Kaip Lietuva sprendžia šį strateginį galvosūkį įsiplieskus Europos Sąjungos viršūnių ir Lenkijos valdžios konfliktui?
Juk mums gyvybiškai svarbūs ir Briuselis, ir Varšuva, su kuria Vilnius vėl bando „perkrauti santykius“, nes kaimynai – svarbūs sąjungininkai kovojant su Rusijos grėsme.
Anksčiau ar vėliau suformuluoti savo poziciją vis viena teks. O kuo ilgiau nežinosi, ką daryti, didės tikimybė, kad gali pasirinkti neteisingai.
Konflikto tarp Briuselio ir Varšuvos eiga ir padėtis Lenkijos viduje iš tiesų verčia sukti galvą oficialiajam Vilniui.
Seniai buvo akivaizdu, kad Teisės ir teisingumo partija nesustos siekdama užimti kuo daugiau valdžios.
Valdančiųjų puolimas vykdomas plačiu frontu, nuo žiniasklaidos iki savivaldos, o vieni pagrindinių taikinių – teisėsauga ir teismai.
Pastaruoju metu žibalo į skandalo ugnį šliūkštelėjo Lenkijos Seimo priimti trys įstatymai, kurie sukoncentruoja visą teismų sistemos vertikalės valdžią teisingumo ministro ir valdančiosios partijos rankose.
Briuselis, jau seniai grasinantis Varšuvai įvairių bausmių vėzdu, dabar neatmetė, kad Lenkijai gali būti pritaikyta bausmė, kurios dar nebuvo Bendrijos istorijoje, – iš valstybės atimta teisė balsuoti ES Taryboje.
Apie tai oficialiai buvo pradėta svarstyti dar praėjusiais metais – po to, kai Lenkijos valdantieji surišo rankas Konstituciniam teismui.
Bet visa tai Teisės ir teisingumo partijos veikėjų, regis, neišgąsdino. Juolab kad ES viršūnės nesiryžo imtis vėzdo ir vis siekė dialogo.
Griežtesniu tonu kalbėjo vadinamosios senosios ES narės Vakaruose, švelnesniu ar net gynybiniu – Vidurio ir Rytų Europos valstybės.
Didžiausia Lenkijos valdžios gynėja – irgi dešiniųjų valdoma Vengrija, taip pat aštriai konfrontuojanti su Briuseliu.
O juk vien Vengrijos paramos užtenka, kad ES negalėtų nubausti Lenkijos griežčiausia bausme, – norint iš valstybės atimti balsavimo teisę, reikia visų Bendrijos narių pritarimo.
Taigi šis susirėmimas turi ir platų geopolitinį kontekstą, o fronto linija eina maždaug ten, kur prieš kelis dešimtmečius buvo nuleista vadinamoji geležinė uždanga.
Kas bus toliau? Tikėtina, kad įtampa augs, nes atsitraukti negali abi pusės.
ES – pirmiausia jos kertiniais stulpais tapę Berlynas ir Paryžius – negali parodyti, kad aukoja pamatines demokratijos ir Bendrijos vertybes dėl vadinamojo stabilumo, šventos ramybės ar – o tai dar blogiau – iš silpnumo.
Vadinasi, tikrai neatmestina, kad Briuselis gali imtis kokių nors ekonominių ar finansinių sankcijų (pavyzdžiui, ribojant ES paramos teikimą) Lenkijos atžvilgiu.
Teisės ir teisingumo partija irgi negali atsitraukti, nes kaktomuša su Briuseliu šiai partijai naudinga, tai remia daugelis jos rinkėjų, kalbančių, kad išdidi Varšuva netgi gali trenkti ES durimis.
Drąsos Varšuvai suteikė ir čia neseniai viešėjęs D.Trumpas. Paaiškėjo, kad JAV prezidentas pasiryžęs būti jam ideologiškai giminingos dešiniosios ir radikaliai konservatyvios Lenkijos valdžios rėmėju Vakaruose.
Tokiu būdu Lenkijai atsiveria galimybės kurstyti konfliktą tarp ES viršūnių ir naujosios JAV prezidento administracijos ir manipuliuoti juo savo naudai.
Kita vertus, konfliktai kitoje fronto pusėje naudingi ir ES.
Dar praėjusiais metais per visą Lenkiją nuūžę šimtatūkstantiniai piliečių protestai parodė, kad Seimo rinkimus toli gražu ne triuškinama persvara laimėjusi Teisės ir teisingumo partija neužgniauš visuomenės valios priešintis.
Šiomis dienomis tai vėl priminė protestai, kuriuos organizavo stichiškai susirinkę piliečiai, o tarp jų buvo daug jaunimo.
Šie protestai kol kas nepaveikė Teisės ir teisingumo partijos populiarumo, galbūt net priešingai – dar labiau sutelkė partijos rėmėjus, prapliupusius prakeiksmais protestuotojų adresu ir net raginimais juos sudoroti.
Pagal kai kurias pastarųjų dienų apklausas, valdančiųjų populiarumas toliau laikosi šiek tiek virš 30 proc. žymos, o pagrindinė varžovė Piliečių platformos partija atsilieka apie 10 proc. Tiesa, susivienijusi opozicija, ko gero, galėtų įveikti dešiniuosius.
Bet bene didžiausią smūgį valdantiesiems sudavė jų statytinis prezidentas A.Duda, staiga vetavęs du iš trijų įstatymų, kurie buvo nutaikyti tiesiai į Aukščiausiąjį teismą.
Partijos tušinuku praminto šalies vadovo žingsnį, matyt, lėmė ir protestai, ir išaugusios jo paties politinės ambicijos.
Kad ir kaip būtų, Lenkijos visuomenės ir valdžios trintis, atrodo, nesiliaus.
