Daugiau nei prieš penkis su puse amžiaus, maždaug 1450 metais, gabus katalikiškojo Šv.Augustino ordino kunigas iš mažo Šiaurės Anglijos miestelio Bridlingtono leidosi į ilgą kelionę po Europos pietus.
Klajodamas po Italiją, Ispaniją, Maltą ir Graikiją beveik du dešimtmečius seras George’as Ripley paskyrė itin neįprastai misijai – alchemijai.
Dvasininkas, filosofas, astronomas ir medikas seras G.Ripley tikėjo atrasiąs atsakymus į svarbiausius jį kankinusius klausimus: kaip bet kokį metalą paversti kilniuoju auksu? Kaip sukurti eliksyrą, leisiantį žmogui gyventi amžinai? Ir, žinoma, kaip atrasti vadinamojo išminties akmens, arba kitaip – filosofinio akmens – formulę?
Sklandė keistos legendos
Apie kunigą-alchemiką iš Anglijos jau anuomet ėmė sklandyti mitai.
Esą dėl nepaprastų gebėjimų jis tapęs be galo turtingas, todėl kasmet galėdavęs skirti net šimtą tūkstančių svarų – anais laikais labai didelę sumą – Maltos ordino riteriams, ginantiems pietines Europos salas nuo užpuolikų musulmonų.
Kitas apie anglą skrajojęs gandas – jis ilgus metus buvo popiežiaus Inocento VIII asmeninis favoritas ir itin įtakingas žmogus Vatikane.
Kad ir kokie įspūdingi gandai apie jį sklandė, akivaizdu, jog amžinojo gyvenimo eliksyro formulės serui George’ui įminti nepavyko. Jis mirė 1490 metais gimtajame Jorkšyre, sulaukęs 75 metų.
Tačiau šis dvasininkas-alchemikas vis dėlto pasiekė kitokį nemirtingumą – literatūrinį ir netgi mokslinį.
Mat grįžęs po ilgų klajonių po Europą 1471-aisiais Anglijoje seras G.Ripley parašė chrestomatinį veikalą „Alchemijos sudėtis, arba 12 vartų, vedančių link Filosofinio akmens atradimo“.
Šį jo darbą iki pat XVIII a. studijavo ne tik kiti mistikai ir alchemikai visoje Europoje, bet ir rimti mokslininkai, tokie kaip matematikas, fizikas ir astronomas Isaacas Newtonas arba modernaus chemijos mokslo pradininku laikomas Robertas Boyle’as.
Išminties akmens receptas
Jau po alchemiko iš Jorkšyro mirties įvairiose Anglijos ir Europos didikų bibliotekose pasirodė nuostabiai iliustruoti „Riplio rankraščiai“ – gigantiški, iki 6 metrų ilgio ritiniai.
Šiuose rankraščiuose buvo tikslus eiliuotas receptas, kaip pasigaminti aukštos prabos filosofinį akmenį.
Kad būtų aiškiau, šalia instrukcijos – įspūdingos iliustracijos. Visa bėda, kad išminties akmeniui pagal sero G.Ripley receptą gaminti jums prireiks ne tik varlių ar liūtų kraujo, bet ir tikro drakono ugnies bei mistinio paukščio fenikso plunksnų.
Pirmasis originalus G.Ripley rankraštis iki mūsų dienų greičiausiai neišliko, tačiau dabar pasaulyje yra daugiau nei dvidešimt jo kopijų, padarytų XVI a. Anglijoje arba Vokietijoje.
Vienas gražiausių rankraščių – 1588 metais nutapytas Liubeke – šiuo metu eksponuojamas Londone, Britų bibliotekoje.
Itin populiarios šiųmetės parodos „Haris Poteris: magijos istorija“ vienas kuratorių Alexanderis Lockas „Lietuvos rytui“ sakė, kad būtent G.Ripley rankraštis jam asmeniškai – vienas įspūdingiausių šios parodos eksponatų.
„Vien mintis, jog XVI amžiuje žmonės nuoširdžiai tikėjo, kad galima pasiekti amžiną gyvenimą sukuriant išminties akmenį, yra užburianti.
Tuomet tai nebuvo joks vaikų žaidimas.
Netgi rimčiausi, racionaliausi žmonės tikėjo magija. O gal iš tiesų verta išbandyti G.Ripley receptą?
Gal iš tikrųjų viską atlikęs žodis žodin, kaip to prašo alchemikas, bet kokį metalą gali paversti auksu ir tapti nemirtingas?“ – klausė A.Lockas.
Skirta knygos jubiliejui
Daugiau kaip 150 milijonų knygų, rankraščių ir kitų objektų sukaupusi Britų biblioteka parodą apie pasaulinę magijos istoriją nusprendė susieti su pirmosios knygos apie berniuką magą Harį Poterį „Haris Poteris ir Išminties akmuo“ išleidimo 20-osiomis metinėmis.
Nuo to laiko, kai 1997-ųjų birželį Londono „Bloomsbury“ leidykla išleido pirmąjį niekam nežinomos jaunos škotės rašytojos Joanne K.Rowling epopėjos tomelį, Haris Poteris tapo visus leidybinius rekordus gerinančiu globaliu reiškiniu: pasaulyje parduota daugiau nei 550 milijonų knygų apie berniuką burtininką, jos išverstos į daugiau nei 70 kalbų.
Devyni filmai apie Harį Poterį sukrovė milijardinį pelną kino studijai „Warner Bros.“.
Dabar abiejose Atlanto pusėse sėkmingai gyvuoja teminiai atrakcionų parkai.
Poteriada tapo ne tik literatūriniu, bet ir finansiniu gigantu – visos franšizės vertė peržengia 25 milijardus JAV dolerių (21,4 mlrd. eurų).
Tai – keleriopai daugiau negu daugelio mažų Afrikos, Europos ar Lotynų Amerikos valstybių nacionaliniai biudžetai.
„Labai logiška, kad Britų biblioteka skiria daug dėmesio ir švenčia dvidešimtąjį šio literatūrinio reiškinio jubiliejų.
Bet mes nusprendėme pažvelgti ir į istorinį J.K.Rowling knygose aprašomos magijos ir burtų kontekstą. Rašytoja įkvėpimo sėmėsi iš pasaulinio folkloro ir magijos istorijos.
Parodoje rodome seniausią Britų bibliotekoje saugomą objektą – Kinijos orakulų kaulus, kuriuose įrėžtas magišku laikyto Mėnulio užtemimo, įvykusio daugiau negu prieš 3200 metų, aprašas.
Nuo pat vaikystės visi žinome magišką žodį „abrakadabra“.
Mūsų parodoje yra prieš 1700 metų išleista romėnų mediko knyga, kurioje minima, kad šis žodis buvo trikampio forma įspaudžiamas ant amuletų, neva saugojusių nuo maliarijos.
Parodoje taip pat yra objektų, susijusių ir su realiai egzistavusiais asmenimis, aprašomais J.K.Rowling knygose.
Pavyzdžiui, rašytoja mini, kad Hogvartso magų mokyklos direktorius Albas Dumbldoras yra draugavęs su prancūzų alchemiku Nicolas Flameliu.
Tai – realus žmogus, parodoje yra ne tik jo parašyta knyga, bet ir jo antkapio akmuo“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo kita parodos „Haris Poteris: magijos istorija“ kuratorė Tanya Kirk.
Vardai iš žemėlapių
Britų bibliotekoje eksponuojamas ir astronomo Vincenzo Coronelli XVII a. dangaus gaublys.
Senoviniai žvaigždynų pavadinimai, surašyti ant jo, daugeliui Hario Poterio knygų gerbėjų skamba itin įprastai.
Mat J.K.Rowling ne vienam savo knygų personažui vardus parinko būtent iš senųjų astronominių žemėlapių: Sirijus Blekas, Drakas Smirdžius, Remas Lubinas, Belatriks Lestreindž.
Savo epopėjoje škotų rašytoja dažnai mini mitologinius gyvūnus ar būtybes – nuo vienaragių ir kentaurų iki hipogrifų ir pelėdų. Londono parodoje išsamiai šių gyvių istorijai skirta itin daug dėmesio.
Maža to, eksponuojama „tikrų tikriausia“ undinėlės mumija. Ji esą buvo sugauta XVIII amžiuje prie Japonijos krantų.
Mokslininkai greitai nustatė, kad tai tik gerai padaryta klastotė. Prieš du su puse šimtmečio japonų kilmingieji užsisakydavo iš meistrų tokių keistenybių: undinėlė pasirodė esanti maža beždžionėlė, prie kurios mumijos viršutinės dalies buvo prisiūta taip pat mumifikuotos žuvies apatinė dalis.
Nemaža parodos dalis skirta istoriniams objektams, susijusiems su nenumaldomu žmonių noru atspėti ar išburti savo ateitį.
Vienas eksponuojamų tamsių krištolo kamuolių priklausė vienai paskutinių pripažintų Anglijos raganų – Peintono miestelyje praėjusiame amžiuje gyvenusiai aiškiaregei, visų žinomai kaip Smelly Nelly – Dvokianti Nelė.
Ši ragana buvo įsitikinusi, kad ateitį galima atspėti tik tuomet, jeigu dvasias prisikviesi prie savo krištolo kamuolio itin stipriai apsišlakstęs įvairiais kvepalais.
Magija – žmonijos paveldas
„Visose tautose – nuo Anglijos iki Etiopijos – visais amžiais egzistavo ir dabar nemąžta noras tikėti stebuklais, magija ir burtais.
Tūkstantmečiais žmonės neturėjo jokių kitų sudėtingų gamtos reiškinių paaiškinimų – manė, kad tai tiesiog stebuklai ar aukštesniųjų jėgų valia.
Net dabar, racionaliame XXI amžiuje, žmonės tiki burtais ir įvairiais ritualais.
Kaip kitaip galima paaiškinti, kodėl eidami į pokalbį dėl naujo darbo ar pristatydami kokį nors svarbų projektą į vidinę švarko kišenę dažnas įsidedame kokį nors mums asmeniškai sėkmę nešantį mažmožį?
Žmonės ir ateityje tikės magija, burtais, sėkmę lemiančiais amuletais ar ritualais. Magija – universalaus mūsų žmonijos paveldo dalis. Tuo galima paaiškinti ir fenomenalią J.K.Rowling epopėjos sėkmę“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino parodos kuratorius A.Lockas.
Nuo spalio 20-osios veikiančioje ir lankomumo rekordus gerinančioje parodoje Britų bibliotekoje jau apsilankė per trisdešimt tūkstančių žmonių.
Paroda Londone, visai netoli Kings Kroso traukinių stoties, kurioje yra žymioji Hario Poterio „Platforma Nr. 9 3/4“, veiks iki kitų metų vasario pabaigos.
2018 metų pavasarį ši paroda persikels į Niujorką, mat Jungtinėse Amerikos Valstijose pirmosios Hario Poterio knygos išleidimo 20-asis jubiliejus bus švenčiamas nuo kitų metų.
Sudėtingas J.K.Rowling kelias į pripažinimą
Su Britų biblioteka aktyviai bendradarbiavusi knygų apie burtininką Harį Poterį autorė Joanne K.Rowling (nuotr.)rengiant naująją parodą leido naudotis savo asmeniniu archyvu. Parodoje eksponuojami rankraščiai aiškiai rodo, kad dabar šimtus milijonų svarų uždirbančiai kūrėjai 1992–1997 metais kelias anaiptol nebuvo rožėmis klotas.
Beveik tuzinas Londono leidyklų tarė kategorišką „ne“ jaunai, niekam nežinomai debiutantei rašytojai iš Škotijos, kai ji redaktoriams išsiuntė savo pirmojo romano aprašymą apie vienuolikametį berniuką su žaibo pavidalo randu ant kaktos. Tik „Bloomsbury“ leidyklos vaikų padalinio redaktoriai nusprendė surizikuoti. Istorija parodė, kad jie tikrai neapsiriko.
Šimtams milijonų dabartinių J.K.Rowling Poteriados gerbėjų paroda Britų bibliotekoje suteikia unikalią galimybę savo akimis iš vidaus pamatyti rašytojos kūrybinę virtuvę. Eksponuojami ne tik visų septynių epopėjos knygų juodraščiai ir pataisymai, bet ir pačios J.K.Rowling sudarytas „generalinis planas“, kuriame aiškiai matyti, kaip rutuliosis kiekvieno personažo linija.
Rašytoja mėgsta viską taisyti ne kompiuterio ekrane, o ranka, todėl labai akivaizdu, kokius personažus, kokias idėjas ar įvykius Hario Poterio ir jo draugų gyvenime J.K.Rowling nusprendė paryškinti, o kokius – numesti į paraštes arba iš viso išbraukti.
Iš užrašų išaiškėja, kad burtininkų mokyklos direktorius Albas Dumbldoras yra homoseksualus, kad Hario Poterio senelis vertėsi plaukų dažymo priemonių gamyba, o krikšto tėvas profesorius Remas Lubinas vedė savo mylimąją Tonks alaus bare Škotijoje. Galutiniuose knygų variantuose šių pikantiškų smulkmenų nebeliko.
Iš rankraščių taip pat akivaizdu, kad „Bloomsbury“ redaktorių komanda nesidrovėdama kritikuodavo rašytojos tikras ar tariamas logikos klaidas. Viename juodraščio puslapyje, kuriame aprašomas šešiolikamečio Hario ir jo draugo Ronio barnis, rašytoja pavartoja itin švelnų keiksmažodį, ištartą pastarojo: „Velniai griebtų!“ Priekabi redaktorė ranka užrašė pastabą: „Tokio amžiaus vaikinai keiktųsi kur kas riebiau, ar ne?“
