Nuo tada, kai atskleidė JAV paslaptį, 34-erių Edwardas Snowdenas, buvęs JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) darbuotojas, tapo valstybės priešu ir bėgliu, o žmogaus teisių gynėjams – ikona.
Vieno Maskvos viešbučių apartamentuose, pro kurių langus atsiveria vaizdas į Raudonąją aikštę, E.Snowdenas davė ilgiau nei tris valandas trukusį interviu Vokietijos leidiniui „Der Spiegel“.
Pateikiame įdomiausias interviu su buvusiu JAV NSA darbuotoju vietas.
Slaptųjų tarnybų baubas
– Prieš ketverius metus pasirodėte vaizdo įraše, darytame Honkongo viešbučio kambaryje. Tai buvo didžiausio slaptosios tarnybos medžiagos nutekinimo istorijoje pradžia.
Dabar sėdite Maskvos viešbučio apartamentuose.
Negalite išvykti iš Rusijos, nes, remiantis JAV vyriausybės įsakymu suimti, esate ieškomas.
Tuo metu pasaulyje slaptųjų tarnybų sekimo sistema dirba toliau. Ar vertėjo jums žengti šį žingsnį?
– Taip. Nesiekiau pakeisti visų įstatymų ar pabandyti sustabdyti sekimo mašiną. Galbūt turėjau pamėginti. Mano kritikai aiškina, kad buvau nepakankamai revoliucingas. Ir nepamirškite, kad esu šios sistemos produktas.
Ten dirbau, pažįstu žmones ir vis dar tikiu, kad slaptąsias tarnybas galima reformuoti.
– Bet šie žmonės jus laiko didžiausiu priešu.
– Nekovojau už tai, kad NSA ar Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) būtų panaikintos.
Netgi manau, kad visuomenėje jos atlieka naudingą vaidmenį.
Bet tik tol, kol kovoja su tikrai svarbiomis, mums iškilusiomis grėsmėmis ir naudojasi tokiais metodais, kurie mažiausiai mums kenkia. Juk nešaudome iš pabūklų į žvirblius. Ir visi tai suvokia – tik ne slaptosios tarnybos.
– Ką pasiekėte?
– Nuo 2013-ųjų vasaros visuomenė žino tai, kas iki tol buvo draudžiama informacija. Pavyzdžiui, tai, kad JAV vyriausybė viską gali sužinoti iš asmens elektroninio pašto paskyros. Šiuo atveju netgi nereikia sprendimo atlikti kratą, jei įtartinas asmuo ne amerikietis.
Šios rūšies diskriminacija pažeidžia pagrindines žmogaus teises. Bet vis daugiau šalių – ne tik JAV – taip elgiasi.
Aš norėjau visuomenei suteikti šansą pačiai nuspręsti, kur ji brėžia savo ribas.
– Masinį sekimą pavadinote nusižengimu įstatymui. Bet, mūsų turimomis žiniomis, nė vienas už tai atsakingas asmuo nesėdi už grotų.
– Ši Nacionalinio saugumo agentūros veikla buvo nelegali. Sąžiningame pasaulyje tie, kurie pritarė šiai programai, sėdėtų kalėjime. Tačiau taip nėra, todėl kalbu apie slaptą įstatymą.
Bet galėtume pažvelgti ir į Vokietiją: NSA veiklos tyrimo komitetas Bundestage nurodė daugybę nusižengimų G10 įstatymui (jis reglamentuoja, kokiais atvejais slaptosios tarnybos gali pažeisti gyventojų laiškų ir telekomunikacijų privatumą).
Bet vietoj baudų, atsistatydinimų ar šnipinėjimo įpročių pakeitimo buvo priimtas naujas įstatymas, kuris sako: viskas čia yra gerai.
– Ar nustebote sužinojęs, kad Vokietijos slaptoji saugumo tarnyba (BND) šnipinėjo „draugus“, kaip antai Izraelio ministrą pirmininką?
– Buvau nusivylęs, o ne nustebęs. Visur tas pat – Prancūzijoje, Vokietijoje, visose kitose šalyse.
Kova su teroru
– Skelbiama, kad pagrindinis sekimo tikslas – užkirsti kelią teroristiniams išpuoliams prieš mūsų šalis. Iš principo jis teisingas.
– Neturime jokių įrodymų, kad masinio sekimo programa užkerta kelią teroristiniams išpuoliams.
Šie metodai patrauklūs kitoms šnipinėjimo sritims. Pavyzdžiui, Kofi Annano ir Hillary Clinton pokalbio telefonu klausymasis. Spėju, šis įrašas neužkirto kelio pernelyg daug teroristinių išpuolių.
– Ar pripažįstate, kad bent keletas iš jūsų nutekintų ir paviešintų dokumentų buvo naudingi nusikaltėlių ir piktadarių valstybėms, nes jos sužinojo, kaip dirba slaptosios tarnybos?
– Ne, tai patogus vyriausybių ir jų slaptųjų tarnybų priekaištas.
Jos įslaptina visą galimą informaciją ir teigia, kad jos paviešinimas padarytų žalos. Net kavinės valgiaraščiai buvo priskirti prie slaptos informacijos – nejuokauju.
– Dokumentuose buvo ir tikrų paslapčių, programų, veiklos priemonių.
– Informaciją paviešinau 2013aisiais, dabar jau 2017-ieji, ir slaptosioms tarnyboms nebuvo padaryta jokios žalos. Išskyrus tai, kad jų atstovai buvo apklausti Kongrese ir turėjo ištverti daugiau nei dvejų metų tyrimą.
Net JAV NSA vadovas Michaelas Rogersas sakė: „Dangus nenukrito mums ant galvos. Kaip ir prieš tai, atliekame savo darbą.
Vis dar paprasta nutekinti
– Kodėl neatsiranda kito kaip jūs informacijos nutekintojo? Ar baiminamasi baigti gyvenimą Rusijoje?
– Yra du atsakymo variantai. Pesimistinis: žmonės mano, kad pasekmės būtų pernelyg skaudžios, jei juos nutvertų. Optimistinis: 2013-uosius kitos slaptosios tarnybos pasižymėjo kalendoriuje – nuo tada žino, kad galėtų ateiti jų eilė.
– Manome, kad pesimistinis požiūris yra arčiau realybės.
– Sakyčiau, abiejų derinys.
Prisiminkite dokumentų paketą „Vault 7“ (aprašomos išmaniųjų telefonų, kompiuterių ir elektronikos prietaisų silpnosios vietos ir pristatomi programišių įrankiai. – Red.), kurį paviešino svetainė „WikiLeaks“.
Tai buvo precedento neturintis labai opios informacijos nutekinimas, turėjęs atkeliauti tiesiai iš CŽV nuosavų serverių.
Praėjo mėnesiai, bet iki šiol niekas nebuvo suimtas.
Iš šio atvejo išmokome du dalykus: kaip ir anksčiau, vis dar ganėtinai paprasta ką nors nutekinti iš slaptosios tarnybos. Kadangi šiuo atveju tai buvo ne mano darbas, vadinasi, jį atliko kiti.
Vyriausybės supranta, kad masinis sekimas faktiškai nieko neduoda. Tai paskatino jas to atsisakyti ir griebtis, kaip tikimasi, naujos stebuklingos priemonės – įsilaužimo į kompiuterius.
Turiu omenyje masinio pobūdžio, o ne tikslingą įsilaužimą, kaip tvirtina slaptosios tarnybos. Ir tai pamatėme uždarant daugelį rinkos vietų tamsiajame internete.
Kratosi Rusijos tinklų
– Kaip paaiškintumėte didėjančius slaptųjų tarnybų ir privačių asmenų bandymus daryti įtaką demokratiniams rinkimams?
– To būta visada, bet dabar tai daug labiau matoma. Mes žinome, pavyzdžiui, iš papildomai atiduotų dokumentų, kad JAV per pastarąjį šimtmetį nuolat darė įtaką rinkimams.
Taip elgiasi kiekviena valstybė, pasitelkusi slaptąją tarnybą. Ir nustebčiau, jei Vokietija to nedarytų – tik galbūt santūriau ir mandagiau.
Taigi artėjame prie karštos temos apie rusus, ar ne? Juk kiekvienas pirštu beda į rusus.
– Pagrįstai?
– Nežinau. Turbūt rusai įsilaužė į H.Clinton Demokratų partijos kompiuterinę sistemą, bet tai neįrodyta.
Programišių atakos prieš „Sony“ atveju Federalinis tyrimų biuras (FTB) pateikė įrodymus, kad už to slypi Šiaurės Korėja.
H.Clinton atveju nebuvo pateikti įrodymai, nors ir įtariu, kad jų esama. Klausimas toks: kodėl ne?
– Jūs žinote, kad įtakingi asmenys, tarp jų – ir aukšti Vokietijos valstybės atstovai, kalba apie jūsų ryšius su rusais.
Vokietijos vidaus žvalgybos tarnybos vadovas Hansas Georgas Maassenas daug kartų kėlė užuominą, kad galėtumėte būti rusų šnipas. Ar esate?
– Ne. Jis neturėjo drąsos tvirtai pasakyti, kad esu šnipas. Bet jis tik sako, jog negalime įrodyti, kad ponas Snowdenas yra rusų agentas, bet, sutinku, tam tikro pagrindo taip manyti yra. Šitaip galima pasakyti apie kiekvieną.
Tikėjausi, kad atviros visuomenės atsisveikino su tuo laiku, kai slaptosios tarnybos galėjo tiesiog nutildyti savo kritikus. Dėl to nesu susierzinęs, veikiau nusivylęs.
– Vis dėlto daugelis žmonių klausia, ką tokio privalėjote padaryti, kad galėtumėte tapti Rusijos svečiu?
– Džiaugiuosi, kad klausiate. Ir šis klausimas logiškas.
Jei E.Snowdenas gyvena Rusijoje, už tai turėtų ką nors išduoti. Bet labiau įsigilinus šis argumentas subyrės. Dabar aš neturiu nei dokumentų, nei prieigos prie jų.
Dokumentus atidaviau žurnalistams, todėl man negalėjo grasinti kinai ir rusai, kai kirtau jų sienas. Nebūčiau galėjęs jiems nieko duoti, net jei jie būtų rovę man nagus.
Neturi garantijų likti
– Koks šiuo metu jūsų statusas Rusijoje?
– Turiu teisę nuolat gyventi – tai panašu į žaliąją kortelę JAV.
Bet tai nėra prieglobstis, ir kas 3 metai ši teisė iš naujo persvarstoma. Nėra jokios garantijos.
Socialiniame tinkle „Twitter“ ir kitur pernelyg kritiškai atsiliepiau apie Rusijos vyriausybę. Tai veikiausiai pridėjo ne tik draugų.
Dėl to nesijaudinu, nors ir neturiu supratimo, ar viskas liks taip, kaip yra.
– Dokumentiniame filme „Citizenfour“, kuris perteikia jūsų istoriją, įstrigo miela scena, kur su savo drauge gaminate. Ar taip reikia įsivaizduoti jūsų gyvenimą?
– Ji, kaip ir anksčiau, yra kartu su manimi.
– Kaip praleidžiate laiką?
– Daug keliauju – neseniai lankiausi Sankt Peterburge. Kartkartėmis mane aplanko šeima.
– O kaip dėl finansų?
– Skaitau pranešimus, dažniausiai JAV universitetams – tai būna vaizdo įrašai. Be to, neatlygintinai dirbu Amerikos fondui „Freedom of the Press“.
– Sekimo temos turbūt niekada neatsisakysite.
– Mano gyvenimas – technologijos. Esu inžinierius, o ne politikas. Pranešimai ir interviu – kaip šis – vargina. Mano komforto zona yra kitur.
– Nebijote, kad ateis diena, kai pasaulis jumis nesidomės?
– Man tai patiks.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
E.Snowdeno gyvenimo ir veiklos faktai
Gimė 1983 m. birželio 21-ąją Šiaurės Karolinos valstijoje, Elizabet Sityje. Jo tėvas Lonnie Snowdenas buvo pakrantės apsaugos pareigūnas, jo mama Elizabeth Barrett Wendy Snowden – Merilando apygardos teismo vadovo pavaduotoja.
Jo pomėgiai buvo japonų kultūra, jis mokėsi japonų kalbos, vienu metu dirbo vienoje animė bendrovėje. Taip pat teigia suprantąs mandarinų kalbą. Žavisi kovos menais. Karinės tarnybos paraiškoje nurodė esąs budistas ir piktinosi, kad nėra pasirinkimo „agnostikas“ (žmogus, kuris nežino, ar Dievas egzistuoja. – Red.).
2013-aisiais E.Snowdenas atskleidė daugelį visuotinio elektroninio sekimo programų, kurias valdo NSA ir žvalgybos aljansas „Five Eyes“. Šią medžiagą išspausdino laikraščiai „The Washington Post“ ir „The Guardian“.
