Peiliai, bombos, šaunamieji ginklai, automobiliai, sunkvežimiai. Islamistų pasiųsti mirtininkai ir jų vardu kraują liejantys žudikai. Nusikaltėliai su randais iš kriminalinės praeities ir jaunuoliai, kurie niekada nekėlė jokių rūpesčių.
Veikimo būdų ir teroristų profilių įvairovė – tai nauja saugumo realybė, su kuria tenka susidurti Vakarams.
„Viskas, ką daro IV, jau išbandyta kitų teroristų. Ši grupuotė neturi vieno veikimo būdo, vienos schemos“, – taip apie teroristus, kurie pastaruosius kelerius metus siautėja Europoje, o šią savaitę prarado paskutinį savo kontroliuotą didmiestį ir faktinę sostinę ar Raką, kalbėjo į Vilnių atvykęs prancūzas A.Baueras.
30 knygų apie nusikaltimų ir terorizmo analizę parašęs kriminologijos profesorius po rugsėjo 11-osios padėjo Niujorko policijai sukurti antiteroristinį padalinį.
55-erių A.Baueras kelis dešimtmečius konsultavo ir Prancūzijos vyriausybę, buvo prezidento Nicolas Sarkozy ir premjero Manuelio Vallso patarėjas saugumo klausimais.
Dabar profesorius dėsto Nacionalinėje menų ir amatų konservatorijoje Paryžiuje ir yra vienas geidžiamiausių pašnekovų, kai analizuojami ir komentuojami pasaulyje įvykę teroro aktai.
Žvilgsnis tyrėjo akimis
„Lietuvos rytui“ profesorius pasakojo, kad siekiant suvokti kiekvienos atakos priežastis neužtenka galvoti apie šią akimirką, žiūrėti tik į tai, kieno rankoje rūksta ginklas ir kas krito nuo jo kulkos.
„Pasaulį reikia vertinti per praeities patirtį. Bėda ta, kad šiomis dienomis mes įpratę žiūrėti, ką turime šią akimirką, šią sekundę – nematome nieko, kas buvo prieš tai, nežinome nieko, kas bus po to.
Bet taip mes pametame kelią, kuriuo atėjome, seką, kuri parodė, kaip kai kas išsivystė. Vertinti reikia platesnį vaizdą“, – pasakojo profesorius A.Baueras, su kuriuo kalbėjomės apie terorizmo mutacijas ir didžiausius saugumo iššūkius mūsų dienomis.
– Dažnai sakoma, kad socialiniai tinklai, šiuolaikinis naujienų greitis ir didelis jų paplitimas daro meškos paslaugą mums ir padeda teroristams. Plinta žinia – plinta ir baimė. Bet kokia gali būti išeitis iš tokios padėties? Juk Negali nepranešti, negali apie tai nekalbėti, – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo A.Bauero.
– Visiškai teisingai – teroristo tikslas ir yra skleisti baimę. Terorizmas yra paremtas komunikacija. Smurtas svarbus, bet ne toks svarbus kaip jo komunikacija.
Visa bėda, kad teroristai dabar suprato: jei įvykdai ataką – nesvarbu, nužudai žmonių ar ne, – apie tai bus pranešta. Taigi jie vis tiek gaus naudos.
Dabartinis 24 val. per parą rodomų naujienų formatas lemia tai, kad siekiant užpildyti eterio laiką rodomi ir kartojami atakos vaizdai, sukrečiančios nuotraukos. Taip galima tapti geriausiu teroristų sąjungininku.
Tačiau rengti reportažus, be jokių abejonių, būtina ir neišvengiama, tik reikia ir aiškinti pasitelkus specialistus, kitaip galima lengvai tapti baimės eksportuotojais.
Vis dėlto yra ir kita šio reiškinio pusė: kuo daugiau atakų žmonės mato, tuo atsparesni terorui jie tampa. Taip pat išsiugdomas budrumas – žinai, kad kažkas gali įvykti, dairaisi, įėjęs į patalpą apžiūri, kur yra išėjimai.
Galiausiai budrumas gali virsti ir pasipriešinimu – siekiu užkirsti kelią terorizmui. Tai galima pastebėti britų visuomenėje, kuri tai išsiugdė per Antrąjį pasaulinį karą, taip pat kitur Europoje: žmonės skambina policijai, kad praneštų, jog matė ką nors neįprasta.
Žinodamas, kokie sudėtingi santykiai egzistavo tarp prancūzų ir policijos, gali aiškiai pamatyti, kad po 2015-ųjų (tada Paryžiuje surengti didžiuliai teroristiniai išpuoliai. – Red.) kai kas pasikeitė. Mūsų dienomis budrumas jau virsta pasipriešinimu.
– Teroristų ginklas taip atsisuka prieš juos pačius?
– Matome, kad komunikacija ne visais atvejais padeda pasiekti teroristams tai, ko jie nori.
Dažnos atakos iš tiesų gali sukelti priešingą reakciją – užuot suskaldžiusios visuomenę, gali ją tik dar labiau suartinti.
Taigi reikia žvelgti giliau, nei sufleruoja intuicija. Juk pati pirma mūsų reakcija į naują ataką būna tokia: „Vaje! Tiek atakų sužlugdys visuomenę!“ Tačiau nebūtinai – tai gali bendruomenes tik sustiprinti.
Saugumą aukoja dėl laiko
– Teigiate, kad visuomenė išmoksta pasipriešinti, – stebi, praneša policijai, kad užkirstų atakai kelią. Bet pastaruoju metu taikiniui, kuriuo tampa judriausios, turistinės miestų vietos, smogiama staiga, o vykdytojai, panaudoję automobilius, peilius, dažnai lieka policijai nežinomi.
Ar apskritai įmanoma užkirsti kelią tokioms vienišų vilkų atakoms atvirose erdvėse?
– Prisiminkime, kaip žmonės saugojosi nuo priešų prieš tūkstantį metų. Buvo trys apsaugos lygmenys: periferinis, perimetro ir skyrių.
Svarbiausia buvo kuo anksčiau sužinoti, kad esi puolamas. Taigi pirmoji buvo periferinė apsauga: budintys žvalgai, ilgos sienos, ugnies, garso signalai, sirenos – bet kas, kas padėdavo suprasti, jog atvyksta nelaukti svečiai.
Tuomet buvo pereinama į perimetro apsaugos lygį: jau žinome, kad priešas atvyksta, tačiau kur galime jį sustabdyti? Tam buvo statomos pilys su įtvirtinimais, apsuptos gynybiniais grioviais, pilnais vandens, su laužais, paspęstais spąstais.
Jei priešas stipresnis už mus, jis gali peržengti ir šią apsaugą, įeiti į pilį.
Tačiau jei prarandu savo pozicijas prie tvirtovės, ar prarandu ir ją pačią? Ne, tam sukurti spąstai, kambariai, požemiai. Kartais kova prie tvirtovių trukdavo mėnesius, metus, bet apsauga veikė.
8-ajame dešimtmetyje mes Vakaruose kažkodėl nutarėme, kad viso to mums nebereikia. Pamanėme, kad pasaulis bus geras, visi mylės vieni kitus. Taigi išardėme visas sienas – ne tik išorines, bet ir tas, kurias turėjome valstybių viduje.
Pavyzdžiui, Prancūzijoje labai ilgą laiką negalėdavai tiesiog imti ir įeiti į geležinkelio stotį.
Iš pradžių nusipirkdavai bilietą, tada pereidavai pirmąją patikrą, kad galėtum patekti prie platformos.
Tačiau mes nutarėme, kad viso to nereikia. Norėjome greičiau keliauti lėktuvais, traukiniais, autobusais. Bet saugumas ir laikas turi ypatingą santykį: reikia skirti laiko saugumui užtikrinti, tačiau negali aukoti saugumo, kad sutaupytum laiko.
Dabar, po atakų, reikia staigiai reaguoti, tačiau tai padaryti sunku, nes mes nebeturime barjerų.
Juk gali elgtis dvejopai: gyventi atvėręs duris arba jas užsirakinti ir taip pasipriešinti nusikaltėliui. Europa rinkosi pirmąjį variantą.
Maža to, mes žemyno sienos kontrolę atidavėme silpniausiam nariui – Graikijai, kuri turi ilgą pasienio ruožą, nes susideda iš daugybės salų ir turi mažai pinigų savo sienoms apsaugoti. O atvėrus Šengeno erdvę reikėjo garantuoti, kad ši silpniausia vieta taptų stipriausia.
– Tai kokias išeitis turime?
– Mes suardėme pirminį apsaugos lygį ir atgal sugrįžti sunku – negali staiga sugrąžinti to, ką jau išardei. Tai pernelyg brangu.
Tačiau galima pasitelkti kitą apsaugos būdą – žvalgybą. Visų pirma tą, kuri atliekama žmonių, renkama per asmeninius ryšius. Gali įsiskverbti į tam tikras grupes ir sužinoti jų planus.
Galiu pasakyti, kad 90 proc. suplanuotų atakų mes užkirtome kelią dėl sėkmingo žvalgybininkų darbo, apsaugos sistemų.
9 proc. atakų galėjome sustabdyti ar nutraukti, jei būtume supratę informaciją, kurią apie jas jau turėjome.
O dėl vieno procento atakų nieko negali padaryti – jos pernelyg gudriai suregztos. Arba tokios kvailos, kad jų negali numatyti.
Tačiau vienu metu mes pralošėme, nes manėme, kad pasaulis yra pilnas mielų, taikių pliušinių meškiukų.
Labai sunku tiems, kurie tiki meile ir taika, paaiškinti, jog šie dalykai negali egzistuoti savaime. Tai kai kas, ką turi sukonstruoti.
Tai reiškia: pasitikėk, bet patikrink, gyvenk taikiai, bet saugiai, mylėk, bet naudok prezervatyvus.
Tikėjosi daugiau atakų
– Užsiminėte apie Šengeno erdvės saugumą bei Graikiją. Sakote, pasitikėk, bet patikrink. Įtariu, kad apie Angelos Merkel sprendimą atverti sienas pabėgėliams turite kritišką nuomonę.
– Patikėkite, neįmanoma dešimtims tūkstančių iš karo zonų atvykusių žmonių, kurie badauja, patyrė kankinimų, bombardavimą, pasakyti, kad nedarysi nieko ir leisi jiems numirti.
Lengva taip kalbėti sėdint svetainėje su arbatos puodeliu, o ne matant šiuos žmones prie sienų.
Negaliu komentuoti politinių sprendimų – A.Merkel veiksmus turi vertinti Vokietijos piliečiai.
Bet taip, jei atidarai sienas, privalai turėti būdų užtikrinti jų kontrolę. Tik kitas klausimas: kur yra A.Merkel sienos? Tai ne Europos šalių, ne Vokietijos sienos, tai – Šengeno sienos.
Tai sunkina situaciją – reikia dėl sprendimo tartis su daugybe kitų valstybių, kurios turi savo požiūrį.
Vis dėlto pasakysiu kai ką, kas jus gali nustebinti. Atsižvelgiant į tai, kiek žmonių atvyko į Europą iš Sirijos ir Irako, kiek jau gyveno Europoje, bet yra kilę iš šalių, kuriose yra terorizmo židiniai, mes susiduriame su tikrai nedaug teroro atakų. Vadinasi, mūsų sistema veikia.
Galbūt reikia būti atidesniems vertinant imigracijos, nusikalstamumo ir terorizmo ryšį. O nusikalstamumas būdingas antros arba trečios kartos imigrantams, kurie gimsta varginguose, uždaruose rajonuose.
Dėl tų jaunuolių, be jokių abejonių, yra problemų.
Tačiau imigracijos banga nesukėlė didelės terorizmo bangos, kokios mes tikėjomės.
Buvome nustebinti visuomenės, Europos musulmonų pasipriešinimo – kontakto, kurį jie palaiko su policija, priverčia savo vaikus, sutuoktinius, pusbrolius atsisakyti smurto. Kartais dalykai nevyksta taip, kaip tikiesi. Ir kartais tai – gera žinia.
Skirtingi nusikaltėlių portretai
– Europoje teroro atakas vykdžiusių žmonių biografijos atrodo labai skirtingos – vieni iš IV gretų pateko į žemyną pasinaudodami pabėgėlių srautu, kiti jau yra gimę Europoje. Vieni jau turėjo reikalų su teisėsauga, kiti buvo pavyzdingi, įtarimų nekeliantys žmonės.
Ar apskritai teisinga bandyti apsibrėžti šių dienų teroristo portretą, kaip tai dažnai daroma?
– Ši įvairovė parodė, kad grupuotė IV sukūrė kai ką nauja. Nes paprastai tai, kas terorizmo srityje mums atrodo nauja, tėra pamiršta sena.
O IV sudėliojo veiklą taip, kad nėra tipinio šios grupuotės teroristo profilio, nėra kokio nors konkretaus teroristinio veikimo būdo. IV daro viską.
Pirmą kartą istorijoje teroristinė grupė turi tokią įvairovę operacijų vykdytojų. Veikia vadinamieji liūtai – IV pasiuntiniai, taip pat samdiniai – kalifato kariai. Treti yra žmonės, apie kuriuos IV nežino, tačiau jie veikia grupuotės vardu, – vadinamieji „Uber“ teroristai. Ketvirta kategorija – žmonės, kurie deklaruoja ištikimybę, bet nėra islamistams naudingi.
– Ar tokia profilių ir veikimo būdų įvairovė reiškia, kad juos sunkiau susekti?
– Nesutikčiau. 99 proc. teroristų yra nustatomi, gerai žinomi iki atakų – mes turime labai daug informacijos apie šiuos žmones, tiesiog milžinišką kiekį.
Nutinka ir taip, kad apie žmogų iki pat išpuolio nežinoma nieko, tačiau taip būna nepaprastai retai. Problema – ne informacijos apie įtariamuosius, o medžiagos analizės trūkumas.
Egzistuoja trys darbai. Pirmas – duomenų rinkimas, kurį išmanome bene geriausiai pasaulyje. Antras – duomenų analizė, kuri mums sekasi sunkiau. Ir trečia – veiksmai.
Bet yra ir darbo kultūros dilema: kontrterorizme, kitaip negu kontržvalgyboje, laikas yra tavo priešas. Turi veikti greitai, nes reikia užkirsti kelią išpuoliui dar tada, kol jis neįvyko.
Dažniausiai po išpuolių padaromos tokios išvados: pirma, mes žinojome viską arba beveik viską. Antra, dėl mįslingų priežasčių mes nesupratome informacijos, kurią turime. Trečia – būtų gerai, kad tai nepasikartotų.
– Bet kaip susekti tokius potencialius teroristus, apie kuriuos, kaip sakote, net nežino pati IV? Kas ir kokiais būdais juos paskatina sukelti kančią kitiems žmonėms?
– Kai kas šiais laikais teroro tinkle yra labai nauja: mes niekada neturėjome tiek moterų, apskritai tiek žmonių, tiek jaunų vyrų ir tiek atsivertėlių (pakeitusių tikėjimą žmonių. – Red.).
Taigi kalbama ne apie imamus bendruomenėse, kurie kursto kai ką daryti, bet apie troškimą tapti kuo nors kai ką nuveikiant.
Šie žmonės nori turėti tapatybę. Jie galėjo tapti anarchistais, neonaciais, juodaisiais radikalais – nesvarbu. Jie naudoja jėgą, kad kuo nors taptų, kad galiausiai sulauktų pripažinimo.
Dažnai tai psichologinis, bet ne politinis klausimas. Tai rodo ir teroristų biografijos. Tie, kurie grįžta iš džihado, nesigaili nieko, ką darė. Nesigaili to, kad išdrįso žudyti, – tuo didžiuojasi.
Be to, jie imasi džihado ne dėl tų priežasčių, kurios mums ateina į galvą. Juos į priekį veda narcisistinė žaizda, kurią jie turi nuo jaunystės ir kurią trokšta išsigydyti. Jie patyrė diskriminaciją, iš jų buvo tyčiojamasi, jie neteko savo tapatybės ir nori ją susikurti.
Visų svarbiausia (gal tai ir verčia stebėtis) – tokius veiksmus pakursto santykiai tarp merginų ir vaikinų.
Terorizmo imasi jaunuoliai, kurie nesugebėjo rasti antrosios pusės, bet nori įrodyti, kad yra šio to verti, įdomesni.
Jie sako, kad kaunasi už Alachą, bet dažnai tai tik pasiteisinimas. Juos veda savanaudiškos, asmeninės paskatos.
