Nuo Apeninų pusiasalio šiaurės iki Pietų Italijos prakartėlei per didžiausias metų šventes tenka itin svarbus vaidmuo.
Vis dažniau – ir politinis. Todėl nenuostabu, kad Jėzus, vietoj ėdžių paguldytas į valtelę, migrantų krizės kamuojamoje Italijoje šįmet sukėlė tiek daug aistrų.
Susižavėjo dar vaikystėje
Italo Marco Lanzaros amatas lietuvių akims turėtų atrodyti gerokai neįprastas.
Pirmąją savo prakartėlę saldainių dėžutėje jis pagamino būdamas vos 11 metų ir jomis taip susižavėjo, kad hobis pamažu virto darbu.
M.Lanzarai užsakymų netrūksta, mat prakartėlę (italų k. – „presepe“) namuose įkurdina dažna italų šeima. Kai kurie joms nepagaili ir tūkstančių eurų, kasmet papildo naujomis figūrėlėmis ir perduoda iš kartos į kartą.
„Pagaminti mažą prakartėlę galima per dieną ar dvi. Sukonstruoti didelę, kuri vėliau vežama į parodas, gali užtrukti ir metus, – „Lietuvos rytui“ pasakojo meistras M.Lanzara. – Darau prakartėles ir pagal individualius matmenis, tačiau nuo rugsėjo naujų užsakymų nebepriimu, nes reikia laiko surasti medžiagas.
Be to, man nepatinka savo kūrinį iš karto atiduoti. Mėgstu jį kurį laiką pasilaikyti, dar kartą pasižiūrėti, galbūt kuo nors papildyti.“
Pasak italo, prakartėlė – kaip dėlionė: kartais padarai kokį naują personažą ar detalę ir prakartėlę papildai.
„Tai nėra vienkartinis daiktas, ją šeimos nusiperka visam gyvenimui. Kasmet ją galima atnaujinti, todėl aš visada palieku erdvės, kur būtų galima pridėti naujų figūrėlių.
Tuomet atrodo, kad ji nuolatos keičiasi, ir po 10 metų šeima turi didelę, užpildytą prakartėlę, kurią nusipirko tarsi išsimokėtinai, – pasakojo italas. – Aš prakartėles darau ne tik todėl, kad būčiau labai religingas, bet ir todėl, jog man tiesiog patinka jas konstruoti.
Man įdomu stebėti, kuo pavirs medžio gabalas. Bet prakartėles galima daryti iš visko – fantazija neturi jokių ribų.“
Itališkose – daugiau simbolių
Pasak meistro, tradicinėje itališkoje prakartėlėje yra kur kas daugiau personažų nei kitur, kur įprastai būna tik Šventoji Šeima, Trys Karaliai ir gyvuliukai.
Nuo senų laikų šiose Jėzaus gimimo scenose siekta perteikti kuo tikresnį kasdienybės vaizdą, todėl prakartėlės visada buvo turtingos personažų ir simbolių, nors atsitiktinių veikėjų jose nebuvo.
Tiesa, pradžioje prakartėles namuose galėjo įsirengti tik turtingieji. Visiems įperkamu ir prieinamu simboliu jos tapo tuomet, kai ši tradicija atkeliavo į Neapolį.
Čia ypatingoje, visame pasaulyje garsioje Šv.Grigorijaus Armėno (San Gregorio Armeno) gatvelėje iki šiol įsikūrę auksarankiai seniausias tradicijas puoselėjantys prakartėlių meistrai.
„Prakartėles namuose anksčiau darydavo tiktai turtingos šeimos, joms buvo labai svarbu parodyti, kad jų gyvenime nieko netrūksta.
Pavyzdžiui, sicilietiškoje prakartėlėje galėjai tai aiškiai pastebėti: kabančios dešros, kumpiai ir sūriai vaizdavo sotų gyvenimą. Jokiu būdu negalėjo trūkti kardžuvės – tai svarbi sicilietiškos prakartėlės detalė“, – kalbėjo M.Lanzara.
Pasak jo, dažnai buvo vaizduojami įvairūs kasdienio gyvenimo motyvai, taip tarsi parodant, kad Kalėdos įvyksta kasmet, tai yra Jėzus gimsta tarp mūsų, visuose miestuose ir miesteliuose.
„Pagal neapolietiškas tradicijas, prakartėlėje negalėjo trūkti miegančio avių augintojo, vadinamo Benino.
Dabar dauguma netgi nežino, kad po Jėzaus jis – kone svarbiausias prakartėlės personažas, nes legenda pasakoja, jog būtent jis miegodamas susapnavo prakartėlę.
Todėl Neapolyje Benino įkurdinamas pačioje aukščiausioje prakartėlės vietoje“, – aiškino prakartėlių meistras.
Ne visi pasiryžę mokėti
Beveik visose tradicinėse neapolietiškose prakartėlėse taip pat surasite išmaldos prašantį elgetą, dūdmaišininką, medžiotoją ir žvejį. Šie personažai atsirado neatsitiktinai – jie visi turi reikšmę ir simbolinį darbą. Pavyzdžiui, žvejys žvejoja paklydusias žmonių sielas.
„Labai svarbus prakartėlėje yra vanduo, nes tekanti versmė tarsi valo, yra švaros simbolis, o dažnai prakartėlėje esanti skalbėja primena, kad mes kaip purvinus skalbinius kasmet turime išsivalyti sielas.
Prakartėlės tradicijos Italijoje puoselėjamos nuo Trentino šiaurėje iki Sicilijos.
Kiekviename regione yra savų modifikacijų, bet pagrindinė reikšmė visur ta pati – įkūnyti Jėzaus gimimą“, – pasakojo prakartėlių meistras M.Lanzara.
Anot jo, rankų darbo prakartėlė kainuoja daug, kaip ir visi rankų darbo kūriniai: „Nelygu, ko žmonės nori. Jei darau pagal užsakymą ir užsakovas nori didelės prakartėlės, kur viskas būtų rankų darbo, tai gali kainuoti ir tūkstantį eurų.
Pažįstu meistrų, kurie daro prakartėles iš brangaus porceliano ir jos kainuoja didžiules sumas.
Kaina priklauso ne tiek nuo dydžio, kiek nuo įdėto darbo, nuo detalių, ar daug laiko sugaišta joms pagaminti.“
Meistras tvirtino pats niekada nedarantis vienodų prakartėlių, nes jam tai nepatinka, nuobodu.
„Rankų darbo atkartoti neįmanoma. Be to, kiekviena prakartėlė turėtų būti tik tos šeimos, kuri ją įsigijo, ji turi būti unikali, nes tampa tarsi tos šeimos dalimi.
Tie, kurie supranta tikrąją rankų darbo vertę, yra pasiryžę mokėti, bet vis dažniau žmonės renkasi plastikines figūrėles, nes jos pigesnės, nelūžta, ilgiau laikosi.
Man sako, kad gražus tas rankų darbo personažas, bet jei nukris – suduš.
Sena tradicija blėsta
Prakartėlių meistras apgailestavo, kad ši ilgus metus puoselėjama tradicija Italijoje pamažu nyksta.
Esą šiais laikais toli gražu nebe kiekvienuose namuose galima rasti ėdžiose paguldytą Kūdikėlį, o nusprendusieji turėti prakartėlę dažnai ieško kuo mažesnės ir paprastesnės jos versijos, nors prieš daugybę metų, tuomet, kai prakartėlė buvo tik turtingųjų privilegija, jai galėjo būti skiriami net keli kambariai.
„Prieš dvidešimt metų namuose italai statė tikrai dideles prakartėles. Dabar namai tapo mažesni, mažiau erdvės, mažiau laiko.
Žmonės bijo netvarkos, nes statydamas prakartėlę prisišiukšlini. Dėl visų šių priežasčių jie nebestato prakartėlių, nes gyvenimas tapo daug labiau įtemptas nei anksčiau.
Dabar kuo mažesnė prakartėlė, tuo lengviau ją parduoti. Daugumai dabar užtenka tik esmės – Kūdikėlio ėdžiose, nors anksčiau sutalpindavo visus personažus. Ir tai ne tik finansų klausimas, nes maža prakartėlė gali kainuoti kur kas daugiau nei didelė“, – sakė meistras, kuris ypač kremtasi dėl to, kad tradicijos nebeperduodamos vaikams.
Jis tvirtino, kad būtų puiku, jei mokyklos rengtų ne tik ekskursijas po prakartėlių parodas.
„Norėčiau labiau įtraukti mokyklas į prakartėlių kūrimo procesą, bet tai tampa tikrai labai sudėtinga, nes mokyklose vengiama religinių temų.
Manau, kad šiuo atveju tolerancija dažnai painiojama su per dideliu nuolaidumu. Nes integracija yra viena, o tradicijų gerbimas ir puoselėjimas – kas kita.
Juk aš, rodydamas prakartėlę kitos religijos atstovui, nesiekiu jo įžeisti aba pakeisti jo religinių įsitikinimų.
Aš manau, kad prakartėlė mokykloje turi būti pristatoma pirmiausia kaip svarbi kultūros paveldo dalis.
Juk ne visi dailininkai, nutapę Madoną su Kūdikiu, buvo labai tikintys.
Kaip ir ne visi prakartėlių meistrai yra religingi. Prakartėlė – tai pirmiausia menas ir labai svarbi itališkos tradicijos dalis“, – įsitikinęs M.Lanzara.
Pasak meistro, prakartėlių tradicija Italijoje turi ypač gilias šaknis, tad nenuostabu, kad savo svarba šis Kalėdų atributas gerokai lenkia eglutę, kuri Italijoje pradėta puošti tik maždaug šeštajame dešimtmetyje.
„Prakartėlė atsirado gerokai anksčiau. Eglutė – labiau kitų šalių tradicija.
Pirmasis prakartėlę Italijoje pastatė šv.Pranciškus maždaug 1200 metais. Iš tiesų jis tai padarė net neplanuodamas.
Istorija pasakoja, kad Asyžiuje Kalėdų Šv.Mišias jis nusprendė aukoti lauke.
Tam buvo suręsta laikina pašiūrė, šv.Pranciškus po ja meldėsi, o vietos gyventojai rinkosi jo pasižiūrėti. Tai atrodė lyg gyva prakartėlė.
Taip Pranciškus Asyžietis pats to nenorėdamas sukūrė pirmąją prakartėlę.
Dabar dažnai žmonės nežino tikrosios prakartėlės atsiradimo istorijos, nes jos niekas nemoko. Manęs vaikai dažnai klausia, ar tai žaislai“, – apgailestavo M.Lanzara.
Pasijuokė iš eglutės
Katalikiškojoje Italijoje per Kalėdas pirmuoju smuiku groja ne eglutė, dažnai siejama su komercine šventės puse, o prakartėlė.
Ir tai akivaizdu. Pavyzdžiui, Amžinasis miestas Roma gali didžiuotis daug kuo, tačiau tiktai ne Kalėdų eglute.
Šiemetinė eglė švenčių net nesulaukė.
Nuo pat pastatymo išjuokta ir pakrikštyta nuplikusiu tualeto šepečiu ji beveik visus spyglius numetė iki Kalėdų likus beveik savaitei.
O nacionalistai po ja padėjo prakartėlę kaip tikrąjį Kalėdų simbolį.
Romoje net pasiūlyta pradėti tyrimą siekiant išsiaiškinti, kiek kainavo gėdą Romai užtraukusi eglė ir kas kaltas, kad medis taip greitai nubyrėjo.
Tačiau italai dėl žaliaskarių per daug nekvaršina sau galvos – daugybės turistų sulaukiančios Romos merė Virginia Raggi pareiškė, kad naujos jos vietoje puošti neketina.
Italijos miestai ir miesteliai per didžiąsias metų šventes savo išmonę demonstruoja kone lenktyniaudami, kur prakartėlė bus gražesnė ir unikalesnė, o į jų kūrimą įsitraukia ir vietos gyventojai.
Tampa politikos veidrodžiu
Vis dėlto prakartėlės vis dažniau tampa ne tiktai vienijančiu, bet ir skaldančiu Kalėdų atributu, mat Jėzaus gimimo scena vis dažniau slepia ir politinę žinutę.
Šiemet Italijoje daugybę ginčų sukėlė išpopuliarėjusi idėja Kūdikėlį vietoj ėdžių paguldyti į valtelę, vaizduojant Jėzų lyg pabėgėlį.
Tokias migrantams skirtas prakartėles nusprendė įrengti net kelios Italijos miestų savivaldybės.
Sicilijos Palermo mieste prakartėlė buvo įkurdinta senoje žvejų padovanotoje valtyje. Ją nuspręsta dedikuoti prieglobsčio prašantiems migrantams, Bodrumo pakrantėje rasto žuvusio mažojo siro Aylano Kurdi atminimui ir visiems kitiems, kurie paaukojo gyvybę bėgdami nuo karo ir bado.
Daugybė aistrų kilo Centrinės Italijos Bolonijos provincijoje, kur Kastenazo mero iniciatyva prakartėlę nuspręsta modifikuoti, Mariją su Kūdikėliu rankose pasodinant į guminę valtelę.
Kastenazo meras paaiškino, kad taip norėjo atkreipti dėmesį į Italiją kurį laiką kamuojančią didžiulę problemą, bet sulaukė net dvasininkų kritikos. Esą Jėzus į pasaulį atėjo ne spręsti vienos problemos, bet gelbėti visų, o prakartėlės tradicijos numato, kad Kūdikėlis gimė būtent simboliu tapusiose ėdžiose ir jos turi būti gerbiamos.
Dar aštriau reagavo politikai. Pasipiktinę Italijos kraštutiniai dešinieji prie prakartėlės surengė protestą, pareiškę, kad pakeisti ėdžias į guminę valtį reiškia pasinaudoti tradicija ir tikėjimo simboliu.
O premjero postą užimti siekiantis nacionalistinės „Lega Nord“ vadovas Matteo Salvini kirto dar aštriau, šios prakartėlės autorius pavadindamas idiotais.
Pabėgėliu Jėzus vaizduojamas ir vienoje Udinės regiono bažnyčioje, kur taip pat gimsta valtyje. Bažnyčiai vadovaujantis kunigas pareiškė, kad tai solidarumo su migrantais žinutė.
Šalia prakartėlės iškabintas užrašas: „Kas gimsta laive, kas miršta, kas iš to uždirba, kas juos gelbėja – visi mes esame tame pačiame laive“.
Kad ir kokių interpretacijų atsirastų, net jei prakartėlė nebepuoš kiekvienų namų, ši šimtmečius siekianti tradicija Italijoje tikrai neišnyks dar daugybę metų.
Joje įkūnytas Jėzaus gimimo stebuklas, kaip savo knygoje „Prakartėlės galia“ yra rašęs popiežius Pranciškus, žmones verčia mąstyti ir suteikia didžiausią Kalėdų dovaną – norą būti geresniems.
Per šimtą veikėjų
Itin įspūdinga prakartėlė šiemet įkurdinta Florencijos Šventosios Dvasios bažnyčioje. Ši prakartėlė jau apkeliavo visą pasaulį, buvo demonstruojama Vatikane ir Niujorke.
Įspūdingas meno kūrinys, kurio autorius – visame pasaulyje žinomas prakartėlių meistras italas Francesco Artese, vaizduoja Jėzaus gimimą unikaliame akmenyse iškaltame Pietų Italijos mieste Materoje.
Prakartėlę sudaro 110 personažų, ji užima net 100 kvadratinių metrų plotą.
Joje vaizduojamos kasdienės gyvenimo scenos, jos personažai – plušantys žemdirbiai, tarp kurių galima rasti ir Florencijos garbei čia įkurdintą garsųjį Mikelangelo, drožiantį kryžių.
