„Mano istorija Europos šalių gyventojams gali atrodyti tikrai labai keista“, – „Lietuvos rytui“ sakė 34-erių Olga Litvinenko.
Ji beveik aštuonerius metus bando iš savo tėvo atsiimti dukrą, kurios jis ne tiktai nesutinka grąžinti, bet ir tapo oficialiu jos globėju.
O.Litvinenko ne kartą tai vadino paprasčiausiu pagrobimu, todėl šeimos nariai teismo duris varsto jau ne vienus metus.
Buvusi Sankt Peterburgo įstatymų leidybos asamblėjos narė tvirtino, kad prasidėjus ginčui su tėvu – artimu Rusijos prezidento V.Putino draugu ir buvusiu jo rinkimų štabo vadovu V.Litvinenka – suprato, jog jos gimtojoje šalyje įstatymai galioja ne visiems.
Moteris galiausiai nusprendė išvykti iš šalies ir dabar jau septynerius metus gyvena Lenkijoje. Bet sako tikinti, kad anksčiau ar vėliau režimas Rusijoje turi pasikeisti, nes juo nepatenkintų žmonių kiekvieną dieną atsiranda vis daugiau.
O ir pati O.Litvinenko, anksčiau buvusi Kremliui palankios partijos „Teisingoji Rusija“ narė, neseniai prisidėjo prie Michailo Chodorkovskio visuomeninės organizacijos.
Kova su įtakingu tėvu
Vienintelė V.Litvinenkos dukra Olga tikino užaugusi šeimoje, kurioje nieko netrūko. Jos tėvas – Sankt Peterburgo kalnakasybos universiteto rektorius, verslininkas, ne kartą vadovavęs V.Putino rinkimų štabui.
Kaip tikino O.Litvinenko, kai jis pirmą kartą dalyvavo V.Putino prezidento rinkimų kampanijoje 2000-aisiais, pradėjo kaupti didžiulius turtus, kurie dabar verti daugiau nei 1 mlrd. dolerių (858 mln. eurų). Tuomet V.Litvinenka taip pat įgijo ir įtakingų draugų, kurie jam padėjo atverti ne vienas duris.
„Neneigiu, kad mano tėvas turi puikių valdytojo gebėjimų ir talentų. Bet ne tai, o būtent jo draugystė su V.Putinu jam atvėrė daugybę durų“, – įsitikinusi O.Litvinenko.
Anksčiau su tėvu didesnių konfliktų neturėjusi O.Litvinenko su juo į kovą stojo 2009 m.
Kaip tikino moteris, dėl to, kad jis nusprendė neatiduoti jos dukters Esteros Marijos.
„Kai laukiausi antrojo vaiko ir jau turėjau važiuoti į gimdymo namus, dukrą palikau tėvų sodyboje. Parašiau leidimą jiems ją prižiūrėti, nes ligoninėje turėjau praleisti bent porą savaičių. Man buvo planuojama atlikti cezario pjūvį.
Iš viso gydymo įstaigoje praleidau mėnesį – nuo 2009-ųjų rugpjūčio iki rugsėjo.
Pagimdžiusi sūnų grįžau namo ir netrukus nuvykau atsiimti dukters. Bet mano tėvai nepanoro jos grąžinti.
Iš pradžių tiesiog bandė įkalbėti, kad ją palikčiau ilgesniam laikui, esą antrajam mano vaikui nėra nė mėnesio, todėl ir jam reikia daugiau dėmesio, ir man būtų per sunku su dviem vaikais“, – pasakojo O.Litvinenko.
Moteris tvirtino, kad po kelių nesėkmingų bandymų pasiimti dukrą galiausiai kreipėsi į policiją.
„Policija jokių veiksmų nesiėmė. Man nepadėjo netgi mano, kaip deputatės, statusas, nes mano tėvas – gerokai įtakingesnis asmuo“, – teigė O.Litvinenko.
Moteris ieškojo ir politikų užtarimo – tiek partijoje „Teisingoji Rusija“, kurios narė tuomet buvo, tiek kitur. Tačiau, kaip pati tikino, liko nieko nepešusi.
Galiausiai, palikusi partiją, O.Litvinenko su sūnumi persikraustė į Lenkiją, čia sukūrė šeimą su kitu vyru, tačiau ir toliau tęsia teisinį ginčą su tėvu dėl dukters.
„Aš pasiduoti neketinu, ketinu kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, nes netikiu, kad Rusijos teismai man kuo nors padės“, – tvirtino moteris.
Įstatymai galioja ne visiems
„Nors mano ginčas su tėvu daugeliui gali pasirodyti esąs tik šeimos konfliktas, jis parodo tikrąjį Rusijos veidą“, – tvirtino O.Litvinenko.
Anot jos, Rusijoje įstatymai yra turtingųjų ir galingųjų pusėje. O būtent toks ir yra jo tėvas.
„Mano tėvas yra turtingiausias pasaulio profesorius, parašęs disertaciją pačiam V.Putinui“, – juokdamasi sakė O.Litvinenko.
Tą pačią disertaciją, kurią Vašingtono Brukingso universiteto specialistai vėliau pavadino plagiatu, nukopijuotu arba perrašytu su minimaliais pakeitimais iš profesorių Williamo Kingo ir Davido Clelando straipsnio „Strateginis planavimas ir politika“.
Tačiau O.Litvinenko tvirtino, kad kopijuoti ar plagijuoti disertacijos V.Putinas pats nesiėmė.
„Mano tėvas parašė jam disertaciją. Tai buvo 1997-ųjų vasarą.
Tėvas tuomet pasiėmė atostogas ir, prisimenu, kad kažką matavo, klijavo, skaičiavo savo kabinete.
Jis nesakė tiesiai, kad rašo disertaciją V.Putinui. Bet namuose nuskambėdavo frazė, kad ji skirta labai svarbiam valdininkui“, – pasakojo O.Litvinenko.
Tiesa, pats V.Putinas esą nesilankė nei jų namuose, nei kur kitur susitikdavo su jos tėvu, o tai moteriai pasirodė dar keisčiau.
„Paties V.Putino mūsų namuose nebuvo, nors mano tėvas buvo jo disertacijos vadovas. Juk natūralu, kad doktorantas turėtų susitikti su darbo vadovu dėl savo disertacijos. Pati rašiau disertaciją ir žinau, kaip tai turėtų atrodyti, bet čia buvo viskas kitaip“, – tvirtino O.Litvinenko.
Anot jos, V.Putino disertacijos istorija – tik dar vienas patvirtinimas, kad Rusijoje yra lygūs ir lygesni.
– Tvirtinate, kad Rusijoje įstatymai galioja ne visiems. Negi to nematėte, kai ketverius metus pati buvote deputatė? – „Lietuvos rytas“ paklausė O.Litvinenko.
– Būdama deputatė Sankt Peterburgo įstatymų leidybos asamblėjoje rūpinausi socialiniais reikalais – ligoninėmis, vaikų namais, vaikų žaidimų aikštelėmis ir panašiais klausimais. Į teisėsaugos darbą labai nesigilinau, nes susidurti su tuo tekdavo nedažnai.
Praregėjau tik po pokalbio su Sergejumi Mironovu – mūsų partijos pirmininku. Tuomet, kilus konfliktui dėl mano dukters, jis patarė man ją atiduoti tėvui, nes esą tada galėsiu likti politikoje ir ramiai gyventi. Pasijutau tarsi gavusi antausį ir tada suvokiau, kokioje sistemoje atsidūriau.
Netrukus parašiau prašymą išstoti iš partijos. Tą pačią dieną buvau iš jos išmesta esą už partiją diskredituojančią veiklą. Manęs tai per daug nenustebino, nes ėmiau ją kritikuoti. Tapau ten nereikalinga.
– Stodama į partiją nesusimąstėte, kad prisidedate prie Kremliaus valdomos politinės jėgos, tad iš esmės padedate palaikyti jo sukurtą sistemą?
– Taip, „Teisingoji Rusija“ buvo savotiškas Kremliaus bandymas vaidinti, kad mūsų šalyje yra opozicija. Bet mūsų partija su pirmininku priešakyje buvo paklusni Kremliui, o ir finansavimą gaudavome „iš vidaus“.
Užaugau šioje sistemoje, buvau jos dalis. Laimėjau rinkimus, bet neslepiu, kad tai padariau padedama savo tėvo. Kai viskas tavo gyvenime gerai, tiesiog nesusimąstai, nesižvalgai aplink. Taip elgiausi ir aš.
Tik vėliau, kai prasidėjo mano problemos, ėmiau suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Sakyti, kad Rusijoje negalioja įstatymai, tolygu nieko nepasakyti.
Tai savotiško tipo diktatūra, kur įstatymai pritaikomi išrinktiesiems, oligarchams.
Matau, kad vis daugiau žmonių jaučiasi tuo nusivylę, todėl numoja ranka į Rusiją ir tiesiog išvyksta. Mūsų šalyje ne vienam yra baisu, kad neteksi verslo, sulauksi nemalonumų su teisėsauga ar dar ko nors.
Žinote, kaip Rusijoje sprendžiamos problemos? Pasakai, kad esi susijęs su valdžia, V.Putinu, ir niekam nelieka jokių klausimų. Žodis „Putinas“ atveria labai daug durų. Vienas tokių, besinaudojančių ryšiais su Kremliumi, – ir mano tėvas.
Tačiau manau, kad tai neteisinga. Būtent todėl įstojau į opozicinį M.Chodorkovskio judėjimą. Noriu bent ką nors padaryti, kad ateityje nebūtų gėda žiūrėti savo vaikams į akis.
– Kitąmet Rusijoje vyks prezidento rinkimai, tačiau tikinčių, kad padėtis šalyje pasikeis, lieka vis mažiau.
– Mano prognozės dėl Rusijos taip pat pesimistinės. Nors dalis šalies gyventojų palaiko opoziciją, jos lyderius ir idėjas, V.Putino režimas išliks.
Vienintelė mūsų viltis – kad V.Putinas vis tiek kada nors turės pasitraukti. Juk nevaldys iki mirties. Be abejo, jo valdžią perims kitas žmogus, galbūt iš jo aplinkos. Bet manau, jog kitas žmogus nesugebės sutelkti tiek galių savo rankose kaip V.Putinas.
Manau, po kelerių metų jam reikės priimti sprendimą – arba pasitraukti taikiai, arba sulaukti dar didesnių protestų ir visuomenės nepasitenkinimo. Mes jau nekart matėme, kad žmonės yra pasiruošę ir gali išeiti į gatves.
– Bet palaikančių jį ir norinčių matyti valdžioje taip pat netrūksta.
– Rusijoje vėl gyvas J.Stalino kultas, bandoma gaivinti nostalgiją sovietmečiui. Sovietų Sąjunga vaizduojama kaip kažkas šilto, ramaus ir jaukaus. Niekas nenori prisiminti, kad tai buvo vargingi laikai, niekas nieko neturėjo, parduotuvėse buvo milžiniškos eilės. Buvo siaubinga.
Tačiau žmonės nori prisiminti tik tai, kas gera. Tuo ir naudojasi propaganda Rusijoje. Apie Sovietų Sąjungą kalbama kaip apie kažką didelio ir reikšmingo. Šiuo metu net savo kaimynių Rusija nevadina nepriklausomomis šalimis, o vadina buvusia SSRS.
Jei ir toliau kaip zombiams visiems kartosime, kad mes buvome didi ir nenugalima šalis, neįsivaizduoju, kur atsidursime.
Visas šis ginklavimasis, aiškinimas, jog aplinkui vieni priešai, yra dar vienas Kremliaus bandymas pasiekti, kad režimu nepatenkintų žmonių būtų kuo mažiau, kad niekas neitų protestuoti.
Užtenka įsijungti žinias Rusijoje – ten V.Putinas nedingsta iš ekranų ir nuolat aiškina, kad mes žengiame didžios ateities link.
Tikrai apsidžiaugčiau, jei tai iš tiesų būtų tiesa, linkėčiau Rusijos žmonėms gerai gyventi savo šalyje. Tačiau dabar visos šios kalbos toli nuo realybės.
Jei kokiame nors daugiabutyje sugedo kanalizacija ir nėra kam pataisyti, nes santechnikas girtas, sakoma: „Nieko baisaus.“ Esą daug svarbiau patriotiški jausmai, šalies galybė, naujausia karinė technika, galimybė atremti priešus, kurie Rusiją supa iš visų pusių. Ir paprastas žmogus tiki. O kaipgi netikėsi, kai tau tai kartojama kasdien?
– Vis dėlto šiemet jau matėme, kad ne visi Rusijoje tiki Kremliaus tiesomis. Ypač jaunimas, gausiai susirinkęs į protestus, vykusius gegužės mėnesį. Gal tai pirmieji ženklai, kad V.Putino režimas silpsta?
– Rusijoje jauni žmonės vis labiau nepatenkinti jo režimu. Jie nenori gyventi diktatūros sąlygomis. Tai nauja karta, kuri nenori būti įsprausta į griežtus rėmus, ji nenori tylėti.
Jaunimas naudojasi socialiniais tinklais, neįsivaizduoja savo gyvenimo be interneto, kuriame gali gauti daug įvairios informacijos, – ne tik tos, kurią skleidžia Kremlius. Be to, jaunimas yra aktyvus, nebijo išeiti į gatves ir reikšti savo nuomonės.
Naujoji karta Rusijoje nori laisvai bendrauti su žmonėmis kitose šalyse – Europoje, JAV. O padėtis Rusijoje vis labiau panašėja į geležinės uždangos atsiradimą. Jaunimas tai puikiai supranta.
Rusijoje vis sunkiau gyventi mąstančiam žmogui. Vyresni žmonės, kurie neturi galimybės išvykti ar nenori jokių rūpesčių, neretai sėdi ir tyli kaip sovietiniais laikais, baimindamiesi ką nors bloga pasakyti apie Kremlių ir V.Putiną.
Bet jaunoji karta teikia vilčių, kad režimas žlugs. Gal ne po metų, ne po dvejų. Tačiau žinote – lašas po lašo ir akmenį pratašo.
Ryšiai leido sukaupti didžiulius turtus
Sankt Peterburgo kalnakasybos universiteto rektorius, verslininkas Vladimiras Litvinenka yra sukaupęs turto, kurio vertė – daugiau kaip 1 mlrd. JAV dolerių (858 mln. eurų).
Susižerti tokią solidžią sumą pinigų galėjo padėti artimi ryšiai su dabartiniu Rusijos prezidentu. V.Litvinenka 1996 metais buvo V.Putino baigiamojo darbo universitete vadovas, o vėliau vadovavo ir jo rinkimų kampanijoms.
Žinios apie Rusijos prezidento patikėtinio V.Litvinenkos pinigus pradėjo lįsti į viešumą 2011 metais, kai chemijos pramonės milžinė „PhosAgro“ pranešė, kad jam priklauso 10 proc. įmonės.
V.Litvinenka pamažu savinosi vis didesnę įmonės dalį, o šį balandį nusipirko dar vertybinių popierių. Dabar jam iš viso priklauso net 19,35 proc. įmonės „PhosAgro“ akcijų.
Šiemet rusiška žurnalo „Forbes“ versija V.Litvinenkos turtą įvertino 850 mln. dolerių (730 mln. eurų), tačiau dėl balandį įsigytų „PhosAgro“ akcijų ši suma dabar siekia mažiausiai 1 mlrd. dolerių.
