Nors vis daugiau lietuvių vyksta pasigėrėti įspūdinga Rytų Afrikos šalių gamta, vilnietė J.Tekoriuvienė į Afrikos rytinę dalį leidosi ne atostogų.
61 metų vaistinės vedėją domino pamatyti ne turistų lankomas vietas, o arčiau tikrovės esantį Afrikos šalių peizažą.
„Keliaudami dažnai šalis matome tarsi įvyniotas į celofaną.
Viskas kitaip, kai niekas tavęs negloboja, važiuoji savo automobiliu ir žiūri, kaip vietiniai gyvena. Ne visi į kitataučius žiūri draugiškai“, – „Lietuvos rytui“ aiškino J.Tekoriuvienė.
Svečios šalys lietuvei – ne naujiena. Moters tėvai iš Lietuvos buvo ištremti į Sibirą, Janina gimė Irkutske.
J.Tekoriuvienės motina negalėjo jos maitinti, todėl tremtyje ją auginti padėjo visos moterys. Kai jai buvo penkeri, šeima grįžo į Lietuvą.
Anksčiau išmaišiusi ir kitas pasaulio šalis, apsilankiusi Japonijoje, į mėnesio kelionę po Ugandą ir Keniją ji išsiruošė šių metų kovą.
Karčią afrikiečių gyvenimo realybę, kurios vengia dauguma keliautojų, mačiusi lietuvė dar prieš kelionę buvo nutarusi padėti vietiniams, kiek galėdama. Nairobį ir Mombasą Kenijoje bei Entebę, Kasesę ir Mitomą Ugandoje išvydusi J.Tekoriuvienė į Afriką nusiuntė pinigų, už kuriuos būtų galima nupirkti dvi karves.
Be to, ji išsiuntė du šimtus porų batų vaikams, kad suteiktų jiems akimirką laimės ir galimybę kabintis į gyvenimą.
Po Keniją ir Ugandą ji keliavo tik su draugu anglu, kuris turėjo daugiau patirties. Jis net trejus metus vienas tyrinėjo Afriką, o rytinėje žemyno dalyje lankėsi dar prieš porą dešimtmečių.
Saugumą vertina rimtai
Rytų Afrika lietuviams dažnai asocijuojasi su ne pačia saugiausia pasaulio dalimi.
Kenijoje ir Ugandoje pastaraisiais metais įvykdyta dešimtis gyvybių nusinešusių teroro išpuolių, už kuriuos atsakomybę prisiėmė su „Al Qaeda“ siejama grupuotė „Al Shabaab“.
Tad saugumą čia stengiamasi užtikrinti iš paskutiniųjų.
Po šalis keliavusi J.Tekoriuvienė pastebėjo, kad miestuose matyti daug vaikštančių kareivių, žmonės tikrinami beveik visose viešosiose vietose.
„Likus dar kilometrui nuo oro uostų įrengti patikros punktai, juose stovintys ginkluoti vyriškiai apžiūri kiekvieno per punktą vykstančio automobilio apačią, patikrina, ar nėra sprogmenų arba narkotikų, paprašo atidaryti ir parodyti bagažinę. Tuomet keleivis išlaipinamas ir eina į kitą patikrą.
Oro uostuose lagaminus patikrina vienas policijos šuo, tada kitas“, – apie saugumą užtikrinančias procedūras pasakojo lietuvė.
Pasak jos, ilgainiui patikros, kurios vykdomos net einant į prekybos centrus ar paplūdimį, tapo įpročiu.
Jaučia skriaudą kolonistams
Nors bandoma užtikrinti vietinių gyventojų ir užsieniečių saugumą, Kenijoje ir Ugandoje kitataučių labai nedaug.
Didžiąją dalį jų atbaidė regione nesibaigiantys neramumai, teroro išpuoliai.
„Draugas anglas tvirtino, kad prieš du dešimtmečius čia atvykdavo daugybė turistų. Bet neretai pasitaikantys tragiški įvykiai išgąsdino užsieniečius.
Nors ginkluoti kovotojai pešasi tarpusavyje ir atvykėlių neliečia, niekada negali žinoti, kas nutiks“, – svarstė J.Tekoriuvienė.
Lietuvės dėmesį patraukė tai, kad baltaodžių turistų regione beveik nėra. Todėl keliautojai netgi nustebo, kai pagaliau vieną jų pamatė Karalienės Elizabeth nacionaliniame parke Ugandoje.
Moters manymu, tai, kad turistų yra mažai, gali būti susiję su nuoskauda, kurią Ugandos ir Kenijos gyventojai jaučia baltaodžiams, ypač anglams. Mat šios šalys iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžios buvo Britų imperijos kolonijos.
Nėra batų – nebus pamokų
Lietuvei Kenijoje ir Ugandoje teko aplankyti ir nemažai mokyklų. Jose atvykėliams akis bado skurdas ir purvas.
„Vaikai ganėtinai gražiai aprengti, bet didžiausia problema – batai. Pradinukams leidžia ateiti basiems. Tačiau vyresnėse klasėse uniforma ir batai yra privalomi.
Ne visi tėvai turi galimybę nupirkti vaikui batus, nes jie labai brangūs. Be to, parduotuvėse pasirinkimas labai menkas“, – pasakojo keliautoja.
Kenijos mieste Mombasoje moteris vaikams ne kartą pirko mokyklinių prekių. Po kelių kartų ją jau ėmė atpažinti ir pardavėjai.
Dovanas lietuvė su bendražygiais vežė į Bombolulu neįgaliųjų centrą.
Bombolulu – uždaras miestelis, tarsi miestas mieste.
Tai erdvė mieste, kuri sukurta specialiai neįgaliesiems. Jie įdarbinti: daro įvairius gaminius, drožinėja dirbinius iš medienos, gamina papuošalus.
Komplekse stovi nameliai, juose – gultai miegoti, vieta pavalgyti. Neįgalūs tėvai dirba, o jų vaikai eina į Bombolulu mokyklą. Tai patogu, nes vaikai per pertraukas gali parbėgti namo, pavalgyti.
„Vaikai buvo labai smagūs, pašoko vietinių šokių, padainavo. Tiesa, į juos žiūrint kyla nerimas, kas jų laukia ateityje.
Po trejų metų Bombolulu centre jiems teks eiti į viešąją miesto mokyklą, o ten laukia kur kas sudėtingesnis tikras gyvenimas“, – pasakojo J.Tekoriuvienė.
Pasak lietuvės, afrikiečiai nesėdi rankų sudėję ir mėgina keltis iš skurdo.
Padėjo nusipirkti karvių
Mitomos regione Ugandoje lietuvė apsilankė Moterų orumo fondo centre, kur prieglobstį gali rasti pažeidžiamos ir nukentėjusios nuo prievartos moterys ir našlaičiai. Jų kasdienybę išvydusi J.Tekoriuvienė pasižadėjo nupirkti 220 porų vaikiškų batų.
„Bet tada supratau, kaip sunku nuspręsti, kokio dydžio batų reikia vaikams.
Nutariau pirkti įsispiriamus batus. Nusiderėjau – mokėjau po kelis eurus už porą.
Įsivaizduoju, kaip vaikai džiaugsis atidarę dėžę ir pamatę batus. Batai ryškių spalvų – geltoni, rausvi. Vaikų akyse atsiras džiaugsmo žiburėliai, tą akimirką jie pasijus bent kiek laimingesni“, – vylėsi lietuvė.
Mitomos centre moterys mokosi amatų, kad galėtų prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų ir užsidirbtų šiek tiek pinigų. Jos mokosi kirpti, daryti šukuosenas, siūti.
„Vienoje kaimo bendruomenėje matėme, kaip žmonės mokosi ūkininkauti.
Mums jie su dideliu pasididžiavimu rodė, kaip augina vištas – paberia grūdų, o jos lesa. Tai jiems – didžiausias stebuklas“, – pasakojo keliautoja.
Sužinojusi, kad už paaukotus pinigus kaimo gyventojai įsigijo paršiukų, J.Tekoriuvienė pati nusprendė prisidėti prie afrikiečių gerovės. Moterų centrui Mitomoje ji paaukojo 600 eurų.
„Pervesdama pinigus banke juokavau, kad už juos bus nupirktos dvi karvės. Ugandos gyventojams karvę nusipirkti labai brangu – tai tas pat, kas mums nusipirkti namą.
Jei mokytoja uždirba maždaug 17–20 eurų per mėnesį, apie kokią karvę gali būti kalba?“ – stebėjosi lietuvė.
Ne naujiena, kad Ugandoje ir Kenijoje klesti korupcija. Todėl ir J.Tekoriuvienė nusprendė dovanas siųsti tiesiai jų laukiantiems žmonėms, kad pinigai pasiektų savo tikslą, o ne nugultų tarpininkų kišenėse.
Vyrai sunkiai dirbti neskuba
Mitomos moterų centras lietuvei priminė kolūkį – moterys sueina, mokosi ir imasi veiklos.
Tiesa, apie vyrus to paties J.Tekoriuvienė negalėjo pasakyti. Pramonės mažesniuose miesteliuose nėra, todėl vyrai dažniausiai užsiima turgaus prekyba.
„Moterys bent jau stengiasi, bet kad vyrai kuo nors užsiimtų, nematyti.
Jie dažniausiai sėdi gatvėse ir pardavinėja tai, ką nuraško nuo medžių, – bananus, mangus, avokadus“, – prisiminė lietuvė.
Žinoma, turistams kainos – kur kas didesnės, bet pareiškę, kad neketina leistis apgaunami, keliautojai išgirdo kur kas mažesnį skaičių.
„Regis, ne kiekvienas moka skaičiuoti, kartais parduodami daiktus jie apsigauna patys. Vyresnės kartos žmonėms sunku skaičiuoti, nes jie nelankė mokyklos“, – svarstė J.Tekoriuvienė.
Pasak jos, daugelis sutiktų žmonių teigė gyvenantys vadinamuoju Afrikos laiku: niekur neskuba, nesistengia nuversti kalnų ir nebėga.
„Ugandos miestelyje Kasesėje apsistojome pustuščiame viešbutyje. Bet, atrodo, niekam netrukdo tai, kad klientų nėra. Vyrauja požiūris: „Yra? Gerai. Nėra? Gerai.“ Jie viskuo patenkinti, bet jei niekas nepadėtų, neįsivaizduoju, nuo ko jie pradėtų kabintis į gyvenimą“, – pripažino moteris.
Liūdniausią įspūdį keliautojai padarė aplankytose šalyse regėta moterų padėtis.
„Jokios emancipacijos nėra, jos neturi jokių teisių.
Ugandoje ir Kenijoje moteris paverčiama kone mašina, kuri nuolat gimdo – vieną, antrą, trečią vaiką“, – teigė lietuvė.
Gyvena visiškai kitaip
– Kas įstrigo keliaujant po Keniją ir Ugandą, kokį susidarėte įspūdį apie šių šalių gyventojus? – „Lietuvos rytas“ paklausė J.Tekoriuvienės.
– Kenija ir Uganda – visiškai skirtingos valstybės. Pastaroji man pasirodė švelnesnė savo žmonėmis, o Kenija – agresyvesnė. Uganda taip pat skurdesnė.
Kenijoje susidarė įspūdis, kad tos šalies gyventojai tik ir laukia, kad iš tavęs ką nors išviliotų. Nairobyje vaikščiojant vakare galima pasijusti labai nesaugiai.
Prie manęs nuolat pripuldavo žmonių, niekados nežinodavau, ko jie gali norėti. Jie pradėdavo kalbėti, bandydavo užmegzti ryšį, prašyti pinigų.
Pavyzdžiui, jie iš karto klausia, iš kur aš atvykau. O tada ima tvirtinti, jog netoliese esančiame universitete mokosi lietuvių kalbos.
Einant į parduotuvę geriausia nesinešti nieko, tik banko kortelę ir grynuosius pinigus kišenėje, kad neatrodytų, jog turi vertingų daiktų.
O Ugandoje žmonės daugiau šypsosi, vaikai laksto iš paskos šaukdami „buzungu“.
Šis žodis reiškia visus kitataučius, kurie nėra juodaodžiai.
Tai labai draugiškas, gražus žodis, kuris man labai patiko.
– Ką kelionės metu valgėte ir gėrėte? Ar buvo maisto produktų, kurių vengdavote?
– Kelionės metu nesinorėjo valgyti vietinių gyventojų maisto, nes labai sunku suprasti, ką valgai.
Dažniausiai valgėme sumuštinius, bandeles, vaisius ir daržoves. Tiesa, kai kuriuose restoranuose paprašėme tradicinio maisto.
Tradiciniai patiekalai labai paprasti. Kartą man atnešė kažką panašaus į košę. Bet kruopų mišinys nebuvo ypač skanus – viso net nesuvalgiau.
Dėmesį patraukė turguje pardavinėjamos didžiulės žalių bananų kekės. Nusipirkome, manėme, gal pageltonuos. Bet nieko panašaus – jie supuvo.
Mums tada paaiškino, kad tai kitokia bananų rūšis ir ji skirta tik virti. Pasirodo, bananai čia valgomi vietoj bulvių.
Vengėme valgyti mėsos patiekalų. To pasimokėme per ankstesnę kelionę po Maroką. Ten po vakarienės iš pažiūros normaliame restorane taip sunegalavome, kad po to džiaugėmės likę gyvi.
Rytų Afrikoje taip pat negėrėme vandens iš čiaupo, o pirkome jį buteliuose. Juo net valėmės dantis. Vandenį iš čiaupo vietiniai gyventojai naudoja, tačiau niekados negali žinoti, iš kur jie jį gauna. Kai kurie vandens bakus pildo iš ežerų, o Kasesėje, Ugandoje, matėme, kaip moterys dantis valosi tiesiog gatvėje.
– Ar susidūrėte su kitokiais nepatogumais? Kaip rūpinotės savo sveikata?
– Kasesės miestelyje apsistojome mažame viešbutyje.
Ten nėra elektros laidų, naudojamas generatorius, todėl elektra tai dingsta, tai vėl atsiranda.
Nuėjome į kavinę ir pasakėme, kad norėtume picos, nes norėjome kokio nors šilto maisto. Bet darbuotojas tik papurtė galvą: „Atsiprašome, nėra elektros, negalime jos iškepti.“ Tad paprašėme atnešti tai, ko nereikia kepti.
Viešbutyje norėjau atsiskaityti kreditine kortele. Padaviau ją darbuotojai, tačiau mergina paėmusi kortelę ją vartė, apžiūrinėjo ir nežinojo, ką daryti.
Mažesniuose Ugandos miesteliuose žmonės nežino, kas yra banko kortelės, – juk daugelis jų nėra net išvykę už šalies ribų.
Nuotykiai keliuose
Beveik visuose Kenijos ir Ugandos keliuose tvyro sąmyšis, nes šalyse gyvena labai daug žmonių. Antai Kenijoje yra net 48,5 mln. gyventojų, o Ugandoje – 41,5 mln. Todėl važiavimas automobiliu tampa pavojingas, o eismo įvykių neišvengia beveik niekas. Pirmą dieną Kenijoje J.Tekoriuvienė ir anglas, su kuriuo ji keliavo, pateko į nuotykį. Jie į šalį atvyko jau nusileidus saulei, oro uoste išsinuomojo automobilį ir naktį klaidžiojo pakeliui į Nairobį, nes mašinos navigacijos sistema nerodė, kur yra jų viešbutis.
Nerasdami miesto jie svarstė važiuoti tiesiai į Mombasą, kuri yra maždaug už 500 km, bet nerimą kėlė mintis, kad kelias iki ten pavojingas, ypač naktį. Galiausiai nutarę grįžti į oro uostą ir ten laukti patekančios saulės jie sutiko porą kariškių, kurie pasiūlė pagalbą, įsėdo į automobilį ir parodė, kaip nuvykti iki viešbučio Nairobyje. „Viešbutis buvo nuostabus, o keliai – tiesiog klaikūs. Valdžia tyčia netvarko kelių prie to pastato, nes tada nereikia mokėti mokesčių viešbučiui. Lietuvoje kaimo vietovėse keliai geresni nei Kenijoje“, – tvirtino J.Tekoriuvienė.
Pasak lietuvės, važiuojant keliais dažnai kyla dideli raudonų dulkių debesys, todėl nieko matyti. Be to, keliai labai painūs. „Kenijoje 500 km iš Nairobio į Mombasą važiavome net 11 valandų, nes kelias baisus. Visa danga išdaužyta, važiuodamas jautiesi klaikiai. Ugandoje nuomojantis automobilį mums už solidžią sumą siūlė mašiną, kurios visi šonai apdaužyti. Netrukus įsitikinau, kad kitaip neįmanoma, nes ten nuolatos kas nors į ką nors atsitrenkia“, – teigė lietuvė.
