Tadžikai mėgsta sakyti, kad svarbiausia jų kultūros dalis – atrasti laiko kitiems. Miestuose žmonės sėdi ant suoliukų plepėdami. O pabeldęs į nepažįstamojo duris būsi pakviestas į vidų ir pasodintas prie stalo, nukrauto maistu ir nesibaigiančia arbata.
Šį dosnumą puikiai atskleidžia tradicinis patiekalas – tadžikiškas plovas.
Lėtai gamintas ryžių, daržovių ir mėsos troškinys yra svarbiausia visų švenčių puošmena.
Atokioje ir kalnuotoje šalyje, kuri yra viena skurdžiausių Vidurinėje Azijoje, sudedamosios plovo dalys nėra pigios.
„Ryžiai yra brangūs ir beveik šventi. Tadžikų kultūroje sakoma, kad ryžiai yra pranašo Mahometo dantys“, – tikino Tadžikistano kultūros instituto tyrimų vadovo pavaduotojas Dilshadas Rahimi.
Gamina ir keliems šimtams
Kadangi plovą visada valgo didelė kompanija, retas ryžtųsi virti nedidelį jo kiekį.
Juokaujama, kad populiariausias plovo receptas yra „vienas su vienu“: jam reikia 1 kilogramo ryžių, 1 kilogramo morkų ir 1 kilogramo ėrienos.
Plovo gaminimo procesas rodo, kad tadžikai maistui negaili savo laiko. Nuo pradžios iki pabaigos patiekalas gali pareikalauti net kelių valandų.
Pirmiausia mėsa ir daržovės – morkos, svogūnai, česnakai – kepamos aliejuje. Geriausia, jei tam naudojamas katilas virš atviros ugnies. Tada supilamas vanduo. Kai jis užverda, sudedami ryžiai.
Katilas paliekamas ilgai ir lėtai troškintis, todėl galų gale ryžiai lieka tvirti, tačiau minkšti, o aliejus ir prieskoniai paverčia paprastas daržoves ypatingomis.
O per įvairius festivalius, vestuves ar laidotuves pasitaiko, kad plovą virėjas gamina net šimtui žmonių, stovėdamas prie didesnio už save katilo.
Labiausiai patyrę plovo gamintojai gali vienu metu pamaitinti ir daugiau nei 500 žmonių.
Regione plovas kartais būna svarbesnis už pačią tuoktuvių ceremoniją, nes patiekiamas vestuvių dienos rytą.
Maždaug šeštą ryto visi vyrai susirenka į jaunikio namus ir valgo ritualinį plovą, kurio sudedamųjų dalių kokybė atspindi šeimos turtinę padėtį.
Atskira tradicija sieja plovą ir alkoholį.
Nors Uzbekistanas yra musulmoniška šalis, iš sovietų laikų paveldėtas įprotis pakelti degtinės stikliuką turi vieną išimtį – niekas nepalies stipriųjų gėrimų, kol nepasisotins plovu.
Tai galioja ir vestuvėms – nuo maisto apsunkę svečiai rytmetį sėdi pavėsyje ir gaivinasi žaliąja arbata ilsėdamiesi po puotos ir laukdami tikrosios ceremonijos pradžios. Panašios tradicijos laikomasi ir prieš laidotuves – rytiniu plovo katilu pagerbiamas mirusiojo atminimas.
Padėjo pamatus taikai
Šeimos, kurios gali sau tai leisti, namuose plovą gamina bent porą kartų per savaitę. Tačiau kai laukiama svečių, plovas tampa pagrindine vakaro pažiba.
„Pirmiausia gali būti patiekiama sriuba ar kiti patiekalai, tačiau vakaras būtinai turi baigtis plovu“, – teigė D.Rahimi, vadovavęs UNESCO tyrėjų grupei, atvykusiai į Tadžikistaną būtent dėl plovo.
Tradicija tokia įsisenėjusi, kad netgi pasakojami anekdotai apie svečius, kurie atsisako palikti šeimininkų namus net ir po vidurnakčio, nes niekas dar nepatiekė plovo.
„Nėra plovo, nėra draugystės. Jeigu valgei kieno nors pagamintą plovą, tą žmogų turi gerbti 40 metų“, – taip byloja tadžikai, kurie teigia, kad kartu valgydami žmonės iš tiesų gali išspręsti visas santykių problemas.
Net tai, kaip plovas valgomas – iš vienos didelės lėkštės, maistą kabinant rankomis – simbolizuoja bendrumą.
Plovas padeda pamatus ir taikai. Jei vyksta ginčas, vyresnysis turi įsikišti ir abi puses pakviesti susitaikyti prie bendro maisto lėkštės.
Dramatiškiausias to pavyzdys – penkerius metus trukęs Tadžikistano pilietinis karas, galiausiai pražudęs net 100 tūkstančių žmonių.
1995-aisiais, kai smurtas siautėjo jau trejus metus, į konfliktą įsitraukusios grupuotės susėdo prie plovo. Deja, taikos derybose pasirašyti susitarimai buvo sulaužyti ir įvairūs sunkumai karą pratęsė dar dvejus metus.
Tačiau tadžikai vis tiek laiko „taikos plovą“ svarbia valstybės raidos akimirka.
Minimas istorijos šaltiniuose
Niekas nėra tikras dėl to, kur ir kada plovas buvo pirmiausia pagamintas, tačiau ryžių ir mėsos patiekalas „pulao“ sanskrito tekstuose Indijoje minimas jau prieš 2 tūkst. metų.
Aleksandrui Makedoniečiui plovo buvo patiekta Samarkande – dabartiniame trečiame pagal dydį Uzbekistano miestas.
Užkariautojo kariuomenė parsivežė receptą į Makedoniją, o iš ten jis paplito po visą Rytų Europą.
Pirmasis plovo receptą X amžiuje užrašė persų gydytojas ir filosofas Avicena. Dabar įvairios šio patiekalo versijos yra randamos ir toliau Rytuose – Indijoje, Irane.
2016-aisiais, kai UNESCO Tadžikistano plovą paskelbė nematerialaus pasaulio kultūros paveldo dalimi, atskirą įvertinimą skyrė ir uzbekistanietiškai jo versijai.
„Tačiau tadžikai išsiskiria dėl dviejų priežasčių: ypatingos ryžių rūšies ir ypatingų prieskonių. Augalai prieskoniams surenkami aukštikalnėse, nes mūsų šalis labai kalnuota.
O šiam plovui tinkamiausi ryžiai auga netoli Pendžikento ir yra didesni nei įprasti“, – aiškino Dušanbės universiteto profesorė Munira Shahidi.
Nuo Kinijos iki Viduržemio jūros suskaičiuojama apie 1,2 tūkst. įvairiausių plovo atmainų, nors visos tautos jį vadina skirtingai.
Net kiekvienas miestas gali turėti savo versiją. Pavyzdžiui, Taškento plovas gardinamas avinžirniais, razinomis ir putpelių kiaušiniais.
Kaimai didžiuojasi receptais
Vien tik Tadžikistane gaminama daugiau nei 200 rūšių plovo. Pagal klasikinę patiekalo versiją kepamos morkos, svogūnai, česnakai, ėriena ir įvairūs prieskoniai, tokie kaip kuminai arba kalendra.
Bet gali būti naudojami ir avinžirniai, moliūgai ar net citrinos, suteikiantys kiekvienam patiekalui skirtingą spalvą ir skonį.
Kadangi receptus šeimos perduoda iš kartos į kartą, vieno kaimelio plovas yra tarsi jo išskirtinis ženklas.
„Vos tiktai kas nors paklausia apie plovą, iškart prisimenu vaikystę.
Vien jo kvapas yra mano tapatybės dalis. Jis suteikia džiaugsmą, patogumą, ramybę ir laimę“, – teigė M.Shahidi.
Kai mokinys įvaldo plovo gaminimo meną, jis turi savo mokytojui ir kitiems svečiams surengti vakarienę.
Per ją meistrui įteikiamas tradicinis apdaras ir kepurėlė, o mokinys gauna plovo gamybai naudojamą kiaurasamtį – taip parodoma, kad mokinys jau savarankiškai gali užsiimti plovo gaminimu be kitų pagalbos.
Tadžikistano plovo lėkštės tradicija neapsiriboja tiktai svečiais. Šeimos kartais gamina plovą tam, kad jį nuneštų į vaikų namus arba senelių prieglaudą.
„Pagrindinė mūsų kultūros ypatybė yra dalijimasis, – sakė profesorė M.Shahidi. – Draugai, nepažįstami ar net priešai – visi nusipelno to, kad su jais valgytume plovą.
Tikiu, kad tai mūsų žmogiška pareiga.“
Patiekalą lydi ir draudimai, ir mirtys
Tadžikistane mėgautis plovu didžiulėse kompanijose per vestuves ir laidotuves šiemet tapo daug sunkiau. Mat šalies parlamentas rugpjūtį pritarė prezidento Emomali Rachmono pasiūlytoms įstatymo pataisoms, kurios apribojo švenčių tradicijas.
Per laidotuves, jų metines ir kitas gedulo ceremonijas uždraustas ritualinis gyvulių skerdimas, taip pat leidžiama patiekti tik šiek tiek gėrimų, bet ne maisto. Kitu atveju gresia milžiniškos baudos. Valdžia esą taip nori padėti žmonėms sutaupyti, tačiau tadžikai teigė, kad atsisakę tradicinių patiekalų turi išleisti dar daugiau. Be to, kalbama, kad tai tėra dalis valdžios reformų, kuriomis siekiama sumažinti musulmoniškosios kultūros dominavimą Tadžikistane.
Plovas taip įsitvirtinęs regiono kultūroje, kad net gyvuoja posakis: „Jeigu jau reikia nuo ko nors mirti, geriau mirti nuo plovo.“ Deja, šis posakis kartais gali ir išsipildyti. Šią savaitę Chudžande naujamečiu plovu mirtinai apsinuodijo 4 žmonės, tarp jų ir 67-erių virėjas. Dar šeši žmonės po puotos atsidūrė ligoninėje. Skelbiama, kad plove buvo mirtina natrio nitrato dozė. Ši medžiaga naudojama tręšti žemę arba maisto pramonėje siekiant pakeisti mėsos spalvą.
