiaugtis.
Kai su klase vykome prie jūros, niekas aplink nesimaudė, nes vanduo buvo per šaltas.
Bet kaip mes galėjome nesimaudyti Baltijos jūroje? Juk galėsime apie tai papasakoti ir anūkams“, – juokėsi paauglė.
Prakalbus apie vaikus ir jų ateitį V.Liesinskas-Aleksiejunas ir vėl negali sulaikyti emocijų. Bet kartu motinos veidą nušviečia ir šypsena, liudijanti gebėjimą net ir beviltiškoje situacijoje įžvelgti teigiamą pusę.
„Visas gyvenimas yra mokymasis būti geresniu žmogumi. Visada yra išeitis. Kaip motina, noriu duoti pavyzdį savo vaikams, kad net ir juodžiausiu periodu galima rasti ko nors pozityvaus“, – kalbėjo moteris.
Santūrių vilčių lietuvė turi ir paklausta apie Venesuelos ateitį.
„Jei valdžia pasikeistų, esu tikra, kad valstybė greitai atsistotų ant kojų, nes turime daug vertingų žmonių, profesionalų, kurie gali savo darbu sugrąžinti saugumą ir teisingumą, – svarstė V.Liesinskas-Aleksiejunas. – Tačiau sudėtingiausia bus atkurti visuomenės dvasią, nes sistema atėmė iš žmonių galimybę svajoti. Taip nutiko ir man.“
Europa nepradėjo piliečių perkėlimo
Lietuvos užsienio reikalų ministerija pranešė stebinti padėtį Venesueloje ir palaiko ryšį su šioje šalyje gyvenančiais Lietuvos Respublikos piliečiais ir lietuvių kilmės asmenimis.
Ryšius su Venesueloje gyvenančiais lietuvių kilmės asmenimis palaiko Lietuvos garbės konsulas Venesueloje Borisas Petrasevičius. Jo žiniomis, lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys Venesueloje, dėl kalbos barjero ir kitų asmeninių priežasčių renkasi geografiškai artimesnes šalis: Panamą, Kosta Riką, JAV.
Šiuo klausimu taip pat nuolat konsultuojamasi su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis. Europos Sąjungos šalių bendradarbiavimo gelbėjant savo šalių piliečius iš krizės ištiktų regionų, kur jų gyvybei grėsė pavojus, veiksmingumą puikiai parodė bendrai vykdyta evakuacija iš Libijos, Egipto, Japonijos (Fukušimos), Haičio ir kitų šalių.
Tokia savitarpio pagalba ypač naudinga mažoms šalims, kurios ne visur turi savo diplomatines atstovybes. Lietuva dažniausiai naudodavosi partnerių transportu, o Gruzijoje iš pavojingo regiono išskraidino ir kelis kitų šalių piliečius.
URM žiniomis, nė viena Europos Sąjungos šalis nesiėmė organizuotų veiksmų masiniam savo piliečių perkėlimui iš Venesuelos.
Vienintelis atvejis, kai Lietuvos Vyriausybės sprendimu buvo nuspręsta vykdyti Lietuvių kilmės asmenų perkėlimo ir integravimo programą, – 2015 m. sprendimas sudaryti sąlygas perkelti lietuvius iš karo veiksmų zonos Rytų Ukrainoje, kur jų gyvybei grėsė tiesioginis pavojus.
