73-ejų Agafija Lykova yra paskutinė pamaldžios šeimos palikuonė. Jos tėvai nusprendė bėgti nuo Josifo Stalino represijų 1936 metais. Atsiskyrę nuo išorinio pasaulio jie išgyveno net keturis dešimtmečius, kol jų namelis buvo pastebėtas iš oro.
A.Lykovos motina mirė labai seniai, vieną itin šaltą žiemą, kai norėdami likti gyvi kiti šeimos nariai buvo priversti valgyti savo odinius batus.
Jau beveik tris dešimtmečius visiškai vienos gyvenančios atsiskyrėlės kasdienybė itin primena Rusijos imperijos laikų valstiečio buitį.
Tačiau dabar vietos gubernatorius ir artimas V.Putino sąjungininkas V.Ziminas nusprendė ją išvyti iš miško, nes senstančiai moteriai padėti tampa vis sunkiau ir brangiau.
Prieštaringai vertinamas politikas uždraudė sraigtasparniams vykti padėti A.Lykovai, kai jai prireikia maisto, kurio ji negali užsiauginti, arba prikapoti jai malkų.
Tai reiškia, kad jai pagalbos nebus galima siųsti net tada, jeigu ją užpultų lokiai.
Tiesa, daugiausiai pastaraisiais metais atsiskyrėlei padėjo ne V.Ziminas, bet kaimyninio Kemerovo regiono gubernatorius Amanas Tulejevas. 73-ejų politikas ją vadina drauge.
Bet Rusijos prezidento sėbras įspėjo ir A.Tulejevas: „Dar vienas skrydis ten ir jūs būsite pažeidę įstatymus. Neturite teisės ten leistis. Be to, nedarykite mums gėdos apsimesdami, kad tik jūs jai padedate.“
V.Ziminas skundėsi, kad A.Lykova kelis kartus atsisakė pasiūlymų perkelti ją iš gamtos rezervato teritorijos.
Dabar esą rezervato prižiūrėtojams jos priežiūra kainuoja milijonus eurų, nes senolė nebegali gyventi nepriklausoma nuo išorinio pasaulio, kaip jos šeimai sekėsi nuo J.Stalino laikų.
„Galbūt ne viskas matuojama pinigais, bet jeigu visi užsimanytų taip gyventi – už nieką nemokėtų, bet norėtų, kad jiems būtų atskraidinamas maistas ir kiti reikmenys“, – svarstė Chakasijos gubernatorius.
„Siunčiame jai ne tik maistą ir dovanas, bet ir savanorius, kurie jai padeda ūkyje. Miškininkai saugo ją nuo meškų. Negalite uždrausti draugystės“, – teigė gubernatoriaus padėjėjas.
Nors A.Lykova gyvena be šiuolaikinio pasaulio naujovių, vienintelę išimtį ji padarė sutikdama turėti satelitinį telefoną, kuriuo ji gali pasišaukti pagalbos regione, kur temperatūra žiemą kartais nukrenta iki 45 laipsnių šalčio.
„Ji nėra toks žmogus, kuris sutiktų palikti savo namus ir išvykti į miestą. Ji bijo visko, kas modernu“, – teigė Sibiro televizijos laidos vedėjas Andrejus Grišakovas, aplankęs A.Lykovą.
Kadangi ji yra kilusi iš sentikių, kurie dar Romanovų imperijos laikais šalinosi visuomenės, moteris, pasak A.Grišakovo, yra tikras lobynas žinių, patirčių ir kultūros, kuri Rusijoje klestėjo prieš penkis ar šešis šimtus metų.
A.Lykovos tėvas Karlas nusprendė iš visuomenės pasitraukti dar 1936 metais, kai komunistų žvalgas atvyko iki laukų, kuriuose jis dirbo, ir nušovė jo brolį.
Apie Lykovų gyvenamąją vietą niekas nežinojo iki 1978-ųjų, kai šeimos sodybą iš oro pastebėjo sovietų geologai.
Aplankę savanorius tremtinius, mokslininkai ten aptiko 4 K.Lykovo vaikus – brolius 45 metų Saviną ir 36 metų Dmitrijų bei seseris 42 metų Nataliją ir 34 metų Agafiją. Jų motina mirė 1961 metais.
1943, 1944 ar 1945 metais gimusi moteris niekada nelankė mokyklos, tačiau rašyti išmoko. Laiške , skirtame laikraščiui „Krasnojarskyj rabočyj“, ji skundėsi, kad gyventi vienai darosi vis sunkiau.
„Mano didelė krosnis stovi šalta, nėra nė laiko, nė malkų jai pakurti. Pajėgiu naudotis tik maža geležine virykle. Vasarą gyvenau lauke. Kai mano šeima buvo gyva, darbo užtekdavo visiems. Krosnis visada būdavo iškūrenta. Mes gamindavome valgį.
Melsdavomės kartu, o išėję dirbti laukan kiekvienas sau tyliai kartodavome maldas. Mes melsdavomės per laisvadienius. O dabar viską turiu daryti viena – ir melstis, ir prižiūrėti ūkį“, – rašė moteris.
