Pietų Korėjoje yra vieta, kurioje karo pavojus atrodo itin realus. Tai – Pjongtekas, miestas į pietvakarius nuo šalies sostinės Seulo.
Čia esančios Humphrey kareivinės – didžiausia JAV karinė bazė Korėjos pusiasalyje. Joje gyvena didžioji dalis iš 28,5 tūkst. šalyje dislokuotų Amerikos karių. Bazėje nuolat kyla ir leidžiasi koviniai lėktuvai.
Ši bazė, be abejonės, vaidintų pagrindinį vaidmenį, jei kiltų karas, kuris Pietų Korėjai būtų pražūtingas.
Deja, jau kurį laiką karinis susirėmimas nebeatrodo neįmanomas. Ypač dėl pastaruosius metus skambėjusių JAV vadovo Donaldo Trumpo ir Kim Jong-uno apsižodžiavimų, grasinimų tiradų.
Ruošiasi blogiausiam atvejui
Woo Seung-yeopas gyvena Pjongteke ir nuolat junta karo pavojų. Gal dėl to jis yra iš tos mažumos Pietų Korėjos gyventojų, kurie ne tik nebijo eskalavimo, bet ir jam ruošiasi.
Savo automobilio bagažinėje jis vežiojasi kuprinę, kurioje sukrauta viskas, ko reikėtų pirmomis karo dienomis: kaloringas sausas maistas, žuvų konservai, apsauginiai drabužiai, ugnies uždegiklis ir kt.
Namuose Woo Seung-yeopas laiko vandens ir maisto atsargas mėnesiui. Be to, nusipirko penkias dujokaukes.
44 metų pietų korėjietis ruošiasi karui. Ir net savo baimę pavertė profesija – Woo Seung-yeopas tapo katastrofų civilinės saugos ekspertu, konsultuojančiu įstaigas ir privačius asmenis. Šią veiklos sritį jis tartum pats susirado.
Dar prieš keletą metų vyras darbavosi informacinių technologijų bendrovėje. Tačiau paskui atkreipė dėmesį, kad jo kraštiečiai nerimtai vertina pavojų, kurį kelia jų kaimynė Šiaurės Korėja.
Woo Seung-yeopas stebisi savo tėvynainių naivumu. Jie gyvena greta diktatoriaus, kuris giriasi raketų paleidimo mygtuku, surengė jau šešis branduolinius bandymus.
Nepasirengusi net sostinė
Bet pietų korėjiečiai net pagalvoti nenori apie karinio konflikto pasekmes. Tam visiškai nepasiruošusi net Pietų Korėjos sostinė Seulas.
Slėptuvėmis čia dažnai įvardijami požeminiai garažai, kurie neaprūpinti maisto produktų atsargomis, čia nėra dujokaukių, vilnonių antklodžių.
Woo Seung-yeopas žino metro stotį, kurioje laikoma tik 40 dujokaukių, bet ir jas valdininkai norėjo paimti.
Jų argumentas – jei įsipliekstų ugnis, metro stotyje esančios žmonių minios susipeštų dėl poros dujokaukių, kiltų panika.
„Pietų Korėjoje beveik neįmanoma objektyviai kalbėti apie civilinę saugą“, – sako Woo Seung-yeopas.
Atėjo ramesnis metas
Šiuo metu atrodo, kad kol kas Woo Seung-yeopui neprireiks maisto atsargų. Kai Naujųjų metų kalboje Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong-unas pasiūlė Pietų Korėjai kalbėtis, viskas rutuliojosi greitai.
Pchenjanas ir Seulas vėl įjungė specialiojo ryšio liniją Panmundžome, abiejų šalių pasienyje esančioje demilitarizuotoje zonoje.
Vėliau Panmundžome susitikę aukšto rango Pchenjano ir Seulo atstovai sutarė, kad Šiaurės Korėjos sportininkai, valdininkai ir pagalbininkai bus siunčiami į vasarį vyksiančias žiemos olimpines žaidynes Pjongčange.
Ir net JAV prezidentas D.Trumpas, kuris branduolinį ginčą praėjusiais mėnesiais tiktai kurstė ir dar neseniai gyrėsi turintis daug didesnį nei Kim Jong-unas branduolinį mygtuką, staiga tapo draugiškesnis.
D.Trumpas sutiko su Pietų Korėjos prezidento Moon Jae-ino pasiūlymu per žiemos olimpines žaidynes atsisakyti bendrų karinių pratybų ir pareiškė, kad su Šiaurės Korėjos lyderiu galimas netgi pokalbis telefonu.
Tai – Moon Jae-ino triumfas.
Gegužės mėnesį įžengęs į Pietų Korėjos prezidento postą jis pažadėjo ieškoti dialogo su Pchenjanu.
Tačiau nei D.Trumpas, nei Kim Jong-unas nemažino tvyrančios įtampos. JAV prezidentas priekaištavo Seului dėl nuolaidžiavimo, Kim Jong-unas ignoravo pasiūlymą kalbėtis.
Bet dabar Pietų Korėjos prezidentas nori pasinaudoti jo šalyje vyksiančiomis žiemos olimpinėmis žaidynėmis. Jos turėtų tapti ramesnių laikų Korėjos pusiasalyje signalu.
Net menkiausias dialogas reiškia atokvėpį visoms pusėms. Bet kaip viskas turėtų klostytis toliau – šito dar niekas nežino.
Kitoks Pchenjano veidas
Geopolitinė padėtis visiškai pasikeitė nuo ankstesnių bandymų suartėti.
Šiaurės Korėja tapo branduoline valstybę, kuri tiesiog meta iššūkį JAV.
Ir Vašingtonas laikosi išankstinės sąlygos: pirma Kim Jong-unas privalo atsisakyti savo branduolinės programos, o tada bus galima derėtis tiesiogiai.
Bet tai reiškia, kad Šiaurės Korėjos lyderis privalėtų iš savo rankų paleisti ginklą, nuo kurio priklauso jo režimo likimas. Niekas netiki, kad Kim Jong-unas galėtų šitaip pasielgti.
Nepaisant to, valdančiosios Pietų Korėjos partijos narys Lee Soo-hyukas tikisi, kad Pjongčango žiemos olimpinės žaidynės suteiks atramos tašką ir išlaisvins Korėjos pusiasalį iš diplomatinės ir politinės saugumo dilemos.
Lee Soo-hyukas yra buvęs Pietų Korėjos užsienio reikalų viceministras ir vyriausiasis derybininkas per šešeto – JAV, Kinijos, Rusijos, Japonijos ir abiejų Korėjų – pokalbius.
Po Pchenjano ir Seulo atstovų susitikimo Panmundžomo mieste jis tikisi, kad atsivėrė durys į santykių atkūrimą, nes, anot jo, Šiaurės Korėja nori pasinaudoti olimpiada tam, kad parodytų save kaip visavertę tarptautinės bendrijos narę.
Vis dėlto Lee Soo-hyukas nėra naivus. Po daugybės derybų su šiaurės korėjiečiais jis žino: Pchenjanas dažnai laužo susitarimus.
Lee Soo-hyukas pripažįsta, jog niekas rimtai nesitiki, kad dialogas galėtų bemat išspręsti branduolinės grėsmės problemą.
Tačiau keitimasis nuomonėmis gali padėti sukurti padėtį, kuriai esant gali prasidėti dialogas tarp Šiaurės Korėjos ir JAV.
Jei tai įvyktų, tuomet būtų galimi nauji šešeto pokalbiai apie Šiaurės Korėjos branduolinę programą.
Griebiasi paskutinio šiaudo
Daugelis Pietų Korėjos ekspertų vis dar nepatikliai žvelgia į Šiaurės Korėją. Jie įtaria, kad diktatorius Kim Jong-unas nori įvaryti pleištą tarp JAV ir jos sąjungininkių – Pietų Korėjos ir Japonijos.
Dėl nuolat griežtėjančių ir vis veiksmingesnių sankcijų, prie kurių prisideda ir Kinija bei Rusija, izoliuotam Pchenjano režimui nelieka nieko kita, tik pradėti kalbėtis su Seulu.
Be to, Šiaurės Korėjos diktatoriui galbūt dar reikia daugelio mėnesių savo raketų programai tobulinti. Kariniai ekspertai abejoja, kad Pchenjano ilgojo nuotolio raketos jau atitinka svarbiausią reikalavimą – gali nešti didelę sunkią branduolinę galvutę ir tiksliai smogti taikiniui.
Sušvelninęs toną Pchenjano diktatorius galėtų laimėti laiko, tad galiausiai taptų dar pavojingesnis Žemei.
Pirmiausia jo raketų taikiniu galėtų tapti Pietų Korėjos sostinė Seulas. 10 mln. gyventojų turintis miestas yra įsikūręs vos 50 kilometrų nuo demarkacijos linijos, kuri buvo nustatyta pagal 38-ąją lygiagretę.
Pakaktų vien artilerijos atakų ir galėtų žūti šimtai tūkstančių žmonių. Apie tokį scenarijų net kalbėti nenori Seulo meras Park Won-soonas. 61 metų vyras vadovauja miestui, kuriame, įskaitant ir priemiesčius, gyvena 25 mln. žmonių. Tai sudaro pusę Pietų Korėjos gyventojų.
Bet ir Seulo meras yra bejėgis prieš kaustančią baimę: „Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu ant Seulo būtų numesta net visai maža bomba.“
Neramu ir dėl kitų bėdų
Dabartinė nuotaika Pietų Korėjoje nepalyginama su ta, kuri tvyrojo per 1988-ųjų Seulo vasaros olimpines žaidynes. Ir tai susiję ne tik su Pchenjano grėsme.
Pietų korėjiečiai vis dar jaučia neseniai praūžusios valstybės krizės pasekmes. Po mėnesių mėnesius trukusių „žvakių demonstracijų“ Pietų Korėjos piliečiai privertė pasitraukti konservatorių kandidatę prezidentę Park Geun-hye.
Ji sėdi tardomųjų kalėjime netoli Seulo, yra kaltinama korupcija ir piktnaudžiavimu valdžia.
Suimtas ir koncerno „Samsung“ vadovo pareigas laikinai ėjęs Lee Jae-yongas, vienas įtakingiausių šalies žmonių.
Dėl korupcijos pirmosios instancijos teismas jį nuteisė penkeriems metams kalėjimo.
Ir taip Pietų Korėja tapo nepaprastai nusivylusių piliečių valstybe. Jie abejoja savo ekonomikos modeliu, elitu, visuomeninėmis struktūromis, savo demokratija.
Veikiausiai ten, kur vyks žiemos olimpinės žaidynės, nuotaikos bent kurį laiką bus kitokios.
Rytinėje Pietų Korėjos pakrantėje įsikūrusiame Gangningo mieste turi vykti olimpinės ledo ritulio ir dailiojo čiuožimo varžybos. Čia praėjusių metų sausį duris atvėrė ledo arena, pastatyti nauji viešbučiai.
Bet Gangningo gyventoja Jin Sola nesidžiaugia ir olimpinėmis žiemos žaidynėmis.
„Už pinigus, kurie buvo išleisti naujiems stadionams, geriau reikėjo sukurti ilgalaikių darbo vietų“, – sako ši 28-erių mergina, dirbanti naujos Gangningo geležinkelio stoties informacijos biure.
