JAV prezidentas Donaldas Trumpas pripažino Jeruzalę Izraelio sostine ir žada artimiausiu metu ten iš Tel Avivo perkelti Amerikos ambasadą.
Taip valstybės vadovas pasielgė nepaisydamas tiek Senojo žemyno, tiek arabų šalių politikų perspėjimų, kad toks poelgis ir pavojingas – padarytų didžiulę žalą bet kokiems bandymams įkurti tvarią taiką tarp žydų bei palestiniečių.
Situacija tokia paini, kad taip pat buvo galima išvysti retą akimirką, kai sutapo Vakarų valstybių ir Kremliaus nuomonės, net jei jos pagrįstos skirtingomis priežastimis.
Ateitis visai neaiški
Palestiniečiai paskelbė naująją intifadą (sukilimą), o Vidurinių Rytų miestų gatves drebino tūkstančiai įsiutusių protestuotojų.
„Tos avys – arabų lyderiai – Jeruzalę išdavė prieš daugybę metų“, – piktinosi siras Mustafa, dalyvavęs susirėmimu su teisėsauga virtusiame proteste priešais JAV ambasadą Libano sostinėje Beirute.
Per neramumus palestiniečių valdomame Gazos Ruože ir Vakarų Krante sužeista daugiau negu 1,9 tūkst. žmonių, keturi asmenys žuvo.
Eitynės palestiniečiams paremti vyko ne tik Viduriniuose Rytuose, bet ir musulmonišką daugumą turinčiose Azijos šalyse – Indonezijoje, Malaizijoje, Pakistane.
Net Europoje kai kur surengti išpuoliai ir demonstracijos prieš žydus. Antai Švedijos Geteborgo mieste bandyta padegti sinagogą. O Vokietijos sostinėje Berlyne praėjusią savaitę priešais JAV ambasadą sudegintos dvi Izraelio vėliavos.
Prezidento D.Trumpo gruodžio 6 dienos sprendimas dėl Jeruzalės sukūrė itin nestabilią ir pavojingą situaciją, kuri vertinama dviprasmiškai.
Viena vertus, santykiai tarp palestiniečių ir žydų visada buvo itin painiai sumegztas politinis mazgas, kuris iš vietos nepajudėjo daugybę metų.
Todėl kai kurie ekspertai vertino permainas kaip įvykį, kuris visiems priminė Palestinos ir taikos klausimų svarbą.
Kita vertus, taikos balandžiai dabar atrodo labai nutolę – mat Jeruzalės pripažinimas Izraelio sostine labai aiškiai nubrėžė, kurią pusę palaiko Vašingtonas.
Be to, prigesinta viltis, kad įsigalios vadinamasis dviejų valstybių sprendinys, kai Jeruzalė būtų laikoma ir Izraelio, ir Palestinos sostine.
Amerika – prieš pasaulį
Jeruzalės klausimas sudrumstė vandenį tarp Amerikos ir jos sąjungininkų.
Vienas garsiausiai ir aršiausiai nuomonę apie Jeruzalę reiškusių politikų – Amerikos sąjungininkės ir NATO narės Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.
Jis paragino islamą išpažįstančias valstybes pripažinti Jeruzalę „okupuota Palestinos sostine“. Anot R.T.Erdogano, JAV paskelbimas, kad Jeruzalė – Izraelio sostinė, „neturi reikšmės“, nes „Amerika įrodė savo šališkumą Izraelio naudai“.
Be to, Turkijos prezidentas Izraelį išvadino „teroristine“ ir „vaikus žudančia valstybe“.
„Nesu pratęs, kad man apie moralę pamokslautų lyderis, kuris sprogdina kurdų kaimus, į kalėjimą uždaro žurnalistus, padeda Iranui apeiti tarptautines sankcijas ir padeda teroristams, tarp jų ir veikiantiems Gazos Ruože, žudyti nekaltus žmones“, – atrėžė Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu.
Tiesa, į Izraelio ir JAV daržą akmenis svaidė ir kiti politikai.
Palestiniečių prezidentas Mahmoudas Abbasas rėžė, kad „nuo šiol“ nebepripažins jokio Vašingtono vaidmens bet kokiame taikos su Izraeliu procese.
Irano valdžia tuo metu aiškino, kad yra „pasirengusi paremti musulmonų pasipriešinimo pajėgas“ Palestinoje.
Nuomonę pareiškė ir popiežius Pranciškus. Jis paragino lyderius vengti smurto ir garantuoti „taiką, teisingumą ir saugumą“. Europos politikai atskleidė nuogąstaujantys, kad D.Trumpo sprendimas padarys poveikį taikai Viduriniuose Rytuose.
Netylėjo ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Jis Vašingtoną apkaltino Vidurinių Rytų destabilizavimu ir pareiškė, jog Maskvos požiūris į Jeruzalę – visai kaip Ankaros.
Bando įtikinti kitus
Lietuvos iniciatyva Izraelio ministras pirmininkas B.Netanyahu buvo pakviestas į Briuselį. Iš pradžių Izraelio premjerą atvykti į neformalius pusryčius prieš oficialų susitikimą pakvietė Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Europos Sąjungos diplomatijos vadovė Federica Mogherini sureagavo į iniciatyvą ir Bendrijos vardu pakvietė B.Netanyahu.
„Iniciatyva pasiteisino, drąsiai galima sakyti, buvo naudinga“, – tvirtino L.Linkevičius.
Tiesa, ministras pabrėžė, kad nei Lietuva, nei Europos Sąjungos narės neketina sekti Amerikos pėdomis. Jo manymu, Jeruzalė gali būti ir Palestinos sostine.
Pasak ekspertų, Izraelio ir Lietuvos artumą galėjo lemti žydų istorija ir diplomatinių pozicijų su JAV derinimas. Izraelį ir Lietuvą sieja vis glaudesni ryšiai, daugiau bendradarbiaujama ekonomikos ir karybos srityse.
„Lietuvos santykiai su Izraeliu išskirtinai geri, palyginti su daugeliu ES šalių. Bet dėl gerų santykių nereikia atsisakyti principų arba perdėm stengtis įsiteikti.
Lietuva dedasi moralios politikos vykdytoja, nuolatos kritikuoja Rusiją dėl tarptautinės teisės normų nepaisymo.
Bet ji tyli, netiesiogiai ir pritaria, kai Izraelis toliau stato nausėdijas palestiniečių teritorijoje, nors tarptautinė teisė draudžia okupantui leisti savo gyventojams įsikurti okupuotoje žemėje.
Palestiniečiai nėra angeliukai, bet manytum, jog Lietuva, beveik 50 metų nešusi okupacijos jungą, labiau užjaustų kitą engiamą tautą. Kaip viskas greitai pakito“, – tvirtino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Kęstutis Girnius.
B.Netanyahu Briuselyje ragino sekti Amerikos pėdomis, teigė, kad Jeruzalė buvo žydų sostinė 3 tūkst. metų, ir tikino, esą šio fakto pripažinimas padės siekti taikos Viduriniuose Rytuose.
Tai buvo pirmas kartas per 22 metus, kai su vizitu į ES atvyko Izraelio premjeras.
Tiesa, nepaisant Lietuvos itin draugiškų veiksmų B.Netanyahu atžvilgiu, Bendrija neskubėjo keisti požiūrio dėl Jeruzalės.
F.Mogherini atmetė B.Netanyahu pasiūlymą ir pabrėžė, kad Bendrijos pozicija liks nepakitusi: konfliktas tarp palestiniečių ir žydų išnyks tik pritaikius dviejų valstybių sprendinį.
Krauju aplaistyta istorija
Rytų Jeruzalė laikoma būsimos Palestinos valstybės sostine, bet Izraelio valdžia tvirtina, kad miesto šiukštu negalima dalyti perpus. Rytų Jeruzalėje gyveno daugiausia arabai, ji priklausė Jordanijai. Vakarų Jeruzalę izraeliečiai užėmė 1948 metais per arabų ir izraeliečių karą.
Per Šešių dienų karą 1967 metais Izraelis okupavo ir aneksavo Rytų Jeruzalę, tačiau tos miesto dalies kontrolės tarptautinė bendruomenė niekada nepripažino.
Nuo to laiko visos užsienio šalių ambasados veikia Tel Avive.
Jeruzalės miestas svarbus ne tiktai žydams, bet ir krikščionims bei musulmonams, mieste yra daugybė šventų religinių vietų.
JAV Kongresas 1995 metais priėmė įstatymą, kad Jeruzalė turėtų būti pripažinta Izraelio sostine ir ten būtų perkelta ambasada.
Tačiau visi Amerikos prezidentai iki D.Trumpo kas šešis mėnesius pasirašydavo dokumentą, kad įstatymo vykdymas būtų atidėtas.
Tai buvo daroma „nacionalinio saugumo“ sumetimais.
D.Trumpas per prezidento rinkimų kampaniją pareiškė, jog perkels ambasadą į Jeruzalę, tai buvo vienas pagrindinių respublikono pažadų.
Kai kurie ekspertai svarstė, kad D.Trumpo sprendimas Jeruzalės atžvilgiu susijęs su politinės naudos ieškojimu.
Mat artėjant D.Trumpo inauguracijos metinėms prezidento atliktų darbų ir išpildytų pažadų sąrašas itin trumpas.
Lietuvos tarpininkavimas – svarbus
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad Lietuvos iniciatyva į Briuselį pakviesti Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu nebuvo signalas, jog Vilnius Jeruzalę greitai pripažins tos šalies sostine.
„Signalas nukreiptas į tai, kad Lietuva pastaraisiais metais, pabrėždama savo dvišalių santykių su Izraeliu svarbą, tą aktyvumą santykiuose su Izraeliu bando perkelti į Europos Sąjungos (ES) lygmenį. Toks tarpininkavimas svarbus Lietuvos diplomatijai, nes mes dažnai traktuojami kaip vieno klausimo valstybė užsienio politikoje – tai yra dėl Rusijos grėsmės. Bandymas inicijuoti dialogą su B.Netanyahu rodo, kad Lietuva gali atlikti ir daugiau diplomatinių funkcijų pasauliniu lygiu“, – aiškino politologas T.Janeliūnas.
Anot profesoriaus, Lietuva neskubės sekti JAV pėdomis, nes ES dominuoja kitokia pozicija: „Manau, kad Lietuva laikysis vyraujančios ES linijos, bet gali būti, kad vidiniuose koridoriuose ji demonstruos didesnį palankumą Izraeliui.“
Pasak T.Janeliūno, jei Lietuva staiga pakeistų požiūrį į Jeruzalę, ji taptų „viena tų valstybių, kuri demonstruoja visapusišką paramą“ Izraeliui. Tačiau neigiamas dalykas – tai, kad Lietuva užrūstintų islamiškas valstybes ir ES. Mat laikomasi požiūrio, kad tai paaštrintų konfliktą tarp žydų ir palestiniečių.
