Nuo 1967-ųjų gruodžio 3-iosios, kai iš Keiptauno ligoninės „Groote Schuur“ pasklido žinia apie pirmąkart sėkmingai iš žmogaus kitam žmogui persodintą širdį, praėjo 50 metų.
Pirmąją sėkmingą širdies persodinimo operaciją įvykdęs Pietų Afrikos Respublikos (PAR) chirurgas Christiaanas Barnardas pernakt tapo įžymybe.
„Šeštadienį buvau nežinomas PAR chirurgas. Pirmadienį atsibudau kaip pasaulinio garso žvaigždė“, – vėliau Ch.Barnardas sakė televizijai PBS.
Deja, pirmasis su donoro širdimi atsibudęs pacientas, kuris, beje, į PAR būdamas devynmetis persikraustė iš Kauno, gyveno neilgai.
Tačiau laikui bėgant gydytojams pavyko išspręsti ir dalį bėdų, kurios po transplantacijų pražudydavo naujuosius organų savininkus.
Dabar, nors širdies persodinimas vis dar yra rizikinga, sudėtinga ir ilga operacija, ji jau rečiau atsiduria naujienų antraštėse.
„Tai operacija, kurios chirurgai ir laukia, ir nelaukia. Laukiame, nes jų labai laukia mūsų pacientai, kuriuos mes puikiai pažįstame ir kasdien matome.
Kasmet pasaulyje padaroma apie 3,5 tūkst. širdies persodinimo operacijų. Beje, net 2 tūkst. iš jų JAV.
Šios šalies Nacionalinio širdies, plaučių ir kraujo instituto duomenimis, apie 88 proc. pacientų išgyvena pirmuosius metus po operacijos, trys ketvirtadaliai – penkerius metus, o dešimtmečiu gyvenimas pailgėja 56 proc. pacientų.
Amerikiečius aplenkė mokinys
Amerikoje atlikti ir pirmieji šios procedūros bandymai, kuriuos ištobulino chirurgai Normanas Shumway ir Richardas Loweris, su kuriais vėliau mokėsi ir Ch.Barnardas. Tad kodėl pirmoji operacija įvykdyta Pietų Afrikos Respublikoje, o ne JAV?
Pasak V.Janušausko, tai susiję su šalių įstatymais – amerikiečiai labai griežtai žiūrėjo į mirties fakto konstatavimą ir neskelbė pacientų, kurių smegenys jau mirusios, o širdis dar plaka, teisiškai mirusiais.
„Mes dabar suprantame, kad žmonės, kurių smegenys mirusios, yra nebegyvi, tačiau anksčiau įsitikinimai buvo kitokie. Galima tai palyginti su manymu, kad jei žmogus susirgo, jį užkerėjo raganos – kadaise tai buvo priimtinas paaiškinimas, o dabar mes jau žinome, jog tai netiesa“, – aiškino chirurgas.
O Pietų Afrikos Respublikoje galiojo kiti įstatymai. Ligonis būdavo pripažįstamas mirusiu, kai trys gydytojai pasakydavo, kad jis miręs.
Kai N.Shumway atliko pirmuosius širdies persodinimus šunims, JAV apygardų prokurorai įspėjo chirurgus, kad organus iš pacientų, kurių smegenys mirusios, išpjaunantys medikai bus suimti.
„Stanforde pirmiausia atjungdavome kvėpavimo aparatą ir tada laukdavome, kol širdis sustos. Tai, žinoma, buvo kvaila.
Be Ch.Barnardo drąsos paimti organą iš žmogaus, kurio širdis dar plaka, persodinimo operacijos nebūtų tapusios realybe“, – vėliau kolegą gyrė N.Shumway.
Širdies vietoje – tuščia
Pirmuoju Ch.Barnardo operuotu žmogumi tapo 54-erių litvakas daržovių pardavėjas, gimtąją Vilijampolę palikęs dar vaikystėje, 1922 metais.
Jo šeima ir draugai persikėlė į Keiptauną.
Vėliau, per Antrąjį pasaulinį karą, Louis Washkansky tarnavo Italijoje, Rytų ir Šiaurės Afrikoje.
Tačiau į šeštąją dešimtį įžengęs išeivis iš Lietuvos sunkiai sirgo diabetu ir kitomis ligomis, o po trijų širdies smūgių veikė tik trečdalis jo širdies.
Toks į Ch.Barnardo rankas pakliuvęs pacientas jam pasirodė galimas kandidatas naujajai procedūrai atlikti.
Atsirado ir tinkama donorė – į avariją patekusi 25-erių Denise Darvall, kurios kraujo grupė sutapo su L.Washkansky.
Persodinimo idėja plačiajai visuomenei buvo tokia nauja, kad, chirurgui paaiškinus procedūros eigą, paciento žmona Ann išsigandusi paklausė, ar jis neperims donorės asmenybės bruožų.
Operacinėje chirurgui asistavo brolis Marius Barnardas ir trisdešimties žmonių komanda.
„Per operaciją pažvelgiau į tuščią jo krūtinės ląstą, į žmogų, gulintį ant stalo be širdies kūne, kurio gyvybę palaikė tik dirbtinės kraujo apytakos aparatas. Buvo labai baisu“, – pasakojo Ch.Barnardo širdies ir kraujagyslių chirurgų komandoje dirbusi Dene Friedmann.
Gretimoje palatoje Ch.Barnardas liepė atjungti D.Darvall kvėpavimą palaikiusius aparatus.
Maždaug po 12 minučių jos širdis nustojo plakti, ir moteris buvo staigiai pervežta į operacinę.
„Buvo daug problemų dėl medicininės etikos. Tai buvo pirmoji širdies transplantacija, ir jis nenorėjo, kad kas nors sakytų: jis išpjovė plakančią širdį pacientui iš krūtinės“, – apie 2001-aisiais mirusį Ch.Barnardą pasakojo operacijos liudininkė.
Prisiuvus L.Washkansky stambiąsias kraujagysles prie D.Darvall širdies gydytojams liko laukti ir tikėtis, kad ji pradės plakti.
Vėliau chirurgas tą laiką prisiminė su ypatingu nerimu: „Iš pradžių širdis atrodė lyg paralyžiuota, joje nebuvo nė lašelio gyvybės. Mes laukėme, kol ji po truputį atsipalaidavo, – atrodė, kad praėjo ištisos valandos. Ir tada lyg būtų trenkęs žaibas!
Staiga susitraukė prieširdžiai, jiems klusniai atsakė skilveliai. Banga po bangos širdis pradėjo vilnyti nuostabiu gyvybės ritmu.“
Ir liaupsino, ir prakeikė
Operacija buvo neeilinė ir dėl savo vietos. Kai iš Keiptauno ligoninės pasklido žinia, kad paryčiais pasibaigusi operacija buvo sėkminga, pirmiausia žurnalistai troško sužinoti ne jos detales ar tai, kaip jaučiasi pacientas, – juos domino donoro rasė.
Mat PAR tada galiojo griežti juodaodžių ir baltaodžių atskyrimo įstatymai. Dėl apartheido, rasinės diskriminacijos politikos, ligoninėse abiejų rasių pacientai buvo gydomi skirtinguose skyriuose, net po mirties laikomi skirtinguose morguose ir laidojami atskirai.
Apartheidas netgi pavėlino pačią persodinimo operaciją. Keliomis savaitėmis anksčiau pirmasis bandymas persodinti širdį neįvyko, nes vienintelis donoras, iš kurio buvo galima paimti širdį, buvo juodaodis.
Gydytojai baiminosi, kad jei L.Washkansky mirtų, jo nebūtų galima laidoti nei juodaodžių, nei baltaodžių kapinėse.
Nors dabar širdies persodinimo operacijos atliekamos dažnai, ledus pralaužusi procedūra ne visur buvo sutikta džiaugsmingai.
„Nesitikėjome, kad visuomenė taip reaguos. Žmonės Ch.Barnardui rašė piktus laiškus, vadino jį skerdiku“ – pasakojo D.Friedmann.
Įtūžio kupini žodžiai liejosi iš visų pasaulio kampų.
„Buvau girdėjusi apie žmones grobuonis, bet pirmąkart pamačiau ir sužinojau vieno iš jų vardą“, – parašė moteris iš Ilinojaus valstijos JAV.
„Drįsote perimti Dievo vaidmenį ir apsimesti, kad suteikiate gyvenimą“, – skriejo pasipiktinimas iš Honkongo.
Tačiau mokslininkai ir chirurgai žavėjosi pasiekimu. Ch.Barnardas šio dėmesio visai nesikratė.
Priešingai nei N.Shumway, kuris ir toliau atlikdavo operacijas, bet stengėsi išvengti populiarumo, jis keliavo po pasaulį, linksminosi su žvaigždėmis, bičiuliavosi su prezidentais, britų karališkosios šeimos nariais, Irano šachu, aktorėmis Sophia Loren ir Audrey Hepburn.
Savo autobiografijoje Ch.Barnardas pasakojo, kaip 1968-ųjų pradžioje Vatikane jį priėmė popiežius, o tos pačios viešnagės Romoje metu jis naktį praleido su Italijos kino žvaigžde Gina Lollobrigida.
Išgelbėjo nauji vaistai
Deja, pirmoji Ch.Barnardo persodinta širdis neplakė nė trijų savaičių. L.Washkansky po operacijos atsibudo, suspėjo net pabendrauti su reporteriais, lyg skėriai apspitusiais jo palatą.
Tačiau po 18 dienų pacientas mirė. Tiesa, kalta buvo ne širdis – L.Washkansky susirgo ir mirė nuo plaučių uždegimo, kuris jį užklupo dėl beveik sunaikintos imuninės sistemos.
Mat iškart po operacijos jam turėjo būti duodama vaistų, silpninančių jo imunitetą, kad su svetimkūniais puikiai mokantis kovoti žmogaus kūnas neatmestų svetimos širdies.
Chirurgai visame pasaulyje tikėjosi, kad naujoji procedūra pernakt sukels revoliuciją ir padės išgelbėti tūkstančius anksčiau mirčiai pasmerktų pacientų.
Bet jų ligoniai ir toliau mirdavo. Net po sėkmingų operacijų jų kūnai nepriimdavo naujos širdies.
Arba, kitu atveju, recipientų imunitetas būdavo taip nuslopinamas, kad jie negalėdavo kovoti su infekcijomis ir mirdavo.
Po šių besikartojančių nesėkmių širdies transplantacijų staigiai sumažėjo: 1968-aisiais jų įvykdyta 100, bet tik trečdalis pacientų gyveno ilgiau nei 3 mėnesius, o 1970-aisiais – jau tik 18.
Laimei, po kurio laiko viskas pasikeitė. O pagalba atkeliavo iš labai neįprastos vietos – Norvegijos dirvožemio.
Prabėgus dvejiems metams po pirmojo širdies persodinimo atostogaudamas 15 tūkst. kilometrų į šiaurę mikrobiologas Jeanas Francois Borelis paėmė norvegiškos žemės pavyzdžių.
Mat šveicaro darbovietė – biomedicinos kompanija „Sandoz Laboratories“ – skatino tyrėjus nuolat rinkti dirvos pavyzdžius įvairiose pasaulio vietose, nes iš juose randamų pelėsių mikrobiologai vėliau išskirdavo vis naujus vaistus.
J.F.Borelio radinyje tūnojo nauja jau žinomo pelėsio forma, kuri gamino baltymus, galinčius naikinti būtent tas imuninės sistemos ląsteles, kurios kaltos dėl organų atmetimo.
„Ciklosporinas buvo tikra revoliucija – jis sumažindavo ląstelių, kurios puldavo naują organą, o likusią imuninę sistemą palikdavo nepaliestą.
Be to, jis kovojo ir su chronišku uždegimu. Pacientams jis suteikė tikrą šansą pagyti“, – teigė Filadelfijos Drexelo universiteto Medicinos koledžo kardiochirurgas Howardas Elsenas.
Daugelis nesulaukia pagalbos
Nors organų atmetimo sistemos tyrinėjimai smarkiai pažengė į priekį, pati operacijos technika išliko beveik tokia pati, kokią daugiau nei prieš pusšimtį metų ištobulino N.Shumway.
„Spėju, kad iš esmės naudojami net tokie patys instrumentai. Bet nelabai įsivaizduoju, kas galėtų pasikeisti. Nieko kitaip nepadarysi – širdį reikia išimti ir įdėti“, – teigė Širdies chirurgijos centro medikas.
Atradus tinkamą preparatą ciklosporiną ir 1983 metais jį patvirtinus plačiau vartoti, širdies persodinimo operacijų skaičius šoktelėjo į viršų. Bet vienintelis stabdys visada išliko donorų skaičius.
Įvairiose šalyse kartais yra net dešimt kartų mažiau galimų donorų nei recipientų, kuriems reikia organo. Daug iš jų mirs nesulaukę išsigelbėjimo.
Ieškoma naujų galimybių
„Mano nuomone, jeigu atsirastų gydymo būdas, kuris būtų labiau kontroliuojamas, visiems būtų ramiau. Mes turime nuspėti, kaip veiks donoro širdis, kaip gavęs širdį recipientas gyvens, ar ją toleruos – labai daug nenuspėjamų dalykų, kaip ir visoje medicinoje, tik transplantacija dar prideda savo žavesio ir skonio“, – teigė V.Janušauskas.
Tad visame pasaulyje sparčiai ieškoma alternatyvų širdies persodinimui.
Plėtojama neplakančios širdies donorystė – australams jau prieš trejetą metų pavyko specialiame aparate atgaivinti ir persodinti net 20 minučių neplakusią širdį.
Be to, mokslininkai vykdo bandymus su kamieninėmis ląstelėmis, kurios neturi specializuotos funkcijos ir gali atsinaujinti ir pavirsti bet kokio tipo ląstele. Iš jų mėginama išauginti organus, kurių pacientų kūnas neatmestų.
Bet, regis, daugiausia žadanti tyrimų kryptis yra trečioji – kuriamos dirbtinės širdys ir dirbtiniai skilveliai. Tai baterijomis varomi mechaniniai prietaisai, kurie varinėja kraują.
Pasak V.Janušausko, kai kuriose šalyse, kurios jaučia didelį donorų trūkumą, pavyzdžiui, Vokietijoje, transplantacijų atliekama mažiau negu dirbtinių skilvelių transplantacijų. O žmonių, kurie gyvena su dirbtiniais skilveliais, vis daugėja ir tikriausiai daugės.
„Žmonės gyvena ilgiau ir miršta vėliau, donorai tampa vis vyresni ir jų širdys dažnai turi įvairių bėdų.
Bet dirbtinius skilvelius galima nuolat tobulinti ir nereikia laukti.
Iš tiesų dirbtiniai skilveliai yra ta kryptis, kuri gali pakeisti transplantaciją. Iš trijų šakų ši yra efektyviausia, nors ir ne pigiausia, bet kliniškai tikrai padeda žmonėms“, – aiškino širdies chirurgas.
Lietuvių medikai buvo pasiruošę anksčiau
Pirmoji širdies transplantacija Lietuvoje, Vilniuje, buvo atlikta 1987 metų rugsėjo 2 dieną. Tądien ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse pirmą kartą profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujami chirurgai donoro širdį sėkmingai persodino ligoniui.
Lietuvoje pirmoji širdis buvo persodinta 47 metų muzikos mokytojui iš Ukmergės Albinui Penkauskui. Pirmoji donorė – per motociklo avariją žuvusi septyniolikmetė mergina. Kai buvo nustatyta jos smegenų mirtis, močiutė paaukojo anūkės širdį. Deja, ji naujajame kūne plakė vos du mėnesius. Ją pakirto infekcinės komplikacijos.
Beje, kaip pasakoja širdies chirurgas V.Janušauskas, jo pirmtakai operacijai buvo pasiruošę kur kas anksčiau – praėjus vos keleriems metams po pirmosios operacijos pasaulyje buvo atliekami sėkmingi eksperimentai.
Lūžis medicinos istorijoje įvyko tik 1986-aisiais, kai Maskvoje buvo sėkmingai persodinta pirmoji širdis. Po kelių mėnesių galimybė įrodyti savo sugebėjimus atsirado ir Lietuvos chirurgams, atsirado tinkamas donoras.
„Mano mokytojai ir mano mokytojų mokytojai buvo pasiruošę gerokai anksčiau. Jie prašė, kad jiems leistų operuoti, bet Maskvai buvo nepriimtina, jog Lietuvoje tai būtų atlikta anksčiau. Todėl leidimas duotas tik tada, kai ten buvo atlikta operacija“, – aiškino V.Janušauskas.
