Praėjusių metų rugpjūčio 24-ąją pradėjusi drebėti žemė per šiuos metus čia siūbavo dar daugybę kartų. Negailestinga gamtos jėga sugriuvusius miestelius žiemą užvertė neregėtu sniego sluoksniu, o vasarą išbandė afrikiniais karščiais.
Bet vietos gyventojų kantrybės taurę išsekino ne stichijos, o valdžia, skambiai pažadėjusi atstatyti viską taip, kaip buvę.
Per metus čia pasistūmėta iš tiesų labai nedaug – atstatyti keli restoranai ir prekybos centras Amatričėje, o savo namus praradusiems gyventojams atgabenti pirmieji mediniai namukai.
Ištisi miesteliai, šimtmečius menančios bažnyčios, kultūros paveldo objektai per akimirką virto griuvėsiais, kurie vis dar stūkso gatvėse tarsi atviros, negyjančios žaizdos, primenančios tragiškas dienas.
Lietuvė išgyveno drebėjimą
Lietuvė Sandra Ragauskaitė jau 7 metus gyvena Markės regione esančiame Kamerino miestelyje, viename tų, kuriuos prieš metus įvykęs žemės drebėjimas beveik nušlavė nuo žemės.
Per pirmuosius galingus smūgius rugpjūčio 24-ąją Sandra buvo išvykusi į Lietuvą, bet spalio 26-ąją pasikartojusį žemės drebėjimą pajuto visa jėga.
Lietuvė pasakojo iki tol tik teoriškai žinojusi, ką daryti, kai dreba žemė: „Buvau namuose, žiūrėjau televizorių, kai prasidėjo žemės drebėjimas. Smūgis numetė mane nuo sofos ant žemės.
Žinojau, ką daryti, kai pirmąkart žemė susiūbavo lengvai, – labai neišsigandau.
Antras smūgis buvo 5,9 balo stiprumo. Tada aš jau smarkiai sunerimau, nes viskas daužėsi, o baisiausia, kad pradingo elektra, nesupratau, kas vyksta.
Buvo girdėti, kad aplink skilinėja sienos, tačiau negalėjai suprasti, kur tai vyksta, kieno namuose. Tai ir yra baisiausia – kai nežinai, ar čia tavo namų lubos griūva.“
Lietuvė prisimena nuskubėjusi į specialų pagalbos centrą, bet netrukus grįžusi, nes būti namuose jai pasirodė saugiau.
„Mano draugas – architektas. Jis pasakė, kad grįžčiau namo, nes jis pats tą namą statė ir patikino, jog jis tikrai atlaikys, kad nieko nenutiks.
Visą naktį neužmigau, nes žemė nuolat drebėjo. Nieko nevalgiau ir faktiškai nemiegojau kelias paras, nenorėjau eiti į gatvę, nes nenorėjau matyti tos depresijos“, – prisiminė lietuvė.
Dar vieną stiprų stichijos siautėjimą moteriai teko išgyventi po kelių dienų.
„Sekmadienį, spalio 30-osios rytą, išgirdau stiprų garsą ir iškart supratau, kad smūgis bus galingas. Atsistojau po atramine sija.
Kaip tik tuo metu paskambino pusseserė, ji sakė, kad garsas buvo toks, lyg mano namuose būtų sujungti visi buities įrenginiai – toks smarkus buvo ūžesys.
Tuomet ryšys dingo, buvo sunku išsilaikyti ant kojų“, – prisiminė lietuvė.
Tąkart tai buvo dar stipresnis žemės drebėjimas nei prieš kelias dienas – jo stiprumas siekė net 6,5 balo.
„Nors aš nesu praktikuojanti katalikė, tuomet jau meldžiausi Dievui, kad išgelbėtų. Po to drebėjimai aprimo ir dabar padreba tik kartais, bet taip silpnai, kad nebereaguoji“, – teigė S.Ragauskaitė.
Blogiau – valdžios aplaidumas
Vienoje aktyviausių Italijos seisminių zonų gyvenanti lietuvė sako per šiuos metus prie kartkartėmis drebančios žemės pripratusi, kaip ir čia gyvenantys vietiniai italai.
Tačiau kur kas labiau jai nerimą kelia vėžlio greičiu vykstantys atstatymo darbai. Kamerino miestelio centras iki šiol laikomas raudonąja zona, į kurią patekti draudžiama, o įėjimus į ją saugo kariškiai.
Lietuvė su draugu šioje zonoje turi du butus ir net nežino, kokios jie būklės: „Pradžioje turėtų būti rekonstruojami mažiau pažeisti namai, bet kol kas nėra patvirtinta nė vieno projekto privatiems namams rekonstruoti.
Aš pati turiu nekilnojamojo turto agentūrą ir man kasdien tenka su tais klausimais susidurti, tvarkyti dokumentus, rašyti įvairius paklausimus, atsakinėti į žmonių klausimus. Mūsų darbas taip pat sustojęs.
Žmonės rekonstruoja būstus tik savo lėšomis, nes neturi kantrybės laukti, kol atstatys valstybė. Jeigu prašai valstybės paramos, negali nieko pats liesti, kol projektas nebus patvirtintas.“
Moteris pasakoja kalbėjusi su vieno būsto savininku ir jis sakė, kad jo name niekas neprasidės be 2020-ųjų, nes ten buvo visokių senovinių lipdinių, freskų. Jie turi būti atstatyti tokie, kokie buvo.
„Bažnyčios, kultūros paveldo objektai turi būti atstatyti kiek įmanoma iš tų pačių plytų, todėl jas reikia surinkti, sunumeruoti.
Dabar atvažiuoja įvairių statybų kompanijų iš Pietų Italijos, Kalabrijos, Neapolio atstovai. Jie esą nori rekonstruoti pastatus, bet iš tiesų tik plauna pinigus.
Bus tas pat kaip L’Akviloje po žemės drebėjimo, kur dar ir dabar daug kas neatstatyta“, – spėjo S.Ragauskaitė.
Lietuvė pasakojo, kad žmonės nebetiki valdžios pažadais atstatyti viską taip, kaip buvo.
Iškart po žemės drebėjimo tokį pažadą davė tuometis Italijos premjeras Matteo Renzi. Jis patikino, kad nuo žemės drebėjimo nukentėję gyventojai nebus palikti likimo valiai.
„Senukai jau nebetiki, jog kada nors galės grįžti į savo namus, nes žino, kad jų atstatymas užtruks apie dvidešimt metų. Daug jau mirė dėl patirto streso. Juk dar net neišvežta apie 90 proc. griuvėsių, žmonės iki šiol gyvena vagonėliuose, kur vasarą buvo beprotiškai karšta, o žadėtų medinių namukų bent jau pas mus kol kas nemačiau nė vieno“, – pasakojo moteris.
Atgimsta ant griuvėsių
Nedidelį Amatričės miestelį negailestingas rugpjūčio žemės drebėjimas beveik sunaikino.
Miestelio bokšto laikrodis tuomet sustojo ties 3 val. 34 min., kai galingas 6 balų smūgis supurtė istorinį ir turistinį Italijos perlą.
Tai vieta, iš kurios kilęs vienas žinomiausių Italijos tradicinių patiekalų „Pasta Amatriciana“ – makaronai su šoninės ir pomidorų padažu.
Praėjus metams paragauti šio žemės drebėjimo simboliu tapusio patiekalo čia vėl galima – Amatričėje pagaliau atidarytas griuvėsiais virtęs žymiausiais miestelio restoranas „Roma“.
Tiesa, ne toje pačioje vietoje, kur buvo, o už kelių šimtų metrų. Senasis pastatas stovi pavojingoje raudonojoje zonoje, kur tik dabar pradedami išvežti griuvėsiai.
Restorano savininkai džiaugiasi, kad lankytojų jiems netrūksta. O per šalyje ypač švenčiamą Žolinę solidarūs italai lankė pamažu atsigaunantį miestelį, kuriam dabar ypač brangus kiekvienas turistas.
Kol griuvėsiais virtęs miestelio centras aptvertas, žmonės buriasi naujai atsirandančiame centre, kur įsikūrusi savivaldybė, atidarytas naujas prekybos centras, keletas restoranų, pastatyti laikini mediniai namukai.
Amatričės meras Sergio Pirozzi „Lietuvos rytui“ sakė, jog daug išbandymų šiemet iškentęs miestelis atgimė ir dėl to, kad jautė viso pasaulio solidarumą: „Tai buvo tas defibriliatorius, padėjęs mūsų suniokotai žemei išlikti.
Mums padeda visas pasaulis ir tas palaikymas mus veda pirmyn. Turistai sugrįžta iš solidarumo, nors negalime jiems daug ko pasiūlyti.“
Meras guodžiasi, kad pastarieji 12 mėnesių Amatričei buvo tikrai tragiški – keturi žemės drebėjimai, sniego tiek, kiek nebuvo dešimtmečius.
„Tačiau mes optimistai. Žinome, kad šiuo metu turime aukotis, ir darome viską, ką galime. Nors iš tiesų daug kas vėluoja, mes atsigauname“, – tikino S.Pirozzi.
Vis dėlto tragišką datą Amatričė nusprendė paminėti tyliai – be valdžios atstovų ir žiniasklaidos. Per privačią ir intymią ceremoniją rugpjūčio 24-osios naktį į dangų čia planuojama paleisti daugiau kaip 200 žibintų – tiek, kiek Amatričėje buvo žemės drebėjimo aukų.
Nedidelė artimųjų procesija apeis po griuvėsiais vis dar palaidotą miestelio centrą, o mišiose dalyvaus tik patys artimiausi.
Amatričės meras sako, kad tokia buvusi aukų artimųjų valia: „Norime paminėti ramiai. Žinoma, esame dėkingi žiniasklaidai už visa tai, ką dėl mūsų padarė, bet jos lauksime kitu metu.“
Politikai užsitraukė pyktį
Atstatymo darbai vėžlio greičiu juda ne tik Amatričėje. Skelbiama, kad per metus iš visos nukentėjusios teritorijos, apimančios daugiau kaip 50 savivaldybių, sugebėta išvežti tik 12 procentų griuvėsių, tai yra apie 300 tūkst. tonų.
Nors vien Amatričėje, kur nušluotas faktiškai visas miestelis, griuvėsių yra daugiau kaip milijonas tonų.
„Praėjus metams nuo pirmųjų smūgių mes vis dar esame pavojuje.
Kol kas negalėjome net kojos įkelti į miestelio centrą, nes jis užverstas griuvėsiais.
Kol jie nebus išvežti, negali būti jokios kalbos apie atstatymą“, – sakė per drebėjimą stipriai nukentėjusio kito miestelio Arkvata del Tronto meras.
„Tai – parodija. Valdžia nori parodyti, kad kažką daro, tačiau metus nepajudino net akmens.
Didžiulis skausmas matyti sugriuvusius namus, kur žuvo mūsų artimieji.
Tikėjomės, kad griuvėsiai bus išvežti greitai, bet veltui.
Dabar artėjant metinėms suskubo, nori pravalyti kelią atminimo procesijai. Bet kodėl tik dabar?“ – piktinosi 82-ejų Amatričės gyventojas Alfredo, po žemės drebėjimo devynias valandas išbuvęs po griuvėsiais.
Gyventojai pyksta, tačiau statybininkai tikina dirbantys ištisas paras net savaitgaliais.
Esą griuvėsius jie privalo išrūšiuoti, išrinkti sveikatai pavojingą šiferį, atskirti geležį, medį ir akmenis.
Istorinę ir kultūrinę vertę turinčiais griuvėsiais rūpinasi Kultūros ministerija. Visi jie privalo būti surinkti, sunumeruoti ir kruopščiai saugomi.
Amatričės meras S.Pirozzi, ne kartą kritikavęs vyriausybę dėl netesėtų pažadų, piktinosi, kad valdžia juos apgavo dėl mokesčių, ir yra sakęs: „Mus apmovė, nes žadėjo atleisti nuo mokesčių ir įvairių įmokų.
Aš gerai išstudijavau Ekonomikos ministerijos paskelbtą pranešimą – ten nėra to, kas buvo sutarta.
Žadėjo dvejus metus atleisti įmones nuo mokesčių, tačiau iš tiesų suteikė tik mokesčių kreditus.
Aš jiems paskambinau ir pasakiau: jei mus apgaudinėsite – paskelbsiu jums karą.
Tikiuosi, jie tiesiog susipainiojo, nes tai būtų vagystė. Tą nesusipratimą turi ištaisyti arba aš pats tai padarysiu – iš tų aukų, kurias suaukojo italai, padengsiu mokesčius savo teritorijos verslininkams.
Jei jie išvyks, išgyvensime metus, vėliau nė tų medinių namukų nebereikės.“
Artėjant metinėms valdžia suskubo pažadus tesėti. „Lietuvos rytui“ tai patvirtino iš skubaus susitikimo Romoje šią savaitę grįžęs Amatričės meras.
Mediniai namai – vilų vertės
Miražą kol kas primena ir valdžios pažadas namų netekusius italus apgyvendinti saugiuose mediniuose nameliuose.
Tiesa, iš mirties taško šis klausimas pagaliau pajudėjo: „laimingiausieji“ naujo laikinojo būsto raktus pagaliau gavo ir iš viešbučių bei vagonėlių persikėlė į laikinus, tačiau savus namus.
Skaičiuojama, kad iš visų daugiau kaip 3,8 tūkst. užsakytų namukų per metus pastatyta tik kiek daugiau negu dešimtadalis, nors buvo žadėta juos atgabenti per pusmetį.
Neišvengta ir ginčų dėl jų kokybės bei kainos.
Italijos žiniasklaida ne kartą skelbė apie skandalingą šių namų kainą, esą siekiančią daugiau kaip tūkstantį eurų už kvadratinį metrą be PVM.
Jų dydis – 40, 60 arba 80 kvadratinių metrų, taigi vieno laikinam gyvenimui suręsto būsto kaina gali siekti ir 90 tūkstančių eurų, nors po 2009-ųjų L’Akvilos žemės drebėjimo pastatyti medinukai kainavo gerokai mažiau ir buvo pagaminti gerokai greičiau.
Amatričės meras sako į diskusijas dėl jų veltis nenorįs: „Namukai kuklūs, tačiau gyventi tinkami. Kartais išlenda koks defektas, žiūrėsime, kiek atlaikys.
Aš vis dėlto tikiuosi, kad po 4–5 metų didžioji dalis gyventojų galės sugrįžti į tikruosius savo namus.“
Skaičiuojama, kad 2016 metų rugpjūtį keturis Vidurio Italijos regionus supurtęs žemės drebėjimas iš viso padarė daugiau kaip 23 mlrd. eurų nuostolių ir pareikalavo apie 300 žmonių gyvybių.
Kada gyvenimas čia sugrįš į savas vėžes, prognozuoti neįmanoma, tačiau kantrūs ir prie namų prisirišę italai tikina jokiu būdu nenorintys palikti gimtųjų namų.
