Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, politikas, diplomatas, teisininkas ir Vilniaus universiteto tarybos narys Česlavas Okinčicas profesorių Z.Brzezinskį pažinojo asmeniškai, jo pėdomis sekė nuo savo paauglystės laikų.
Ne veltui – mat Varšuvoje gimęs ir JAV gyvenęs Z.Brzezinskis visada buvo už Rytų Europos šalių nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, skatino gerus Lietuvos ir Lenkijos santykius.
Be to, profesorius daug domėjosi Lietuvos raida po nepriklausomybės.
Jis gavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didįjį kryžių, Vilniaus universitetas jam suteikė garbės daktaro vardą, o miestas – Vilniaus garbės piliečio vardą.
Z.Brzezinskis mirė gegužės 26 dieną, eidamas 90-uosius metus. Pasaulyje garsus politologas buvo JAV prezidentų Johno F.Kennedy ir Lyndono B.Johnsono patarėjas. Vėliau nacionalinio saugumo klausimais jis patarinėjo prezidentui Jimmy Carteriui.
Pasak Č.Okinčico, atsisveikinimas su profesoriumi Vašingtone nebuvo gedulingas: jo atminimą pagerbti susirinkę žmonės pabrėžė Z.Brzezinskio nuopelnus.
– Kaip užsimezgė jūsų ir profesoriaus Z.Brzezinskio ryšys? – „Lietuvos ryto“ korespondentas paklausė Č.Okinčico.
– Pirmiausia mes ilgai stebėjome jo darbus iš tolo. Tuo metu Lenkijos „Solidarność“ pasiekė teigiamų rezultatų ir buvo paskelbti pirmi laisvi rinkimai. O Lietuvoje pradėjo kurtis Sąjūdis ir buvo matyti, kad komunistinė sistema visoje Sovietų Sąjungoje neturi perspektyvos.
Jautėme priėję kryžkelę: ar komunistinė sistema žlugs? Kaip po to bus sprendžiami tautinių mažumų klausimai? Kiek Lietuvoje gyvenantys lenkai bus aktyvūs kovoje už nepriklausomybę?
Maskva bandė atgrasyti tautines mažumas nuo nepriklausomos valstybės idėjos.
Mąstėme, kad nepriklausomoje Lietuvoje puoselėti savo tautinį identitetą bus kur kas geriau nei Sovietų Sąjungoje.
1989 metais sumaniau išleisti laikraštį „Znad Wilii“. Bandėme pranešti pasauliui ir vietos lenkams, kad kova už nepriklausomybę yra dalis lenkų Lietuvoje gyvenimo, jog nepriklausomoje valstybėje lengviau puoselėti savo kalbą, kultūrą ir plėtoti gerus santykius su Lenkija.
Kai pradėjome leisti laikraštį, iš Z.Brzezinskio gavau laišką. Jis parašė, kad buvo maloniai nustebintas mūsų pilietinės pozicijos, dėstomos laikraštyje, ir teigė, kad jam laikraštis sukėlė labai pozityvių minčių.
Tai buvo pirmas kontaktas su juo: gavome tokio lygio žmogaus laišką, tad mums tai buvo didžiulė paspirtis toliau kovoti už nepriklausomybę.
– Papasakokite apie pirmąjį kartą, kai susitikote su profesoriumi Z.Brzezinskiu.
– Pirmą kartą su profesoriumi gyvai susitikau 1991 metais, per sausio įvykius.
Tuo metu buvau deleguotas atstovauti Lenkijai, Vengrijai ir Čekoslovakijai, reikėjo ieškoti tarptautinės paramos, kad kova už nepriklausomybę nebūtų sužlugdyta.
Kai lankiausi Lenkijoje, Z.Brzezinskis pirmą kartą po daug laiko sugrįžo į savo gimtinę. Tuomet susitikome ir nuo to laiko prasidėjo mūsų glaudus bendradarbiavimas ir susirašinėjimas.
Z.Brzezinskis man buvo didelis pavyzdys. Stengiausi būti panašus į jį: aiškiai dėstyti mintis, mąstyti globaliai, visada kelti aukščiau valstybės bei pilietinius interesus, niekados nepamiršti, kas esu, kad turiu privilegiją būti lenku nepriklausomoje Lietuvoje.
Profesorius buvo aukšto rango Amerikos administracijos vadovas, tačiau visuomet pabrėždavo, kad jis yra tikras lenkas. Z.Brzezinskis buvo savotiškas Lenkijos – o tada ir Lietuvos – ambasadorius JAV, ypač politiniuose sluoksniuose.
Kai Lietuvos delegacijos nuvykdavo į Vašingtoną, buvo stengiamasi, kad mūsų politikai susitiktų su Z.Brzezinskiu, kuris buvo labai palankus Lietuvai, pasirengęs reaguoti į jos poreikius bei problemas.
Kai norėjome prisijungti prie NATO, Z.Brzezinskis paaiškindavo mūsų atstovams, kokia politinė kova vyksta Amerikoje, kurie asmenys yra įtakingi.
Mūsų diplomatai sugebėjo apvažiuoti faktiškai visas valstijas ir įtikinti vietinius parlamentus, kad jie priimtų deklaracijas, remiančias Lietuvos stojimą į NATO. Tos deklaracijos buvo siunčiamos į Kongresą ir prezidentui.
Stojimo į NATO procesas, kuriame dalyvavo Z.Brzezinskis, buvo labai sustyguotas, sėkmingas.
– Kokia buvo įsimintiniausia akimirka su profesoriumi Z.Brzezinskiu?
– Be abejonės, pirmasis vizitas su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi. Tai buvo svarus momentas, nes aš dalyvavau organizuojant tą susitikimą su Z.Brzezinskiu Strateginių tyrimų centre, Vašingtone.
Man tai buvo savotiška viršūnė, nes galėjau pristatyti V.Adamkui tokį žmogų. Aš, kaip lenkas iš Lietuvos, stovėjau tarp mūsų prezidento ir tokio iškilaus Amerikos lenko. Šią akimirką aš prisiminsiu visą gyvenimą.
Aš taip pat buvau labai laimingas, kad galėjau lydėti profesorių, kai jis ne kartą lankėsi Lietuvoje. Per pokalbius su juo apžvelgėme platų temų lauką – nuo tarptautinės politikos, santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos iki lenkų situacijos Lietuvoje.
Profesorius visada mokėjo klausytis ir užduodavo daug klausimų. Jis buvo labai imlus ir domėjosi detalėmis, jam buvo labai įdomu, kaip vystosi jauna Lietuvos valstybė.
Nors Z.Brzezinskis nebėjo pareigų valstybinėse struktūrose, jis buvo labai įtakingas Amerikos administracijoje. Kai aukšto lygio pareigūnai lankydavosi Lietuvoje, visuomet prieš išvyką konsultuodavosi su Z.Brzezinskiu apie situaciją mūsų regione.
Vieną kartą, būdamas Lietuvoje su JAV delegacija, Z.Brzezinskis pabrėžė, kad būtinai reikėtų aplankyti mūsų rezistencijos muziejų buvusiuose KGB rūmuose.
Vizitas ten buvo labiausiai įsimintinas Amerikos delegacijos atstovams, nes jie tik tuomet suprato, kaip giliai čia buvo įsišaknijusi sovietinė autoritarinė sistema, kaip kentėjo lietuviai ir kiek kainavo Lietuvai atgauti nepriklausomybę.
Z.Brzezinskis buvo labai jautrus mūsų istorijai, sunkumams. Profesorius buvo vienas iš žmonių, kuriems Lietuvos ir Lenkijos santykiai labai rūpėjo. Be abejonės, jis labai sielojosi dėl to, kad per pastaruosius aštuonerius devynerius metus santykiai pablogėjo.
– Žinau, kad tai jautri tema, bet ar galėtumėte papasakoti apie profesoriaus Z.Brzezinskio laidotuves?
– Mane pribloškė žinia, kad profesorius mirė. Tai man sukėlė didžiulį skausmą, nes faktiškai savo veikloje aš rėmiausi keturiais pasaulyje įtakingais intelektualais, vienas kurių buvo Z.Brzezinskis.
Nusprendžiau, kad turiu dalyvauti laidotuvėse, privalau palydėti į paskutinį kelią savo idėjinį mokytoją. Susisiekiau su organizatoriais ir su Lietuvos ambasada Amerikoje. Ambasadai esu labai dėkingas, nes ji parengė visą mano vizitą.
Amerikoje laidotuvės vyksta kitaip: ten yra garbinamas žmogaus gyvenimas, pabrėžiama, ką žmogus nuveikė. Šv. Mato katedroje Vašingtone kalbėjo buvęs JAV prezidentas J.Carteris, buvusi valstybės sekretorė Madeleine Albright, kuri buvo Z.Brzezinskio mokinė, profesoriaus vaikai.
Visi jie pabrėžė Z.Brzezinskio svarbą jų gyvenime, pasakojo su juo susijusias įdomias istorijas, kurios sukėlė šypseną.
Tai buvo savotiška šventė, o ne gedulas. Katedroje vyko iškilmingos mišios, susirinko keletas tūkstančių žmonių.
Po to Strateginių tyrimų centre vyko šventė, skirta paminėti Z.Brzezinskio nuopelnus. Čia taip pat buvo sakomos kalbos. O tada skambėjo tostai. Aš su ambasados pagalba buvau vienas tų, kurie sakė tostą.
Man buvo labai svarbu, kad galėjau tarti žodį. Tai, kad galėjau išsakyti savo mintis, buvo aukščiausias visos mano veiklos ir mano pažinties su profesoriumi įvertinimas.
Kiekvienam buvo išdalinta po stikliuką, ant kurio buvo parašyta: „Hail to the Chief“ („Garbė vadui“). Z.Brzezinskis „vadu“ buvo vadinamas ir Strateginių tyrimų centre, ir namuose.
Ant stikliukų dar buvo išgraviruoti profesoriaus inicialai ir jo gimimo bei mirties metai. Kiekvienam buvo įpilta lenkiškos degtinės. Mat Z.Brzezinskis retkarčiais mėgo išgerti ir degtinės.
O aš Z.Brzezinskio šeimai perdaviau Vilniaus universiteto rektoriaus užuojautos laišką.
Profesoriaus pareiškimus išgirdo per radiją
Č.Okinčicas apie Z.Brzezinskį sužinojo dar būdamas 13–14 metų: pareiškimus, kad Sovietų Sąjungai gresia žlugimas, Č.Okinčicas pirmą kartą išgirdo per „Laisvosios Europos“ radiją. Nuo to laiko Č.Okinčicas laikė profesorių pavyzdžiu.
Č.Okinčicas teigė, kad pirmą kartą per radiją Z.Brzezinskį išgirdęs jo tėvas pareiškė: „Sūnau, tai yra didis žmogus! Pirmiausia dėl to, kad kovoja su komunizmu. Antra, JAV jis yra vertinamas. Trečia, jis yra lenkas. Stenkis būti panašus į jį.“
Sovietmečiu, Č.Okinčico teigimu, už užsienio laidų klausymą per radiją baudžiama nebuvo, tačiau įvairiais būdais buvo stengiamasi sužlugdyti galimybę tas laidas girdėti: buvo tyčia sukuriami techniniai trikdžiai, užsienietiškos stotys būdavo užgožiamos įvairiais triukšmais.
Tačiau tuometinės valdžios bandymai sutrukdyti klausytis radijo Č.Okinčico šeimos nestabdė. Mat Č.Okinčico brolis buvo radijo technikas ir mokėdavo perdaryti imtuvus taip, kad jie priimtų bangų dažnius, kuriais buvo transliuojamos užsienietiškos laidos.
Be to, jo brolis gamino įvairius filtrus ir juos įmontuodavo į radijo imtuvus, o tai leisdavo „apvalyti“ triukšmą ir užsienio laidų klausytis be problemų. Tai sudarė sąlygas šeimai klausytis visko, kas buvo transliuojama radijo bangomis lenkiškai.
