Venecija tik 2010 metais oficialiai sulaukė pirmosios savo gondolininkės – Giorgios Boscolo, kuriai tada buvo 24 metai.
Įveikusi itin sudėtingus šešių mėnesių mokymus ir egzaminą ji tapo pirmąja moterimi ir sulaužė daugiau nei 900 metų trukusią tradiciją.
Nuo 1094 metų Venecijos gondolas plukdydavo vien tik vyrai. G.Boscolo, kuri sekė daugiau nei 40 metų gondolininko patirtį turinčio tėvo pėdomis, gavo licenciją plukdyti keleivius, ir visi manė, kad prasidės moterų irkluotojų bumas. Nors Italija to laukė išsižiojusi, tikrovė buvo visai kitokia.
„Nedaug moterų bando gauti licenciją, – tvirtino Venecijos gondolininkų asociacijos pirmininkas Aldo Reato. – Daugybė jų dalyvauja regatose, bet nėra lengva tapti profesionalėmis, ypač jeigu turi mažų vaikų, kuriuos privalai prižiūrėti.“
Anot A.Reato, išlaikyti gondolos plukdymo egzaminą labai sunku, kad ir kokia būtų žmogaus lytis: „Tai labai techninis darbas, jį atliekant reikia daugybės skirtingų įgūdžių. Pavyzdžiui, stebėti ir jausti orų pokyčius.“
Be to, labai svarbu yra laivyba, anglų kalba ir žinios apie svarbiausias vietas Venecijoje – be šių dalykų apsieiti negalima.
Metro ilgio gondolos nuo seno naudojamos kelionėms po Veneciją. Jos išpopuliarėjo tarp aristokratų XIV a., kai buvo uždrausta siauromis miesto gatvėmis joti žirgais.
XVI a. Venecijos kanalais plaukiojančių gondolų skaičius pasiekė net 10 tūkstančių.
Tiesa, dabar miesto simboliu tapusių valčių – 425.
Iki šių dienų G.Boscolo yra vienintelė moteris, kuriai oficialiai leidžiama plukdyti gondolą. Tačiau tai nereiškia, kad vandens kanaluose ji nesutinka kitų moterų laivavedžių.
Antai iš Genujos kilusi Chiara Curto pernai išlaikė egzaminą ir dabar plukdo plokščiadugnę valtį – sandolą.
Šių valčių mieste yra apie 40, tačiau jas plukdyti leidžiama tik išliejus gerokai prakaito: gauti licenciją plukdyti sandolą irgi reikia mokytis šešis mėnesius.
„Procesas labai sunkus, o darbas – fiziškai varginantis.
Nėra daug moterų, norinčių tuo užsiimti. Bet mano kolegos mane priėmė ir palaiko“, – atskleidė Ch.Curto. Pasak jos, dar nė karto neteko susidurti su seksizmu tarp valtininkų.
Kai Venecija XIX a. pabaigoje vandens kanaluose pristatė motorizuotą viešąjį transportą, gondolininkai sukilo ir surengė pirmąjį streiką.
Gondolininkų dvasia gyva ir šiomis dienomis: irkluotojai dažnai protestuoja prieš vandens taksi ir greitaeigius katerius.
Skelbiama, jog per greitos transporto priemonės yra pavojingos, nes sukelia bangas, kurios išbalansuoja mažesnes valtis.
Tokie perspėjimai nėra tik gąsdinimas. Antai 2013 metais turistas iš Vokietijos žuvo, kai į gondolą, kurioje jis plaukė kartu su šeima, įsirėžė vandens taksi.
„Ironiška, kad gondolininkai darbą turi tik dėl šiuolaikinio turizmo.
Bet jie atstovauja senovinėms Venecijos tradicijoms ir kovoja su moderniuoju pasauliu“, – tvirtino Italijoje dirbantis sociologijos profesorius Dominicas Standishas iš Jungtinės Karalystės.
