Prieš dvejus metus Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pasikvietė gruziną M.Saakašvilį, kad jis padėtų greitinti reformas karo alinamoje valstybėje. Dabar tas pats žmogus buvusį Gruzijos prezidentą paskelbė priešu.
„Šis pasas – ne oligarcho žaislas, kurį galima išduoti ir vėl atimti, paskelbti negaliojančiu ar juo šantažuoti“, – ukrainietiškai kalbėjo į Varšuvą atvykęs M.Saakašvilis.
Ukrainos vadovas persigalvojo
Už tai, kad tapo žmogumi be pilietybės – iš pradžių neteko Gruzijos, o dabar jau atimta ir Ukrainos pilietybė – M.Saakašvilis turėtų dėkoti P.Porošenkai. Jis prieš dvejus metus buvusiam Gruzijos valstybės vadovui įteikė ukrainiečio pasą ir paskyrė Odesos srities gubernatoriumi.
Tai buvo visiškai simbolinis aktas: žmogui, turėjusiam sėkmingai modernizuoti savo tėvynę, radikaliausiam posovietinės erdvės reformatoriui, po Maidano revoliucijos buvo patikėta išvalyti ir korupcijos apraizgytą Ukrainos uostamiestį.
Tai bylojo apie gerą šalies vadovybės planą, bet dabar P.Porošenka, akivaizdu, mano kitaip – jis liepos pabaigoje atėmė iš G.Saakašvilio pilietybę.
Kadangi jis 2015 metų gruodį prarado ir Gruzijos pilietybę, nebeturi jokios.
Dviejų vyrų nesantaika įsižiebė tuo metu, kai pasaulis stebi, kas dedasi Ukrainoje. Ir stebisi – kas tai per šalis, kurios prezidentas atima pilietybę, tarsi tai būtų narystė klube? Ir ar daug šansų turi vyriausybės reformos, jeigu pašalinamas reformatorius?
Praėjus trejiems metams po senojo Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus nuvertimo šalis pateko į apgailėtiną padėtį – kova su korupcija ne tik nelaimėta, bet kaip reikiant ir nepradėta.
Emigracija iš aklavietės
Joks aukštas pareigas einantis valdininkas ar politikas iki šiol nebuvo nubaustas dėl korupcijos.
Reformų procesas paralyžiuotas – ir jei kas nors apskritai įvyksta, tai kaskart sunkiai ir tik Vakarų pastangomis.
Karas Donbase su Maskvai ištikimais separatistais ir jų rusiškaisiais pagalbininkais vyksta toliau, nepaisant sutarties dėl paliaubų. Ir atrodo, kad Kijeve niekas neturi strategijos, kuri padėtų ką nors pakeisti.
Jauni ukrainiečiai palieka šalį ir darbo ieško užsienyje, o prezidentas P.Porošenka vis labiau plečia savo valdžią.
Ukrainos pilietybės atėmimas iš M.Saakašvilio – tik epizodas iš virtinės bėdų, tik dar viena pamokoma žlugusių iliuzijų istorija.
„Michailas – mano studijų laikų draugas.
Prisimindamas jį kaip stiprios valios ir ryžtingą žmogų turiu pagrindą juo pasitikėti“, – prieš dvejus metus sakė P.Porošenka, iškilmingai M.Saakašvilį paskelbdamas Ukrainos piliečiu ir Odesos srities gubernatoriumi.
Iš tikrųjų abu pažįstami jau seniai – nuo studijų Kijeve perestroikos laikais.
Gruzijoje – nepageidaujamas
Iš arti buvęs Gruzijos prezidentas daro kitokį įspūdį, nei stovėdamas scenoje ir sakydamas kalbą. Norėtųsi tikėti viskuo, ką jis sako. Tačiau pasaulis, kokį mato M.Saakašvilis, nėra toks, kokį jį mato kiti.
Jis labai kritiškai atsiliepia apie P.Porošenką. Bet Ukrainos pilietybę ir Odesos srities gubernatoriaus pareigas anuomet priėmė labai noriai. Net jei tai buvo perėjimas, vaizdžiai sakant, į žemesnę lygą – iš šalies prezidento į regioninio svetimos valstybės valdininko pareigas.
Bet politinė M.Saakašvilio karjera jo tėvynėje, šiaip ar taip, buvo baigta.
Po dviejų prezidento kadencijų, paženklintų radikalių reformų ir autoritariniais metodais įgyvendinamų didelių projektų, daugumai gruzinų jo buvo gana.
Plati koalicija, susibūrusi apie milijardierių Bidziną Ivanišvilį, 2012-aisiais užkariavo daugumą Gruzijos parlamente, o po metų jis tapo prezidentu.
Kai kurie M.Saakašvilio bendražygiai atsidūrė kalėjime, o jis 2013-aisiais nuvyko į Niujorką ir studijavo vienoje aukštojoje mokykloje kaip senjoras valstybininkas.
Bet Amerikoje labai nuobodžiavo. Be to, M.Saakašvilio nuomone, gyvenimas ten buvo brangus, o amerikiečiai – paviršutiniški.
Maidanas – idealus šansas
Kai prasidėjo Maidano revoliucija, dešimtims aukštas pareigas ėjusių Gruzijos valdininkų, kurių karjera tėvynėje staiga nutrūko, Kijeve atsirado naujų uždavinių.
Tai buvo idealus derinys: gruzinai žinojo apie reformas, jie savo Rožių revoliuciją sėkmingai įvykdė jau prieš dešimt metų.
Ukrainiečiai vis dar nebuvo atsisakę minties gyventi kaip Vakarų Europoje – teisinėje valstybėje, neapraizgytoje korupcijos, todėl protestavo gatvėse.
Ir abi puses vienijo mintis – gintis nuo Maskvos. Toks, šiaip ar taip, buvo planas.
M.Saakašvilis siejo savo viltis su generalinio prokuroro ar naujo antikorupcijos biuro vadovo pareigomis.
Bet paskui paaiškėjo, kad reikalai dėl politinės valios Ukrainoje nebuvo tokie paprasti. Naujasis šalies prezidentas P.Porošenka nebuvo atsidavęs reformatorius.
P.Porošenka buvo politikas ir verslininkas – klasikinis oligarchinės Ukrainos valstybės, kur kiekvienas stambus verslininkas kišasi ir į politiką, narys.
„Jei anuomet būčiau žinojęs, ką dabar žinau, nebūčiau sutikęs tapti Odesos srities gubernatoriumi.
Nesuvokiau, kad P.Porošenkai svarbu tik pinigai. Reformos tėra viešieji ryšiai siekiant palankiai save pateikti Vakaruose. Pinigai – realus dalykas. Jei P.Porošenka gali suderinti viešuosius ryšius ir pinigus, su malonumu tai daro. Jei ne – pasirenka pinigus“, – tvirtino M.Saakašvilis.
Greitai susirado priešų
M.Saakašvilio politikos pasiekimai Ukrainoje buvo vidutiniai. Bet užtat jis įgijo įtakingų priešų, ir būtent tai jį ilgą laiką darė populiarų.
2015-ųjų gruodį per nacionalinės reformų tarybos posėdį gruzinas įsivėlė į aršų žodžių mūšį su apsukriu, veikliu Ukrainos vidaus reikalų ministru Arsenu Avakovu.
„Vagis! Sėsi į kalėjimą!“ – šaukė jam Odesos srities gubernatorius.
Kaip atsakymas atskriejo stiklinė su vandeniu, palydima keiksmažodžių ir šūksnio: „Lauk iš mano šalies!“
„Esu ukrainietis! Tai – mano šalis!“ – A.Avakovui su gruzinišku akcentu atrėžė M.Saakašvilis.
„M.Saakašvilis norėjo Odesą paimti vienu šuoliu, bet tai neįmanoma“, – teigė ukrainiečių politologas Volodymyras Fesenka.
Politika Ukrainoje – pelkė, ji nepripažįsta jokių staigių judesių. Bet M.Saakašviliui kantrus sąjungų lipdymas ir sąjungininkų paieškos nepriimtinos.
Todėl jis pradėjo trauktis iš tarnybos. Jam mieliau buvo Kijeve nei Odesoje, o dar mieliau mintimis – savo tėvynėje Gruzijoje.
Jis sugrįšiąs į Gruzijos politiką, pranešė M.Saakašvilis praėjusių metų gegužę, bet nesitraukdamas iš Ukrainos politikos. O jau lapkritį įteikė atsistatydinimo iš Odesos srities gubernatoriaus pareigų pareiškimą ir Ukrainoje įkūrė savo partiją.
Kilo didelė nesantaika
P.Porošenkos nurodyta oficiali priežastis, dėl kurios iš M.Saakašvilio buvo atimta pilietybė, skamba juokingai: pasirodo, prašyme dėl Ukrainos pilietybės jis nenurodė, kad Gruzijoje prieš jį vyksta baudžiamasis procesas.
„Negalėjau to žinoti, nes oficialiai net nebuvau informuotas. Apie tai sužinojau tiktai iš žiniasklaidos, kaip ir P.Porošenka“, – sakė M.Saakašvilis.
Bet kokia iš tikrųjų dabartinio Ukrainos ir buvusio Gruzijos prezidento nesantaikos priežastis, lieka neaišku.
Pasak M.Saakašvilio, kovo mėnesį jis ilgai ginčijosi su P.Porošenka per susitikimą Maltoje.
„Deramai elkis, laikykis taisyklių, kritikuok kartais ir kitus – ne visada tik mane, tuomet tau atsiras vieta politikoje, tuomet galėsi patekti į parlamentą“, – taip M.Saakašviliui esą sakęs P.Porošenka.
Priešingu atveju būtų imamasi individualių priemonių. Kokių – Ukrainos prezidentas nepasakė.
M.Saakašvilis nesusilaikė. Po kelių mėnesių vienoje pokalbių laidų, kurią vedė, nuskambėjo nepadori, P.Porošenką išjuokianti daina „Šokoladinis mėšlas“ – užuomina į Ukrainos prezidento saldumynų imperiją.
Dabar M.Saakašvilis turi problemą, ir jo vienintelė paguoda, kad ją turi ir P.Porošenka: juk pilietybės atėmimas atrodo šlykščiai, pirmiausia Vakarams, į kuriuos orientuojasi Ukraina.
Ir jei kas nors Vakaruose gali pritraukti dėmesį, tai M.Saakašvilis.
2005-aisiais Hillary Clinton jį pasiūlė net pristatyti Nobelio taikos premijai gauti.
Staigmena išvykus svetur
Kai paskelbta, kad iš M.Saakašvilio atimama Ukrainos pilietybė, jis viešėjo Niujorke, Bronkse, pas savo dėdę.
Toks buvo P.Porošenkos planas: ramybės drumstėjui užtrenkti duris prieš pat nosį, kai jis išvykęs.
M.Saakašvilis negalėjo kalbėtis su JAV prezidentu Donaldu Trumpu ar respublikonu Johnu McCainu, kuriuos asmeniškai pažįsta, bet apsitarė su naujuoju JAV pasiuntiniu Ukrainoje.
Lenkijoje dabar esantis buvęs Gruzijos prezidentas palaiko gerus santykius su valdančiąja Teisės ir teisingumo partija (TTP). Tragiškai žuvęs prezidentas Lechas Kaczynskis buvo didžiausias jo rėmėjas Kaukazo karo metu 2008-aisiais.
Kalbėdamas per Lenkijos televiziją M.Saakašvilis palaikė TTP iškeltą sąmokslo teoriją, pagal kurią L.Kaczynskio žūtis per lėktuvo katastrofą prie Smolensko siejama su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
„Rusai norėjo L.Kaczynskį nubausti už tai, kad anuomet buvo nuvykęs į Gruziją ir dalyvavo Tbilisyje vykusiame protesto mitinge“, – pareiškė M.Saakašvilis.
Tai – baisūs kaltinimai, tačiau buvęs Gruzijos prezidentas nėra tas žmogus, kuris visada aiškiai atskiria vizijas ir tikrovę. Tikrai ne tuomet, kai kalbama apie Rusiją.
M.Saakašvilis dabar tikisi, kad P.Porošenkai Vakarai darys spaudimą, o jis gali apskųsti teisme Ukrainos pilietybės atėmimą.
„Netgi jei nepasieksiu garbingo teismo proceso, noriu bent jau būti išklausytas“, – sakė M.Saakašvilis.
Kas įvyks sekmadienį?
Ukrainos pasienio policija šiuo metu daro viską, kad M.Saakašvilis neatvyktų į šalį. Būdamas Varšuvoje jis sakė, kad pasieniečiai iškratė net vieno deputato automobilio bagažinę – iš baimės, jog tokiu būdu kontrabanda į Kijevą galėtų būti įvežtas M.Saakašvilis.
Kaip bus elgiamasi sekmadienį, kai M.Saakašvilis bandys patekti į Ukrainą, neaišku. Kijeve tuščia stovi jo partijos „Naujų jėgų judėjimas“ būstinė.
Partijos vadovas yra M.Saakašvilis, o šiuo metu jai faktiškai vadovauja Davidas Sakvarelidzė.
Ir jis priklauso prie jaunų gruzinų reformatorių, kurie po Euromaidano atvyko į šalį.
Jis dirbo generalinio prokuroro pavaduotoju, bet jo darbą blokavo viršininkas, turintis legenda tapusią blogą reputaciją.
„Vis dėlto galėjome supurtyti sistemą. Reformų norima tik tuomet, jei esi iš kito pasaulio. P.Porošenka ateina iš vidaus.
Jis iki šiol nežino, kas iš tikrųjų yra reformos“, – sakė D.Sakvarelidzė, turintis ukrainietišką pasą ir nebeturintis gruziniško.
Be M.Saakašvilio, vienintelės „Naujų jėgų judėjimo“ žvaigždės, ši partija neturėtų jokio šanso. Bet ir su juo sunku.
Į protesto mitingą, nukreiptą prieš Ukrainos pilietybės atėmimą iš M.Saakašvilio, atėjo tiktai šimtas žmonių. Atrodo, kad jo ryšiai su Vakarų elitu glaudesni nei su ukrainiečių visuomene.
Regis, ir triukšmas dėl P.Porošenkos sprendimo silpsta. Bet Ukrainos lyderiui nenuorama M.Saakašvilis dar ilgai neduos ramybės.
