Televizijos kanalo „Dožd“ laidų vedėjas ir portalo „Deutsche Welle“ apžvalgininkas K.von Eggertas, 2008 metais prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi, neabejoja, jog šiais metais įtampa tarp pasaulio valstybių tik augs.
Pasak jo, JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos prieš pat Naujuosius pasiųsta žinutė Kremliui aiški: „Jūs – banditai.“
Rusijos politikoje, pasak K.von Eggerto, svarbiausia – visai ne prezidento rinkimai, vyksiantys 2018 metų kovo 18 dieną, nes jose intrigos nėra.
Svarbiausia yra tai, kas laukia po šešerių metų, kai V.Putinui teks trauktis.
Žurnalistas ir politologas aiškina, kad jo tautiečių laukia sunkūs ir ne itin sotūs metai.
– Kremlius prieš pat Naujuosius apsisprendė neleisti opozicionieriui Aleksejui Navalnui dalyvauti prezidento rinkimuose. Ar tai dėl to, kad V.Putinas išsigando konkurencijos? – pasiteiravo „Lietuvos rytas“.
– Tai, kad A.Navalnui neleido kandidatuoti į Rusijos prezidento postą, rodo, jog Kremliui jis atrodo pavojingas. Galbūt dar šiandien jis nėra V.Putino tiesioginis konkurentas, tačiau jis tapo svarbiu politiku.
Leisti A.Navalnui kandidatuoti reikštų ir jo pristatymą visų pirma regionų, provincijos auditorijai, kuri iki šiol jo nepažinojo. A.Navalnas taip būtų pakeltas į V.Putino – oficialų federalinį – politinį lygį.
Trumpuoju laikotarpiu A.Navalno nustūmimas užtikrins Kremliui laimėjimą šiuose neįdomiuose surežisuotuose rinkimuose, bet ilguoju laikotarpiu konkurencijos nebuvimas suduos smūgį valdžios legitimumui.
Prieš A.Navalną dar bus imamasi veiksmų, tačiau tai tik sustiprins jo, kaip pagrindinio šalies opozicionieriaus, pozicijas.
– Esate kolegos su į Rusijos prezidento postą besiveržiančia Ksenija Sobčiak, kuri vadinama ir Kremliaus statytine. Koks jos vaidmuo šiuose rinkimuose?
– Akivaizdu, kad jeigu tave registruoja kandidatu į prezidentus, tu arba esi lojalus Kremliui, arba valdžiai neatrodo, kad keli grėsmę.
V.Putinas supranta, kad yra juo nepatenkintų žmonių. Ir tiems žmonėms reikia suteikti vietą prie stalo. Be abejo, ne prie pagrindinio. Todėl K.Sobčiak leido kalbėti apie Krymą, padėtį Ukrainoje, nors kitų už tai galėtų laukti net areštinė.
Svarbu, kas tuos žodžius sako. Yra skirtumas, ar tai daro A.Navalnas, ar K.Sobčiak, kuri statistinio Rusijos rinkėjo akyse yra televizijos žvaigždė. Jos žodžiai nevertinami rimtai.
Ji – protingas žmogus, tačiau politikoje svarbiau ne patys faktai, o kaip vertinamas žmogus. O K.Sobčiak nėra politikos sunkiasvorė.
– Priešų įgijęs V.Putinas toliau bando demonstruoti ramybę. Kremlius savo kurso nekeis?
– V.Putinui ir jo aplinkai bet kokie pokyčiai reiškia chaosą, pasibaigsiantį valdžios praradimu.
Todėl nebus jokių pokyčių nei ekonomikoje, nei socialinėje srityje. V.Putinas rusams ir visam pasauliui siunčia tris žinias.
Pirma, bet kokie pokyčiai yra katastrofa. Antra, Rusiją supa priešai. Galiausiai, trečia, vienintelis žmogus, galintis kovoti su priešais ir apsaugoti nuo pokyčių, yra tik jis pats. V.Putinas įsitikinęs: jis ir yra Rusija.
Tad artimiausius šešerius metus V.Putinas ir toliau ieškos priešų tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Krymas, Donbasas ir Sirija – ne paskutinės vietos, kur Kremlius įsikiš.
Neatmetu galimybės, kad 2018 metais Rusija pradės karinę operaciją Libijoje, ypač jei gaus leidimą naudotis karinėmis bazėmis Egipte.
Rytų Ukrainoje padėtis gali taip pat įkaisti. Aštrės ir santykiai su NATO.
2018 metais turėtų imti veikti naujos JAV sankcijos Rusijos fiziniams ir juridiniams asmenims.
Taip pat šiais metais turėtų būti paviešintos tyrimo dėl numušto „Malaysia Airlines“ lėktuvo išvados.
Galiausiai tai metai, kai Ukrainoje prasidės tiek prezidento, tiek parlamento rinkimų varžybos. Aišku, kad į tai norės įsikišti ir Maskva.
Potencialo priešpriešai – per akis. Juolab kad V.Putinas įsitikinęs, jog mušami silpnieji, tad reikia veikti pirmam.
– Kalbant apie Ukrainą, Maskvą ne juokais suerzino JAV sprendimas teikti Kijevui letalinę ginkluotę.
– Kremlius leidžia aiškiai suprasti, kad Rusija kontroliuoja Donbasą ir iš ten trauktis neketina.
Manau, 2018 metais teks pripažinti, kad JAV specialaus atstovo Ukrainai Kurto Walkerio misija nepasisekė. Juolab kad JAV priėmė sprendimą tiekti letalinę ginkluotę.
Tai itin svarbus sprendimas, nes jis reiškia, kad karas Ukrainoje – tai kartu ir JAV bei Rusijos priešprieša.
Maskvoje tikimasi, kad konfliktas Ukrainoje ir toliau bus įšaldytas.
V.Putinui ir jo aplinkai bet kokie pokyčiai reiškia chaosą, pasibaigsiantį valdžios praradimu.
Kai kalbama apie svarbius sprendimus, be abejo, jie priimami ne Donecke ir ne Luhanske, o Maskvoje.
Ir ten tikimasi, kad Ukrainoje anksčiau ar vėliau ateis į valdžią tie, kurie bus pasiryžę derėtis su Kremliumi kitaip. Tačiau to niekada nebus.
Nors Europos Sąjungoje pakanka „suprantančių“ V.Putiną ir galbūt pasiryžusių sumažinti arba iš viso panaikinti sankcijas, jie suvokia, kad taip nustumtų save į paraštes, kai JAV kaip tik didina sankcijas ir tieks Ukrainai ginkluotę.
– Savo kasmetinėje spaudos konferencijoje V.Putinas supyko sulaukęs klausimo apie galimą Rusijos pagalbą stabdant Šiaurės Korėjos branduolines ambicijas. Maskvą, regis, įžeidė jos lyginimas su Pchenjanu.
– Tą akimirką V.Putinas parodė tikrąjį savo veidą – piktą, įsižeidusį.
Tiesa, Rusija nėra pagrindinė žaidėja sprendžiant Šiaurės Korėjos klausimą. Yra dvi šalys, galinčios paveikti Šiaurės Korėją: JAV ir Kinija.
Pastaroji gali arba sumažinti ekonominę pagalbą Šiaurės Korėjai, arba ją padidinti.
Jeigu Rusija imsis atvirai ginti Pchenjaną, viso pasaulio akyse atrodys mažų mažiausiai neatsakinga.
Todėl Kremlius turi menką galimybę pasinaudoti Šiaurės Korėjos korta derėdamasis dėl ko nors su JAV.
Galiausiai manau, jog D.Trumpas ir Jamesas Mattisas (JAV gynybos sekretorius. – Red.) turi planą išspręsti Šiaurės Korėjos problemą vieną kartą visiems laikams, net ir be Kinijos įsikišimo, o juolab be Rusijos.
Nežinau, ar jie pasiryš tai padaryti, bet jei kuri nors JAV prezidento administracija tai padarys, tai bus būtent ši.
– Neseniai Kremlius pompastiškai skelbė nugalėjęs teroristus Sirijoje. Bet Vidurinių Rytų klausimas ir toliau lieka vienas svarbiausių kalbant apie globalinį saugumą.
– Akivaizdu, kad V.Putinas nebūtų galėjęs padėti Basharui al-Assadui, jeigu valdant B.Obamai 2009 metais nebūtų prasidėjęs Jungtinių Valstijų pasitraukimas iš Vidurinių Rytų ir apskritai iš aktyvaus dalyvavimo tarptautinėje politikoje.
V.Putinas užpildė vakuumą, atėjo ir atsisėdo prie staliuko, prie kurio po B.Obamos jau niekas nesėdėjo.
Maža to, V.Putinas užėmė šį staliuką, kai šiame regione prasidėjo tektoniniai pokyčiai. Dabar mes stebime Libijos, Jemeno, Sirijos valstybių griūtį.
B.al-Assadas ir dabar nekontroliuoja visos šalies teritorijos, Sirijos konfliktas galutinai nėra išspręstas.
– V.Putinas nuolat kartoja, kad Rusijos ekonomika auga, tačiau tuštėjančios rusų lėkštės rodo ką kita.
Kada baigsis jų kantrybė ir rusai imsis priešintis milžiniškų lėšų skyrimui kariniams konfliktams, o ne jų reikmėms?
– Tai – vienas esminių klausimų siekiant suvokti tolesnius Rusijos veiksmus. Rusijos ekonomika – kelių privačių asmenų nuosavybė. Tokiomis sąlygomis apie ekonominę plėtrą nėra ko nė kalbėti.
Kai rusai dar labiau pajus nepriteklių, Kremlius greitai susiras priešą išorėje ir pradės naują karą.
Kol kas tai vienintelis būdas nukreipti žmonių dėmesį.
Rusai, susidūrę su nepritekliumi, pirmiausia galvoja, kaip pragyventi, kur prasimanyti pinigų, o ne kada traukti į gatves protestuoti prieš valdžią.
Manau, kol kas V.Putinui sekasi dėl to, kad Rusijoje visur gali išgirsti, kad valdžia viską išvogė, bet neleidžia Vakarams jos parklupdyti.
Rusai nesupranta, kad visi karai apmokami jų pinigais. Be to, rusams aiškinama, kad Sirijoje vykdoma antiteroristinė operacija, o Ukrainoje vyksta pilietinis karas.
Padėtis pasikeisti gali tik tuomet, kai žmonės nustos tikėti režimu ir juos galiausiai prispaus Vakarų sankcijos.
