Viena tvanki birželio naktis Ancheleso raudonųjų žibintų kvartale. Fildso aveniu esančio itin ryškiomis spalvomis šviečiančio klubo „Centauro“ duris užveria nuo kojų nusivariusi Czerina Dizon.
Moteris, šįvakar ir vėl neuždirbusi pinigų, greitai sėda ant balto motorolerio ir rūksta tolyn nuo Ancheleso centro.
Kaip jai atrodo, pasmerkto miesto, kuriame angelai neturi sparnų ir siunčia liūdną žinią, kad kita naktis bus geresnė.
Devynias valandas Czerina turėjo laukti, kol kas nors užsakys butelį alaus ar kokteilį. Bet vyrų akys, kaip paprastai, buvo įsmeigtos tik į pusnuoges šokėjas, kurios rangėsi aplink stulpą viliodamos lankytojus.
Šokėjos – jaunesnės ir gražesnės už C.Dizon, kuri 15 metų dirba padavėja Anchelese. Mieste, kuris yra 90 kilometrų į šiaurę nuo Filipinų sostinės Manilos.
Toks darbas moteriai teikia daug vilčių, bet mažai pinigų.
Dirbti veja nelaimės
Anchelesas vadinamas Filipinų sekso sostine, o Fildso aveniu – jos gyvybės arterija. Čia vienas paskui kitą rikiuojasi barai, glaudžiasi naktiniai klubai.
Pastarieji vilioja masažais, egzotiškomis šokėjomis ir erotiniais malonumais kiaurą parą.
Prie spindinčių įėjimų stoviniuojančios mini sijonėlius apsijuosusios jaunos moterys kviečia iš viso pasaulio į Anchelesą sugužėjusius vyresnio amžiaus vyrus nepraeiti pro šalį.
Komfortiški ir pigūs viešbučiai, maisto pakankamai ir jis pigus.
Masažo kaina – 10 eurų, alus – kiek daugiau nei euras. Ir visur jaunos moterys, kurios ieško pažinčių, vilioja svečius.
Tiktai vieno dalyko Anchelese nėra oficialiai – prostitucijos. Tai religingoje Filipinų valstybėje ne tik prieštarauja Dešimčiai Dievo įsakymų, bet ir žmogiškajam įstatymui.
Bet tai nereiškia, kad filipinietėms negalima baruose užmegzti pažinčių, kurios nuveda į lovą.
Merginos iš taifūnų sugriautų ar konfliktų nuniokotų Filipinų provincijų nori pabėgti nuo skurdo, nes, nepaisant visko, jos dar tikisi iš gyvenimo šio to geresnio.
Fildso aveniu jas maloniai priima, tačiau išsunkia ir išspjauna, kai kūno grožis nunyksta.
Uždirba varganus pinigus
46-erių išvargusio veido C.Dizon juodi plaukai surišti į kaselę. Jos darbo pamainos trukmė – nuo 6 val. vakaro iki 3 val. nakties.
Uždarbis – 75 pesai (1,20 euro) už dieną. Vidutinė arbatpinigių suma – 120 pesų, tai sudaro daugiau nei 2 eurus.
Šešias dienas per savaitę Czerina aptarnauja klubo svečius, šypsosi, stengiasi įtikti svetimiems vyrams. Ir jeigu svečias norėtų ją pakviesti į savo kambarį – tai jau susitarimo reikalas.
Iš uždirbamų pinigų daugiau nei pusę ji atiduoda baro ir viešnamio savininkei, kurią visi vadina Mama San. Visa kita C.Dizon gali pasilikti sau.
Kartais vyrai pageidauja tiktai palydovės vakarienei, nes jie yra vieniši. Kartais – daugiau.
„Jie sako, ko nori. Ir, jei pakankamai sumoka, darau tai, ko pageidauja“, – sako C.Dizon.
Pirmadieniais filipinietė turi laisvą dieną. Ir neatsitiktinai: po savaitgalio šėlionių pavargę vyriškiai snūduriuoja savo viešbučio kambariuose ar prie baseino.
„Jie seni ir nebegali taip ilgai linksmintis“, – sako C.Dizon.
Vaikai auga be tėvo
C.Dizon po darbo motoroleriu skuba namo. Sugrįžusi filipinietė nusivalo makiažą, nusimaudo po dušu ir porą valandų pamiega. Ir tada vėl pasineria į namų šeimininkės ir vienišos keturių vaikų motinos gyvenimą.
Po kelių valandų jau visiškai kitokia Czerina įsitaiso plastikinėje kėdėje didžiojo mango medžio šešėlyje Magalango miestelio pakraštyje. Jį nuo Ancheleso skiria 17 kilometrų – 40 minučių motoroleriu.
Iš Czerinos veido dingo blyškumas, ji šypsosi žvelgdama į savo jaunesnius vaikus. Patriciai rudenį bus vienuolika, o Thorianas – septynerių.
Šiame mažame rojuje, kur daug vietos ir žalumos, abu ir užaugo. Priešais esančiame name gyvena C.Dizon tėvai, kurie rūpinasi anūkais, kai jų duktė klube „Centauro“ siūlo svečiams gėrimus ar tenkina vyrų troškimus. Žemės sklypo gale įsikūrusi Czerinos sesuo su savo šeima.
Visi namai – paprasti, švarūs, dengti skarda. Atvirame sode auga stambieji duonmedžiai, mangų ir ličių medžiai.
Žvelgiant į sodą atrodo, lyg motinos norėtų apsaugoti savo vaikus nuo tikrovės, sukurti apsaugos sieną. Ir tam yra pagrindas.
Patricia ir Thorianas ne tiktai auga be tėvo, bet ir atrodo kitaip. Šviesiai rudi plaukai, siauresnės ir smailesnės nei kitų vaikų nosys, apvalesnės akys, šviesesnė oda.
Jie panašesni į europiečius nei į azijiečius.
Patricios ir Thoriano tėvas – norvegas, triskart per metus atostogaudavęs Anchelese.
Prieš penkerius metus užsienietis paliko šeimą – neatsisveikinęs, be jokios priežasties ir nesuteikęs finansinės paramos savo vaikams.
Sekso turizmo pasekmė
Toks likimas ištiko ir daugelį kitų Filipinų moterų. Kiek sekso turistų paliktų vaikų, kurie auga be tėvo Anchelese ir jo apylinkėse, statistikos nėra, tačiau turėtų būti tūkstančiai.
Surinkti tokius duomenis nėra sunku – tereikia pavaikštinėti ir pakalbinti prie Ancheleso barų, naktinių klubų stoviniuojančias merginas.
Tėvo neturintys vaikai ar gyvenimo partnerius keičiančios moterys Filipinuose nėra neįprasta. Mišrios rasės vaikams dažnai pavydima šviesesnės odos, aukštesnio visuomeninio statuso ir ekonominio stabilumo.
Tačiau visai kitaip yra Anchelese – čia sekso turistų palikti vaikai yra tarsi paženklinti, iš jų šaipomasi, jie pravardžiuojami. O aplinkybė, kad motinos dirba prostitutėmis, šių vaikų padėtį tik pablogina.
Kai norvegas paliko šeimą, Thorianui buvo dveji. Jo sesuo Patricia prisimena, kad tėvas visą dieną sėdėdavo namuose, naršydavo internete ar žiūrėdavo televizorių. Bet bent jau buvo su jais.
Kartais su vaikais eidavo apsipirkti ir vaišino mėsainiais. Vis dėlto stipresnė negu prisiminimai yra ta tuštuma, kurią vyriškis paliko Patricios ir Thoriano gyvenime.
Beprotiškai troško šilumos
C.Dizon kilusi iš Pampangos provincijos, kuriai priklauso ir Anchelesas.
Ji iš gyvenimo tikėjosi nedaug, jos svajonės buvo kuklios – nedidelis namas, vyras, pajamos, kurių pakaktų pragyventi ir išmokslinti vaikus.
Pirmasis C.Dizon vyras buvo filipinietis – paliko ją su dviem vaikais. Tai buvo prieš 15 metų.
Vieniša motina vėliau susirado padavėjos darbą Ancheleso linksmybių kvartalo bare. Ten Czerina sutiko ir turistą norvegą.
Jis pavaišino gėrimu, vakariene, kalbėjo gražius žodžius. Iš baro jie išėjo kartu. Tai, kad užsienietis susitikinėjo su kita mergina, C.Dizon nė kiek netrikdė. Jai pakako tik to, kad norvegas vadino ją savo mylimąja. Ir būdama su juo ji jautėsi gerai.
Vėliau norvegas pasikvietė ją į savo kambarį. Jie mylėjosi, už tai jis davė jai pinigų.
„Nebebuvau nekalta mergina. Man reikėjo pinigų. Juk privalėjau galvoti apie du savo vaikus“, – prisipažino C.Dizon.
Kai po poros savaičių norvegas išvyko, Czerina nesitikėjo jį vėl pamatyti.
Bet jie palaikė ryšį, siuntė vienas kitam elektroninius laiškus.
Filipinietė tikėjosi, kad norvegas norėjo daugiau nei trumpalaikių lytinių santykių. Jis vėl pradėjo lankytis triskart per metus.
Už pinigus, kuriuos filipinietei paliko norvegas, ji pasistatė namą, ir vyras netrukus pas ją atsikraustė. 2006-aisiais gimė Patricia, po ketverių metų – Thorianas.
Czerinai atrodė, kad išsipildė jos svajonė apie mažą laimės spindulėlį. Ji tebesaugo nuotrauką, kurioje įamžinta laiminga, šalia jos – norvegas, laikantis glėbyje savo vaikus.
Netrukus po įsiamžinimo šioje nuotraukoje užsienietis liovėsi atsakinėti į Czerinos laiškus. Nebeskambino, neatsakinėjo į jos trumpąsias žinutes ir niekuomet nebeaplankė. Dabar jis turi naują draugę – taip pat filipinietę.
Įstatymas moterų neapgina
Moteris prisipažįsta, kad ne visuomet turi pakankamai valgio. O ar ilgai galės atlaikyti alinantį darbą Ancheleso malonumų kvartalo bare, C.Dizon taip pat nežino.
Filipinuose yra įstatymas, turintis ginti tokias moteris kaip C.Dizon ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn tokius tėvus kaip jos buvęs mylimasis norvegas.
Šis įstatymas išleistas 2004 metais, tik vargu ar jį kas nors prisimena. Salų valstybėje Filipinuose yra kur kas svarbesnių problemų nei vienišos motinos.
Jos galėtų kreiptis pagalbos į Ancheleso mieste savo biurą turinčią advokatę Lordelyn Lacap. Jos teigimu, daugelis moterų, sužinojusios, kokios ilgos teisinės procedūros jų laukia, savo sumanymo atsisako. Juolab kad neaišku, kuo visa tai baigsis.
Tariamo vaiko tėvas privalėtų atlikti tėvystės testą ar pripažinti tėvystę savo noru. Bet taip elgiasi vienetai.
Be to, dauguma moterų mažai ką žino apie tų vyrų kilmę, dažnokai – tik vardą, neturi jokio telefono numerio, adreso.
Teoriškai užsienietį būtų galima sulaikyti oro uoste, jei jam būtų pareikštas ieškinys. Bet to niekada nėra buvę.
Ar iš savo praktikos advokatė L.Lacap gali prisiminti atvejį, kai galėjo padėti nors vienai tokių moterų kaip C.Dizon?
Ilgokai pagalvojusi teisininkė atsako: „Ne.“
