Zumtėje nėra kino teatro. Nėra prekybos centrų, barų, sporto salių, kavinių, mokyklų, gydytojų, floristų, automobilių serviso ar bibliotekų. Ten nėra žaidimų aikštelių, rašo „The Guardian“.
Keletas kelių yra asfaltuoti, o kiti susilieja su nutrinta žole ar klampiomis traktorių žymėmis aplink kiekvieną namą.
Kuklūs sklypeliai jungiasi su apdirbamais laukais ir viduramžiškais miškais Žemutinėje Saksonijoje. Nėra vietų susitikti, viskas privatu ir senoviška.
Vieną spalio dieną darbo komanda pagrindinėje miesto gatvėje pastatė naujus šviestuvus. Jie – gretimo Amt Noihauso miestelio valdžios dovana Zumtės gyventojams.
Amt Noihause įsikūrusi regiono valdžia tvarko visus Zumtės reikalus ir už viską atsako savo vadovams, kurie yra Hanoveryje, Žemutinės Saksonijos sostinėje. Pastarieji taip pat tyra atsakingi Vokietijos valdžiai Berlyne, kuri yra neįtikėtinai nutolusi nuo Zumtės kaimelio.
Ši neaiški valdžios grandinė smarkiai izoliuoja miestelio gyventojus – pensininkus ir statybininkus, ūkininkus ir dailidės, darbuotojus ir pardavėjus, kurie kiekvieną rytą keltu keliasi per Elbę, važiuoja į darbus Liuneburge ar Hamburge.
Rudenį įtarimą sukėlė kaimynų dovanos
Žinoma, nėra taip, kad jie nežinotų, kas vyksta pasaulyje. Zumtės gyventojai nėra visiški provincialai. Žinios apie Italijos saloje Lampedūzoje apsivertusį migrantus gabenusį tralerį taip pat pasiekė dviračių meistrą Dirką Hammerį ir bitininką Walterį Lucką.
Per žinias apie migrantų krizę ir daugiau nei milijoną per Europą keliaujančių žmonių išgirdę vokiečiai sukluso. Staiga Amt Noihauso atgabenti gatvių žibintai taip pat ėmė kelti įtarimą.
Tik Reinhardas Schlemmeris, stebėdamas darbuotojus, iš tikrųjų žino, kas jų laukia. Šis buvęs Rytų Vokietijos karininkas pardavinėja dažymo reikmenis iš savo namo sandėliuko – paprastas verslas, kuris leidžia paplepėti su kaimynais.
Kitų akyse jis dabar yra keistas senas komunistas su dažų skardinėmis, bet kai vyko Vokietijų suvienijimas, R.Schlemmeris buvo Zumtės meras ir gerbiamas partijos narys.
Po susijungimo, kai žemės ūkio svarba mažėjo, o bedarbystė augo, R.Schlemmeris sugalvojo gudrų planą, kaip apsaugoti Zumtę nuo išnykimo.
Jis įtikino turtingą verslininką iš Hanoverio investuoti į milžinišką kompleksą užmiestyje, kuriame moterys iš Rytų Vokietijos būtų apmokomos dirbti skolų išieškojimo agentūroms.
Planas pavyko. Centras duris atvėrė 1994 metais ir per beveik 20 metų suteikė 250 darbo vietų moterims iš Zumtės ir kaimyninių apylinkių Žemutinėje Saksonijoje bei Meklenburge.
2008 metų finansinė krizė sudrebino skolų rinką ir 2012 agentūra, kuri dabar vadinasi „Apontas“, nusprendė susitelkti Hanoveryje. Kelios moterys iškeliavo kartu, visi kiti neteko darbo. Kompleksas liko tuščias.
Netikėta žinia apie pabėgėlius
Neįtikėtinai šiltą spalio rytą Amt Noihauso merei Grit Richter Hanoverio vidaus reikalų ministerija pranešė, kad į Zumtą mėnesio pabaigoje atvyks 1 tūkst. pabėgėlių, kurie apsigyvens „Apontas“ biurų komplekse.
G.Richter iš pradžių buvo skeptiška – juk Zumtė toks mažas kaimelis. Tiesa, nenaudojamas milžiniškas pastatas yra puikiai tinkamas apgyvendinti žmonėms, todėl pasirinkimo ji neturėjo.
Merė suorganizavo susitikimą, į kurį atėjo 400 Amt Noihauso gyventojų ir, žinoma, žurnalistai. Jiems šis pasiūlymas primena metaforą krizei – 1000 pabėgėlių ir 100 kaimelio gyventojų, tačiau G.Richter nusiramina, užlipa ant scenos ir kalba.
Salės gale du Nacionaldemokratų partijos (NDP) agitatoriai išsitraukia didelį plakatą ant kurio parašyta „Vokietija – vokiečiams“ pradeda šūkauti apie prieglobsčio prašytojų keliamą siaubą.
Kiti gyventojai labai greitai išlydi šiuos du vyrus iš salės, tačiau jau per vėlu paslėpti viską nuo spaudos. Dauguma straipsnių apie Zumtę susideda iš tų dviejų vyrų interviu.
Tačiau NDP aktyvistams išėjus G.Richter sudėliojo faktus: Europos Sąjunga (ES) priima po 5 tūkst. naujų imigrantų kiekvieną dieną, ir 2017 metų pabaigoje planuojama jų turėti apie 3 mln.
Vokietija iki 2015 metų pabaigos turėjo priimti 800 tūkst. atvykėlių ir panašu, kad jiems visiems bus leista likti.
Darbuotojų labdaros federacijos (ASB) direktorius Jensas Meieris paaiškino, kad Zumtės stovyklai bus pasamdyti arabiškai kalbantys sargybiniai, viskas bus aptverta ir saugumas bus užtikrintas.
Gyventojai galės laisvai įeiti ir išeiti, tačiau Zumtės gyventojai privalės turėti leidimą.
Tai yra izoliuojanti, tačiau būtina sistema, teigia Jensas Meieris. Prieglobsčio ieškotojai iš Sirijos, Albanijos ir Sudano privalo būti apsaugoti.
Yra ir gerų žinių – miestelio žmonėms atsiras apie 80 naujų darbo vietų – nuo valytojų iki vokiečių kalbos mokytojų. Bet žmones nuraminti ne taip lengva.
„Aš turiu dvi dukras. Kaip galiu jas apsaugoti?“, – klausia viena moteris.
Amt Noihauso gyventojai rūpinasi, ar jų vaikų darželiuose, mokyklose ir klinikose užteks vietos.
Artimiausia policijos nuovada yra Lauenburge, už 30 kilometrų: kaip susitvarkyti, jei įvyks netikėtas užpuolimas ar vagystė? Netgi vandentiekio sistema Zumtėje turi būti pertvarkyta.
Vis dėlto žmonės yra susirūpinę ir pačių pabėgėlių saugumu kaimelyje.
Dviračių meistras D.Hammeris jaudinasi vien dėl minties, kas gali nutikti, ne tik Zumtėje, bet visoje Vokietijoje, jeigu dešiniųjų politinių pažiūrų žmonės stos prieš pabėgėlius.
Žiemą vyko sudėtingas apsipratimas
Per kelias dienas Amt Noihauso merė įkalba ministeriją Hanoveryje sumažinti pabėgėlių skaičių nuo 1000 iki 750. Bet žurnalistai praneša, kad pabėgėlių Zumtėje bus 7 kartus daugiau nei vietinių gyventojų.
Vienas iš jų apibūdina Zumtės gyventojus kaip laukiančios kultūros, kuri išsivystė kaip geopolitinės beprotybės rezultatas, atramą.
„Visas pasaulis stebi“, – teigė žurnalistas, ir kelias savaites jis buvo teisus.
2015 gruodį Sumto populiacija patrigubėjo – 102 piliečiai ir 229 svečiai be pilietybės.
Advento koncertas Šv. Marijos protestantų bažnyčioje Amt Noihause buvo pirmoji proga susipažinti.
Kaimo gyventojai ir pabėgėliai susirinko kartu į bažnyčią pasiklausyti giesmių ir patenkinti bendro visų smalsumo – abiem grupėms kita atrodė svetima.
Vakaro pabaigoje 70 vaikų, iš kurių dauguma buvo sirai, pakilo padainuoti vokiškos Kalėdų giesmės „Tannenbaum“ ir tą akimirką niekas negalėjo paneigti, kad tai kas vyksta yra gerai.
Šio renginio užkulisiuose plušėjęs Junsas Meieris save vadino labiausiai užsiėmusiu žmogumi visoje Žemutinėje Saksonijoje.
Pradžioje jis turėjo 8 darbuotojus, tačiau vėliau prie jų prisidėjo dar 14 žmonių iš kitos stovyklos. Jie padėjo įrengti miegamas vietas ir sveikatos centrą.
Zumtėje atsirado darbo naujoms seselėms, tvarkymo komandoms, prižiūrėtojams, mokytojams ir socialiniams darbuotojams.
Be J.Meierio komplekse labiausiai pastebimos figūros yra daugybė paauglių, kurie šmirinėja iš stovyklos į aplinkinius miestelius.
Nereikia ilgai laukti, kad tai baigtųsi skandalu. Vieną vakarą grupė berniukų ir jaunuolių Amt Noihauso prekybos centre nusipirko kelis butelius alkoholio.
Stovykloje rūkyti ir gerti negalima, tad jie grįžo atgal į Zumtę ir įsitaisė autobusų stotelėje. Kitą rytą vaikai eidami į mokykla atranda visus butelius, nuorūkas ir vėmalus.
Girtavimas – ne vagystė ar žmogžudystė, tačiau pakankamas įvykis, kad būtų perduotas iš kaimo į kaimą, kol galų gale pasiekė J.Meierį. Jis išsiaiškino, kas kaltininkai, ir tą patį vakarą berniukai su guminėmis pirštinėmis pareigingai kuopė stotelę. Kelias savaites Sumto gyventojai apie nieką kitą ir nekalbėjo.
Visi, išskyrus pačius bjauriausius kaimelio gyventojus, sutinka, kad šis įvykis J.Meieriui yra laimėjimas, nes jis savo vikrumu ir tėvišku griežtumu nusipelnė gyventojų pasitikėjimo.
Prižiūrėtojas netgi įkūrė jaunimo centrą tuščiame stovyklos kampe su stalo teniso stalais ir rampomis, kad vaikai galėtų važinėtis riedlentėmis.
Praėjus kelioms savaitėms laikraščiuose pasirodė straipsniai apie masinius seksualinius užpuolimus Kelne, per Naujųjų metų šventę.
Liudytojų parodymai davė kelią dešiniųjų demagogijai. Yra tikima, kad tarp užpuolikų buvo keli pabėgėliai.
Kanclerės Angelos Merkel politika nepatenkinti dešinieji ragina iškelti pabėgėlius ir uždaryti Vokietijos sienas. Prasideda stovyklų puolimai, kurių policija nėra pajėgi sustabdyti.
Amt Noihauso merė G.Richter susirūpinusi dėl pabėgėlių. Didžiausia problema – išmokyti juos vokiečių kalbos, kad jie būtų tinkami darbo rinkai.
Zumtės gyventojai prie stovyklos tvoros pastebi policijos mašinas. Tai reiškia, jog įvyko dar vienas ginčas tarp suaugusių vyrų, iš kurių vienas negali priimti kito tautybės ar tikėjimo.
Kartais įvyksta muštynes išprovokuoja alkoholis. Tiesa, vienas sargybinis tikino, jog čia yra draugiškiausia iš keturių ar penkių stovyklų, kuriose jam teko dirbti.
Pagrindinė stovyklos salė kunkuliuoja nuo išvarytųjų energijos. Pats pikas: 754 pabėgėliai ir tik apie 60 darbuotojų.
Ką veikti neturintys pabėgėliai gali tik praktikuotis vokiečių kalbą ir susiburti su arbatos puodeliu. J.Meieris prasitaria, kad jam reiktų daugiau pagalbos, tačiau savanorių iš kaimo nėra daug. Tarp tų, kurie padeda, yra ir D.Hammeris, kuris tvarko ir taiso dviračius stovyklos gyventojams.
Tačiau izoliacija stovykloje yra stipriai jaučiama, ypatingai žiemos viduryje. Kaimynai negali netikėtai užsukti puodeliui arbatos.
Visi privalo būti paskirtuose miegamuosiuose – plastikinėmis sienomis atskirtose erdvėse, kuriose ant žemės patiesti čiužiniai.
Nors J.Meierio pastangos didelės, jis negali priversti žmonių tapti bendruomene. Jis džiaugiasi, kai gyventojai išnaudoja stovyklą savoms reikmėms.
Pavasarį atvykėliai ėmė piktintis
Dienos ilgėja, pievos ir daržai žaliuoja. Pabėgėliai drąsiau keliauja už stovyklos ribų, kai kurie visam laikui palieka Zumtę.
Keletas vyrų iškeliauja vasarį ir kovo pradžioje. Vietiniams tai nelabai rūpi, visi įnikę į pasiruošimą Velykoms.
Velykų sekmadienio rytą kuklus namų dažytojas Thomas stovi ant takelio prie namų, laukdamas kol prasidės šeimos pietūs. Jam vis dar neteko artimiau susidurti su pabėgėliais. Jo žmona bandė savanoriauti stovykloje, tačiau sargybiniai ją išgąsdino.
„Jie nubaido žmones, atrodo, kad čia yra du atskiri miesteliai vienas šalia kito“, – sako Thomas.
Amt Noihause Renate Schieferdecker ruošia pamokslą. Ji dalinasi pastorės pareigas su savo vyru, Matthiasu.
Kaimeliai Vokietijoje neturi tiek daug žmonių, kad kiekviena klebonija turėtų savo pastorių, tad tenka keliauti per kelias bažnyčias. Schieferdeckeriai yra atsakingi už aštuonias liuteronų parapijas.
Naujų gyventojų atvykimas turėtų būti puiki proga pritraukti daugiau žmonių į krikščionišką bažnyčią.
„Mes buvome labai susirūpinę, kai išgirdome naujienas apie pabėgėlius. Daugiausia rūpesčio kėlė finansinė našta miesteliui ir, žinoma, kultūrinis šokas“, – pasakojo pastorė.
R.Schieferdecker tikina girdėjusi apie problemas kylančias dėl vakarietiškų tualetų, nes musulmonai turi praustis keletą kartų per dieną, ir kivirčus tarp afganų ir persų. Kaip ir visi, ji yra dėkinga J.Meieriui už puikų rūpinimąsi viskuo.
Vieną popietę dūdų orkestras atkeliauja ir išsipakuoja savo trombonus bei trimitus bažnyčioje. Apie 20 bažnyčios lankytojų atkeliauja pasiklausyti kaip muzikantai su entuziazmu groja įvairius maršus.
Paskutiniai keturi lankytojai yra dvidešimtmečiai iraniečiai. Vienas iš jų per smarkiai pasipuošęs. Jie sėdi paskutinėje eilėje ir su niekuo nekalba. Amt Noihause iraniečių nebėra daug, nes visi iškeliavę į Hamburgą.
Po koncerto R.Schieferdecker sako, kad pabėgėliai iškeliauja. Prieš kelis mėnesius keletas susidomėjusių musulmonų užsukdavo į bažnyčią kiekvieną savaitę. Ji juos supažindindavo su Biblija, išversta į anglų ir arabų kalbas. Bet dabar žmonės nepasirodo.
„Sunku pasakyti, kiek pabėgėlių dar liko, bet jų keliais šimtais mažiau“, – pripažino J.Meieris.
Jis negali sulaikyti jų nuo iškeliavimo. Izoliacija ir šokas nuo žiemos liūdina žmones, ypač nevedusius vyrus. Noras išvykti nusveria mėnesinę pašalpą.
Kai kurie, pasibeldę į R.Schlemmerio duris prašo pagalbos, ieško kaip nukeliauti iki Švedijos ar Hamburgo. R.Schlemmeris padeda suprasti autobusų tvarkaraščius. Jis nenori, kad kas pasiklystų. Kiti tiesiog pradeda eiti, keliu arba laukais. Kartais prieš iškeliaudami jie pasikalba su J.Meieriu, sakydami tą patį, ką ir kai kurie gyventojai – „užsieniečiui čia ne vieta.“ Jokių darbo vietų, jokių galimybių ir, žinoma, jokios vilties sutikti moterį. Netgi Abo iškeliauja. Be jo kaljano baras greitai užsidaro.
Kovą keturios šalys – Kroatija, Serbija, Slovėnija ir Makedonija – uždarė savo sienas reaguodami į 123 tūkst. migrantų, kurie atkeliavo į Graikiją. Vokietijoje rudens optimizmą pakeitė populistų partijos ir žurnalistų straipsniai, dažniausiai šališki, apie atkeliavusiųjų nusikaltimus.
Visą pavasarį už Zumtės ribų laikraščiuose vis dažniau atsiduria pabėgėlių nuotraukos. Spaudoje jų situacija yra supaprastinama, jis vaizduojami kaip būtybės kurios kenčia ir kurių ketinimai yra geri. Jie nori namų ir darbo, jie myli Europą ir demokratiją.
Siras repo atlikėjas iš Alepo, kuris dievina „Run DMC“ ir Eminemą, gyvena mieste prie Baltijos jūros. Jis vienišas ir prislėgtas. Taip pat jis ir pamaldus musulmonas, rašantis prieš prieš homoseksualus nukreiptus įrašus savo „Facebook“ paskyroje.
Jam sunku susitvarkyti su savo tikėjimu, tačiau dabar reperis prisipažįsta, kad jo nuomonė keičiasi, ir jis tampa labiau europietiškų pažiūrų.
Keliaudamas per stovyklas vienas žurnalistas susipažįsta su 17-mečiu afganistaniečiu, kuris nekalba angliškai, bet yra profesionalus šachmatų žaidėjas ir, anot jo draugų, tikras genijus. Kitas puikus įvairovės pavyzdys, siras iš Tartuso, kuris yra užkietėjęs marksistas, ne prieglobsčio ieškotojas, o studentas bebaigiantis ekonomiką.
Taip pat ir kitas jaunuolis iš Sirijos, Alepo miesto, kuris rengia milžiniškus vakarėlius ir kurio tėvai gyvena pabėgėlių stovykloje, už Berlyno jau daugiau nei du metus.
Vasarą pabėgėliai išsilakstė
Iki gegužės J. Meieris spėjo sutvarkyti visus trūkumus, kurie kėlė nepatogumų stovykloje pirmaisiais mėnesiais. Internetas veikia.
Yra nebloga valgykla, skalbykla, autobusai, vežantys į Amt Noihausą, paauglių užimtumo centras, erdvė mokymuisi, telefonų parduotuvė, sveikatos centras, gydytojai, netgi naktinis kino teatras, už kurio programą yra atsakingos gyventojos. Tai yra pirmasis kino centras Zumtėje.
Dabar yra daugiau laiko pasirūpinti stovykla, nes joje liko mažiau gyventojų. Vis daugiau žmonių išvyksta, ne tik vyrai, bet ir poros ar šeimos. Liko tik 80 gyventojų, daugiausia šeimos su mažais vaikais. Koridoriai tylūs.
„Jei tik būtume turėję internetą nuo pradžių,“ – liūdi J.Meieris, kartodamas populiarų skundą. Žmonės būtų pasilikę, išmokę kalbą, radę darbą.
Paklaustas, ar į stovyklą bus priimami nauji pabėgėliai, prižiūrėtojas užtrunka atsakyti, tačiau kai prasižioja, pamini Kanados provinciją Albertą.
Sėdėdamas savo kabinete, ant kurio durų kažkas užklijavo užrašą „didysis bosas“, J.Meieris prisimena nesugadintą Albertos kraštovaizdį. Jis pradeda trumpą monologą: „Kanados valdžia siūlo savo gyventojams pinigus, bet jie nenori pinigų, jie nori gyventi nepaliestoje žemėje, jie nori gyventi namie. Ir to nori žmonės visame pasaulyje – likti namuose, turėti namus.“
J.Meieris toliau piktinasi, kad Europos šalys uždarė sienas. A.Merkel susitarė su Turkija. Ir visgi nė viena iš problemų, kurios ir sukėlė šią migracijos bangą, nebuvo išspręsta.
B.al-Assadas puola savo žmones ir lieka nenubaustas, Afganistanas ir Irakas skyla. J.Meieris sako, kad tai yra didelės problemos ir kad šeimos, kurios atkeliavo į Vokietiją, bėgo nuo karo. Tai ir yra problema, kurią J.Meieris įvardijo – 65 milijonai išvarytųjų.
„Atsakant į klausimą, gali būti, kad pabėgėlių čia atsiras daugiau. Jei ministrė paskambins ir pasakys, kad reikia priimti dar šimtus, tai nebus problema. Pažiūrėsime, kas nutiks vasarą. Mes pasiruošę: stovykla, miestelis, visi pasiruošę. Jei pabėgėliai gali čia atvykti, mes juos priimsime. Visus.“ – tikino J.Meieris.
Rugsėjį medžiai pilni kriaušių, obuolių ir slyvų. Pro Zumtę praūžė audra. Pabėgėlių nebėra. Apie 80 įsikūrė aplink Amt Noihausą, sovietiniuose butuose, o kiti išvyko.
Angela Bagunk, butų prižiūrėtoja sako, kad liūdna matyti žmones išvykstančius. Jai patiko miestelio gyvumas tuos kelis mėnesius. Jos verslui tai irgi padėjo, nes kažkur reikėjo apgyventi visus atvykusius žurnalistus. O dabar vėl tylu.
Miestelio merė G.Richter džiaugiasi, kad stovykla, jos nuomone, buvo didelis pasisekimas. Jokių nacių, jokių vagysčių, jokio smurto. Tai viskas, ko ji galėjo tikėtis.
D.Hammeris, jaučiasi dviprasmiškai dėl stovyklos uždarymo. Prieš metus jis piktinosi Hanoveriu ir Berlynu ir šaipėsi savo „Facebook“ paskyroje iš to, kad valdžia neturi normalaus sprendimo krizei.
Tačiau jis tapo vienu labiausiai atpažįstamų kaimelio veidų kai žurnalistai iškeliavo. Jis buvo dviračių taisytojas, atviras ir priimantis. Jis prasitaria apie tai, kad kaimeliui iš tiesų reikia darbo vietų, ne tų 60 ar 70, kurias suteikė stovykla, o šimtų.
D.Hammeris liūdi, kad stovyklos uždarymas reikš darbo netektis, tačiau kur buvo bendruomenė, kai Apontas išsikėlė?
„Su pabėgėliais tai nesusiję, mums tiesiog reikia darbų,“ – sako vokietis.
