Kelios valandos po to, kai birželio 14 dieną įsiplieskė liepsnos 24 aukštų pastate „Grenfell Tower“, internete pasipylė politikus kaltinančios žinutės.
Vieni rašė, kad „gaisrą paversti politiniu dalyku yra neteisinga“. O kiti rėžė, kad „visi mėginantys gauti politinės naudos iš nelaimės turėtų gėdytis“. Vis dėlto šis gaisras, kaip ir visi kylantys miestuose, nuo seno yra glaudžiai susijęs su politika.
Tokios nuomonės laikosi ir knygos „Flammable Cities“ („Degūs miestai“) autoriai Gregas Bankoffas, Uwe Lubkenas ir Jordanas Sandas.
Vis dar kelia pavojų
Gaisrų politiškumas susijęs su tuo, kaip siekiama šių nelaimių išvengti, ir tai, kokius žmones, vietas bei daiktus puolama gelbėti pirmus.
Pirmoji aprašyta su gaisru kovojanti grupė buvo senovės Romos miesto sargai – vadinamieji vigiles urbani.
Jie pasižymėjo 64 metais vykusiame didžiajame Romos gaisre, kuris sunaikino net du trečdalius miesto. Nelaimė vertė svarstyti, kas galėjo ją sukelti – galbūt kaltas buvo imperatorius Neronas – ir kaip po gaisro turėtų būti atstatomas miestas.
Bėgant šimtmečiams vieni režimai gaisrus pasitelkė, kad įtvirtintų savo valdžią, o kiti juos laikė proga pertvarkyti, modernizuoti miestą. Be to, gaisrų padaryta žala parodė, kurių klasių, rasių ir religijų atstovai pažeidžiamiausi.
Pasak nelaimių istorijos specialisto Halo universitete G.Bankoffo, pasaulyje labai aiški geografinė skirtis, kai kalbama apie gaisrus.Planetos šiaurėje šios nelaimės daugiausia susijusios su praeitimi, kai dauguma miestų buvo statomi iš medienos. O pietuose gaisrai vis dar yra kasdienybė dėl to, kaip ir iš kokių medžiagų yra statomi miestai.
Kasmet gaisruose visame pasaulyje žūsta apie 300 tūkst. žmonių. Didžioji dalis miršta liepsnose, kurios siaučia miestuose.
Išryškina valdžios klaidas
Nors birželį Londone kilęs gaisras siautė tik viename daugiabutyje, po jo į akiratį pateko vyriausybės klaidos, imta kalbėti apie problemas, aktualias ne tik „Grenfell Tower“ gyventojams.
Nelaimę, per kurią žuvo 80 žmonių, sukėlė ketvirtame aukšte užsidegęs šaldytuvas, o ugniai plisti padėjo pigi, liepsnoms neatspari pastato apdaila.
Po gaisro girdėta daug kritikos valdžios taupymo politikai ir svarstyta, kas turėtų prisiimti atsakomybę už tragediją.
Tačiau ši nelaimė – ne paskutinė. Keičiantis klimatui ir plečiantis miestams didėja pavojus, kad gaisrai siautės dažniau.
Riziką kelia ir tai, kad pasaulyje daugėja žmonių, priverstų palikti savo namus, – jų dabar yra maždaug 66 mln. Šie žmonės apsigyvena miestų pakraščiuose, jų namai būna prastos kokybės ir lengvai dega.
Iš miesto nieko neliko
Europos šalims pradėjus plėtoti prekybą ir iškilus elitui imta baimintis, kad gaisrai gali sunaikinti jų valdas ir turtą.
Atsižvelgdami į didįjį Londono gaisrą 1666 metais prekeiviai ir pramonininkai agitavo už tai, kad kovos su gaisru politika būtų laikoma viešuoju gėriu.
Jiems pagelbėjo olandų inžinierius ir Amsterdamo ugniagesių vadas Janas ver der Heydenas – jis patobulino vandens žarną ir kovos su ugnimi strategiją. Bet net su tokiais pokyčiais ne viskas baigdavosi laimingai.
1755 metų lapkričio 1-ąją Portugalijos imperijos sostinę Lisaboną supurtė nelaimių virtinė: žemės drebėjimai ir cunamis sukėlė daugiau kaip savaitę liepsnojusį gaisrą. Jis tiesiog suniokojo miestą.
Per gaisrą sproginėjo parako parduotuvės, liepsnojo bažnyčios, bibliotekos ir rūmai, o iš dangaus krito pelenai. Nelaimė pasiglemžė 30 tūkst. žmonių gyvybę.
„Tokio masto naikinimo jokia vieta nepatyrė nuo tada, kai degė Sodoma ir Gomora“, – pasakojo žmogus, per gaisrą likęs gyvas.
Užgesus paskutiniams gaisro židiniams tapo aišku, kad iš miesto neliko nieko. Buvo nuspręsta, kad iš naujo statomas miestas turėtų atrodyti moderniai.
Skurdžiams nesiruošė padėti
Gaisrą San Fransiske 1906-ųjų balandžio 18 dieną irgi sukėlė žemės drebėjimas. Tris dienas nenurimusios liepsnos sunaikino 98 proc. miesto.
„Ugnis nesirinko – naikino užeigas, bažnyčias, bankus, viešnamius“, – rašė vienas žurnalistas.
Vis dėlto tiesa buvo kitokia. XX a. pradžioje San Fransiskas buvo netolygiai suskirstytas: kai kurių bendruomenių namai stovėjo ant uolos, o kitų – ant užkastų atliekų.
„Ugnis skirtinguose rajonuose degė skirtingu tempu. Miesto reakcija į ugnį tam tikrose vietose atskleidė San Fransisko visuomenės susiskaldymą“, – sakėo buvusi ugniagesė Andrea Rees Davies.
Koncertas virto tragedija
Buenos Airėse 2004 metų gruodžio 30 dieną koncerto salėje, kur buvo švenčiami Naujieji metai, kilo didžiulis gaisras. Per muzikos grupės „Callejeros“ pasirodymą buvo naudojama pirotechnika, nuo jos užsidegė plastikinis tinklas, kabojęs prie lubų.
Ugnis išplito, pradėjo degti kitos dekoracijos, pagamintos iš polistireno ir medienos.
Žuvo 194 žmonės – dauguma jų dėl to, kad kvėpavo nuodingomis dujomis.
Keturi iš šešių išėjimų iš koncertų salės buvo užtverti grandinėmis, kad žmonės be bilietų negalėtų patekti į vidų, dėl to aukų skaičius išaugo.
Po nelaimės Argentinoje prasidėjo aršios diskusijos apie korupciją, žmogaus teises ir vyriausybės klaidas.
Laidotuvių procesija virto protestais ir riaušėmis. Buenos Airių meras dėl gaisro ilgainiui buvo apkaltintas ir neteko darbo.
O grupės „Callejeros“ vadybininkas, koncerto salės savininkas ir du miesto inspektoriai buvo pasodinti į kalėjimą.
Muzikinės grupės „Callejeros“ nariai taip pat buvo nubausti: jie už grotų buvo pasiųsti 11 metų.
Baisių gaisrų neišvengė ir Vilnius
Vilniaus miestas degė daugybę kartų. XVI–XVIII a. kilusiuose gaisruose sudegė didelės dalys miesto, pridaryta daug žalos. XIX a. gyvenęs istorikas Juozapas Ignotas Kraševskis tvirtino: „Vilnius per šiuos gaisrus visais atžvilgiais daug ir labai daug ko neteko. Senajame mieste liko vos keli pastatai, turintys senovės bruožų. Senasis Vilnius visiškai dingo.“
1655 metų rugpjūčio 8 dieną maskvėnai užėmė Vilnių. Manoma, kad gaisrai, kurie mieste liepsnojo net 17 dienų, galėjo kilti dėl mūšio arba buvo sukelti plėšikavusių maskvėnų bei kazokų. 1660 metais maskvėnai vėl sudegino Vilnių, kad jiems būtų lengviau gintis. Gaisrai mieste tęsėsi iki 1661 metų pabaigos, kol vyko apgultis prieš Vilniaus pilyse įsitvirtinusius maskvėnus.
1737 metų birželio 2 dieną vienuose namuose prie karališkojo malūno, kuris yra netoli tilto per Vilnią prie Užupio gatvės, kilo gaisras. Per jį sudegė nuo pusės iki trijų ketvirtadalių miesto. Per nelaimę buvo sunaikinta varpinė, Šv.Jonų bažnyčia ir universiteto pastatai.
1748 metų birželio 11 dieną gaisras irgi kilo Užupyje. Tą kartą liepsnos įsiplieskė bravore, greitai paplito ir persimetė net į kitą Vilnios pusę – į vadinamąjį Rusų miestą. Tą dieną per gaisrą sudegė 469 namai, 15 rūmų, 12 bažnyčių bei cerkvių, 142 parduotuvės, keturios vaistinės, daugybė sandėlių, smuklių ir kitų mažų pastatų. Per tragediją žuvo 29 žmonės.
Parengė Jonas Grinevičius
