Kelias iki gintaro duobės vingiuoja per dumblą, purvynus. Traktorius supasi tarsi laivas jūroje, kartais jo ratai užkabina medžių šaknis. Į mišką jis juda lėtai.
Traktoriaus priekyje – Bogdanas, o priekaboje – du jo darbininkai. Bogdanas – neaukšto ūgio, draugiškas vyriškis, jo vardas iš tikrųjų kitoks.
Jis su malonumu pasakytų tikrąjį, mielai važiuotų į darbą kaip kiti žmonės – nesislapstydamas, be baimės. Jis mielai laikytųsi taisyklių, kurios neleistų jaustis nusikaltėliu.
Sekmadieniais Bogdanas eina į bažnyčią. Septynių vaikų tėvas daug dirba ir nevartoja alkoholio. Ukrainietis nesijaučia esąs piktadarys – tik žmogus, kuris neturi kitos išeities.
Bogdanas nušoka nuo traktoriaus. Ugniagesių žarnų raizginys nuleidžiamas į vandenį.
Apsiaustus nuo lietaus vilkintys ir aukštus ilgaaulius guminius batus avintys darbininkai vaikštinėja aplinkui. Ši vietovė laikoma saugia.
Policija neturi automobilio, kuriam pavyktų iki čia nusigauti, – bent taip mano darbininkai.
Vieta, kur randamas darbininkų taip pramintas auksas, pažliugusi – lietus ir pelkėjimo procesas ją pavertė tamsiu, neskaidriu liūnu. Kaip dabar atrodo šis nuniokotas, tuščias ir nykus gamtos lopinėlis, tokia ir Ukrainos gintaro industrija.
Leidimus turi mažuma
Ukrainos šiaurės vakaruose plyti vienas didžiausių Europoje gintaro regionų, ir beveik visas jo išgavimas čia vyksta nelegaliai.
Tik nedidelė dalis bendrovių gali oficialiai prekiauti šiuo organinės kilmės mineralu. Vienintelė tuo užsiimanti valstybės įmonė pastaraisiais metais dažniausiai kurpė skandalus, o ne vykdė produktyvią veiklą.
Kadangi šioje Ukrainos dalyje nėra darbo, nelegalus gintaro verslas apėmė visą regioną. Prokuratūros duomenimis, kas šeštas srities aplink Rivnę gyventojas – mažiausiai 200 tūkst. žmonių – darbuojasi gintaro pramonėje, kurios oficialiai nėra.
Kaimuose per praėjusius metus susidarė painus raizginys iš nusikaltėlių gaujų, korumpuotų valdininkų ir kaimo gyventojų. Pastarieji nemato jokios kitos galimybės – tik prie jų prisidėti.
Šią daug gintaro turinčią sritį kai kas vadina valstybe valstybėje, turinčia savus įstatymus.
Juodosios rinkos tamsoje
Aplinkos apsaugos ministerijos duomenimis, iš nelegalaus verslo susižeriamas didžiulis pelnas. 300 tonų gintaro kasmet išgaunama nelegaliai, jo vertė – iki 1 mlrd. eurų.
Šią rinką ypač kaitina paklausa iš Kinijos ir Saudo Arabijos. Kilogramas gintaro juodojoje rinkoje kainuoja apie 3 tūkst. dolerių (2,5 tūkst. eurų) – daugiau nei vidutinės metinės pajamos Ukrainoje.
Milijoninis pelnas iš gintaro išgavimo visiškai aplenkia valstybės biudžetą. Tai – katastrofa šaliai, kurią jau daugelį metų maitina milijardiniai Tarptautinio valiutos fondo (TVF) kreditai.
„Niekas nenori legalizuoti gintaro prekybos, nes iš kyšių susižeriama pernelyg daug pinigų. Viską galėtų sutvarkyti politiniai sprendimai, bet nėra valios“, – sako jaunas Rivnės miesto tarybos narys Oleksandras Žadoržnas.
Žmonės, kurie 2014-ųjų vasarį per Maidano revoliuciją iš posto išvertė prezidentą Viktorą Janukovyčių, kovojo už kitokią Ukrainą – už šalį be korupcijos. Politika turėjo būti persmelkta europinės dvasios.
Tamsus gintaro prekybos puslapis byloja apie prarastas viltis ir vis dar bergždžią ukrainiečių kovą su kyšininkavimu.
Gintaru šildė krosnis
Gintaro išgavėjo Bogdano kaimas yra septynios valandos kelio automobiliu nuo Rivnės, nuošalioje vietoje prie sienos su Baltarusija. Paskutinius kilometrus mašina į priekį vos ropoja, nes tokios blogos būklės senasis grindinio akmenų kelias.
Pažanga aplenkė šį regioną. Kaip muziejus po atviru dangumi atrodo seni ūkininkų namai. Kadangi dirvožemis smėlėtas ir žemės ūkiui netinkamas, kadaise sovietų valdžia statė industrinius objektus kitose srityse. Vakarų ukrainiečiai buvo laikomi nepaklusniais, antisovietinių pažiūrų.
Būtent dėl to aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai Maskvoje įsikūrusi Sovietų Sąjungos ekonomikos ministerija nusprendė sistemingai išgauti gintarą, buvo pasirinkta vietovė ne aplink Rivnę, o Kaliningrado sritis – dabar labiausiai į vakarus nutolusi Rusijos Federacijos dalis.
Anuomet prie Rivnės įsikūrusių kaimų gyventojai nevertino gintaro. Kartais iš miško parsineštus didžiulius jo gabalus mėtė į krosnį ir šildė namus. Maži gabalėliai iš viso nieko nedomino.
Vėliau dideli gintaro gabalai kaip valiuta atsirado juodojoje rinkoje. Vieno kibiro pakakdavo kramtomajai gumai ar džinsams įsigyti.
Dabar Bogdanas ir jo vyrai dėl tokių didelių gintaro gabalų turi sunkiai dirbti. O daugiausia laiko jie stovi iki kelių įbridę į vandenį. Variklis su slėgiu pumpuoja į duobes upokšnio vandenį, išplauna žemę ir į paviršių – lengvą gintarą.
Po to reikia suktis spėriai: sugriebti gintaro gabalus graibštu, kol jų dar nepagavo srovė. Šį darbą dažniausiai atlieka moterys arba mokyklinio amžiaus vaikai.
O didžiausias kada nors sugautas Bogdano laimikis svėrė kone kilogramą. Jis jį saugo namuose, vandens kibire.
Paperka įvairiais būdais
Nelegalus verslas funkcionuoja pagal savo taisykles: iš to jau daugelį metų uždirba policija ir valdininkai.
Karas dėl pinigų už gintarą vyksta seniai. Jis prasidėjo netrukus po Ukrainos nepriklausomybės atgavimo dešimtojo dešimtmečio pradžioje.
Iš pradžių kaimo gyventojai su kastuvais traukė į mišką ir smėlėtoje žemėje kasė duobes, kur manė esant gintaro.
Kai prasidėjo problemos su policija, pareigūnus gintaro išgavėjai papirkdavo degtine arba nedidelėmis dovanomis. Niekam nereikėjo įstatymo, kuris reguliuotų gintaro prekybą.
„Juk mums nereikia įstatymo pomidorams ar obuoliams rinkti“, – sakė žmonės.
Viskas pasikeitė tada, kai kažkas atsigabeno iš Lenkijos pirmąjį siurblį su varikliu. Norintys uždirbti pinigų dabar dirba sistemingai, mažomis grupėmis.
Naujasis gintaro išgavimo metodas turi katastrofiškų padarinių gamtai, bet Ukrainos aplinkos apsaugos ministerija nežino, kiek miško žemės įtraukta į gintaro gavybą.
Manoma, kad 1700 ha – tai daugiau nei 2 tūkst. futbolo aikščių. Kadangi nėra oficialios gintaro prekybos, iki šiol niekas nesirūpina žemės duomenų apdorojimu.
Ir draudžiamos gintaro gavybos įstatymai tvarkomi. Iš jų uždirba policija ir prokuratūra – beje, taip pat sistemingai. Ilgą laiką tvarkos sergėtojai slapta parduodavo neoficialius bilietus, kurie buvo leidimas patekti į gintaro gavybos sritis.
Banditų įsiveržimas į rinką
Nelegalios gintaro prekybos taisyklės keitėsi lygiagrečiai su politika. Kiekviena nauja valdžia kitaip tvarkė šį verslą.
Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje gintaro gavybos rinką dažniausiai reguliavo policija ir saugumo pajėgos.
Pirmoji liberali revoliucija 2004aisiais sujaukė šią tvarką. Policija neteko įtakos.
„Nišą, kurią ji paliko atvirą, užėmė organizuotas nusikalstamumas“, – sako žurnalistas Dmitrijus Leontjevas, jau daugelį metų rašantis apie gintaro verslą.
Į nelegalų verslą įsiliejo gaujos iš kitų Ukrainos regionų.
„Gintaro verslas visuomet buvo korumpuotas. Nelegaliu verslu užsiimančiuose kaimuose kiekvienas pradinės mokyklos mokinys žinojo, kas kontroliavo rinką ir pardavimą“, – tvirtina D.Leontjevas.
2008-aisiais buvo planuojamas pirmasis įstatymo projektas gintaro gavybai legalizuoti, bet tuometis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka tarė veto.
Įstatymo projektas dingo stalčiuje. Paskui, prezidento postą užėmus V.Janukovyčiui, jo sūnų parankiniai gintaro prekybą paėmė į savo rankas. Gaujos iš jo gimtojo Donecko miesto išstūmė kaimo gyventojus iš gintaro išgavimo vietų.
Norintys užsidirbti iš gintaro kasdien mokėjo 50 ir 200 eurų mokestį. Griežtos kvotos apribojo prieigą prie išgavimo vietų.
Kaimų gyventojai darėsi vis labiau nepatenkinti.
„Mes buvome įpratę prie korupcijos, bet atėjo metas, kai pradėjome dirbti ir kitiems. Bjauriausia, kad iki šiol mokame daugiau mokesčių negu mokesčių mokėtojai, bet už juos nieko negauname.
Mūsų gatvės apleistos, nesutvarkytos, ligoninėse neteikiamos jokios medicinos paslaugos“, – sako gintaro rinkėjas Andrejus iš Klesivo kaimo.
Šio kaimo gintaro rinkėjai patys įrengė vaikų žaidimų aikštelę, renovavo mokyklą ir nusipirko greitosios pagalbos automobilį.
Nenudžiugino ir Maidanas
Kai 2014-ųjų pradžioje įsižiebė Maidano revoliucija, Rivnės srities gintaro rinkėjai iš pradžių ją sutiko santūriai.
Čia nebuvo džiaugsmingų Maidano nuotaikų. Priešingai – kilo atviri konfliktai. Todėl teko iš naujo nustatyti gintaro išgavimo kvotas ir pasidalinti sritis.
Kaimo gyventojai kovojo su policija, gaujomis, kitais kaimo gyventojais. O praėjusią žiemą į policijos nuovadą buvo įmesta granata.
2015-ųjų vasarą pirmą kartą šimtai vyrų patraukė į miško sklypą prie Rivnės. Daugelis atvyko iš tolimų Ukrainos kampelių. Visoje šalyje žmonės nuskurdo, nusigyveno, bet atrodė, kad vakarinėje dalyje miške guli auksas.
Policija bejėgiškai stebėjo, kaip dešimtys siurblių gamtą pavertė laukyme su krateriais. Kokių priemonių tvarkos sergėtojai galėjo imtis prieš šias mases?
Kijeve vyriausybė vėl aiškino, kad gintaro verslas turi būti pagaliau legalizuotas. Generalinis prokuroras kalbėjo apie kovą su mafija.
„Aš su tuo nebesitaikstysiu, be asmens sargybinių vykstu į sritį ir parodysiu, kas gina neteisėtumą“, – įniršęs kalbėjo dabartinis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.
Į miškus, kur buvo išgaunamas gintaras, Kijevas siuntė nacionalinę gvardiją ir net kariškius.
Kiek vėliau policija suėmė srities generalinio prokuroro pavaduotoją. Per kratą jo bute konfiskuota 170 tūkst. eurų vertės laikrodžių ir du maišai gintaro. Neilgai trukus maišai dingo – jie buvo parduoti nelegaliems prekiautojams.
Taigi niekas nepasikeitė iki šiol. Šių metų vasarį Ukrainos parlamentas atmetė naująjį įstatymo, turėjusio legalizuoti gintaro verslą, projektą.
Kai kurie gintaro ieškotojai prisimena laiką iki revoliucijos: „Tada turėjome aiškias taisykles. Jos kainavo brangiai, bet buvo ramu.“
Dabar viskas pasikeitė jiems nepalankia linkme. Neseniai viename kaime per reidą policija sunaikino 5 siurblius. O juk vyrai buvo sumokėję pinigus už savo apsaugą. Tiesa – ne šiai, o kitai policijos nuovadai.
