Regis, kiekviena tėvų karta galėjo nerimauti dėl kokios nors naujos technologijos, kuri kišasi į vaikų gyvenimą, – kažkada tai buvo televizorius, kompiuteriniai žaidimai, o dabar – išmanieji telefonai.
Dėl jų įtakos sutaria ir tėvai, ir tyrėjai, ir patys paaugliai.
Išmanieji telefonai iš esmės pakeitė tai, kaip paaugliai šiais laikais bendrauja vienas su kitu, leidžia savo laiką.
O naujausi psichikos sveikatos tyrimų duomenys privertė ir sunerimti. Tarp 2010-ųjų ir 2016-ųjų bent vieną rimtą depresijos atvejį patyrusių paauglių skaičius padidėjo 60 proc.
JAV sveikatos ir socialinių reikalų departamento atliktoje apklausoje 13 proc. iš 17 tūkst. apklaustų vaikų pernai teigė patyrę depresiją, o prieš šešerius metus tokių paauglių buvo 8 proc.
Pokyčiai stulbinantys, o tarp 10–19 metų merginų didesnio savižudybių skaičiaus nebuvo net 40 metų.
Telefonai veda į depresiją
„Toks augimas yra itin staigus ir anksčiau niekada nebuvo užfiksuotas“, – teigė San Diego universiteto psichologijos profesorė Jean Twenge.
Jos šiemet paskelbtas tyrimas parodė, kad daugiau laiko socialiniuose tinkluose praleidžiantys paaugliai labiau linkę pranešti turintys psichikos sveikatos problemų nei mažiau laiko prie ekrano praleidžiantys jų bendraamžiai.
J.Twenge tyrimas, apimantis 2010–2015 metais surinktus duomenis apie 500 tūkst. JAV paauglių, rodo, kad daugiau nei tris valandas kasdien į telefoną ar kitą elektroninį prietaisą žvelgiantys nepilnamečiai turi 34 proc. didesnę tikimybę užfiksuoti savižudiškų minčių negu tie, kurie telefonu naudojasi mažiau nei dvi valandas per dieną.
O iš tų, kurie prie telefono praleidžia daugiau nei penkias valandas, net 48 proc. bent kartą pagalvojo apie savižudybę arba jautėsi beviltiškoje padėtyje.
Tiesa, kai kurie ekspertai mėgina ieškoti kitų priežasčių – augantis mokslų krūvis, ekonominės krizės padariniai.
„Aš linkusi apsvarstyti ir kitas priežastis, bet esu įsitikinusi, kad kuo daugiau sužinosime apie paauglius ir jų telefonus, tuo labiau suprasime, kad naudojimosi ribojimas yra gera mintis“, – aiškino mokslininkė.
Praleidžia visą dieną
Depresija gali apimti visus paauglius. 16-metė Nina Langton visuomet buvo apsupta daugybės draugų, artimai bendraudavo su tėvais, bet daug laiko praleido ir su išmaniuoju telefonu.
„Ilgai apžiūrinėdavau manekenes „Instagram“ ir nerimavau dėl to, kaip atrodau.
Bet nesupratau, kodėl man taip liūdna“, – pripažino Konektikute gyvenanti paauglė.
Nemigos naktys, socialiniai tinklai, valgymo sutrikimai. Po kiek laiko N.Langton prisipažino pagalvojusi ir apie savižudybę.
Negelbėja ir tai, kad pirmuosius išmaniuosius telefonus gauna vis mažesni vaikai – įvairiais skaičiavimais, vidutinis amžius, kai nuperkamas pirmasis telefonas, yra 10 metų – ir prie jų praleidžia vis daugiau laiko.
„Spėju, kad juo naudojuosi apie 10 valandų per dieną. Net kai nežiūriu į jį, visada jį turiu. Tai mano gyvenimo dalis“, – teigė 16-metis iš Denverio Santi Potočnikas Senarighi.
Billy Potočnikas nerimauja dėl sūnaus įpročių, tačiau bijo ką nors daryti – visi vienuoliktoko draugai taip pat nuolat naudojasi telefonais: „Jei mėginu atimti iš jo telefono aparatą, jis teigia, kad nieko bloga su juo nedaro, o tai iš esmės yra tiesa. Pavargstu kovoti.“
Sunkumų kelia ir tai, kad daug mokyklų ir būrelių naudojasi socialiniais tinklais koordinuodami vaiklą, skelbia pažymius ir namų darbus.
Pokyčius pastebi mokytojai
Mokyklos prižiūrėtoja daugiau nei du dešimtmečius vienoje Konektikuto mokykloje dirbanti Colleen Nisbet teigė, kad pasikeitė ir vaikų pietų pertraukos.
„Anksčiau per pietus mokiniai aktyviai judėdavo, bendraudavo, išliedavo energiją. Dabar jie tiesiog sėdi ir žiūri į telefonų ekranus, o su kitais net nebešneka“, – stebėjosi pedagogė.
Kad parkuose arba netgi vienas kito namuose susėdę paaugliai tylomis dažniau spokso į ekranus, o ne į vienas kitą, pastebi daug tėvų.
Tiesioginio ryšio vengimas gąsdina ir Pitsbergo universiteto technologijų ir sveikatos centro vadovą Brianą Primacką.
„Žmonės – socialiniai gyvūnai. Mes milijonus metų mokėmės reaguoti į akių kontaktą, prisilietimą, bendrą juoką. Jei telefonai trukdo paaugliams išmokti – o būtent taip ir rodo tyrimai – bendrauti akis į akį, pakliuvome į bėdą“, – aiškino B.Primackas.
Pasikeitė net ir paauglių maištavimo supratimas. Šiuolaikiniams nepilnamečiams nepriklausomybė ir noras ištrūkti iš tėvų namų nebėra tokie stiprūs troškimai.
Viskas pasikeitė itin greitai – 2015-aisiais dvyliktokai iš namų išeidavo rečiau negu aštuntokai 2009-aisiais.
Mažiau kelionių į miestą vakarais – mažiau pasimatymų. Pažintims ir susitikinėjimams reikia daugiau jėgų, nei susirašinėti socialiniuose tinkluose.
Daugiau pavydo ir apkalbų
Bendravimas per atstumą turi ir kitą poveikį – nematant kito žmogaus akių kur kas lengviau jį įžeisti, apkalbėti, pasityčioti.
Paauglių nerimo sutrikimus gydanti slaugytoja Maryellen Pachler teigė, kad jos darbas dažniausiai buvo paaiškinti vaikams, kad jų baimės yra nepagrįstos.
„Bet dabar nebemanau, kad jos neracionalios. Jeigu klasėje pakeli ranką arba pasakai ką nors klaidinga, klasės draugai dažnai apie tai tuo pat metu ims susirašinėti“, – teigė slaugytoja.
Prie paauglių nerimo dar labiau prisideda socialiniuose tinkluose rodomas tobulas gyvenimas.
„Mano pacientai mato savo draugus, kurie nuotraukose atrodo tokie laimingi, ir mano, kad vieninteliai turi kankintis ir apsimetinėti, – aiškino M.Pachler. – Norėčiau jiems pasakyti: „Klausyk, šita mergina, kuriai tu pavydi, vakar sėdėjo pas mane.“
Kad visi save nori pateikti gražesnius, nei yra iš tiesų, sutiko ir Sh.Ohannessian.
„Niekas neviešins to, kas juos priverstų pasirodyti blogai, – aiškino 17-metė. – Bet atskirti realybę nuo to, kas matoma socialiniuose tinkluose, yra labai sunku.“
