Tik mirus sutuoktinei vyras prisipažino dirbęs tatuiruotoju Aušvico stovykloje.
Melburne gyvenęs vyras, kurio tikrasis vardas Ludwigas Eisenbergas, gimęs 1916 m. žydų šeimoje Slovakijoje, savo istorija nusprendė pasidalyti tik sulaukęs aštuoniasdešimties.
Dešimtmečius L.Sokolovas niekam neprisipažino iš arti matęs vieną baisiausių nusikaltimų žmonijai – nacistinės Vokietijos įkurtas koncentracijos stovyklas.
Bijojo būti palaikytas kolaborantu.
Apie tai, kad Aušvico koncentracijos stovykloje tatuiravo ten atvežtiems žmonėms identifikacijos numerius, L.Sokolovas papasakojo rašytojai Heather Morris, kuri tikino užtrukusi trejus metus, kol įgavo garbaus amžiaus vyro pasitikėjimą.
„Šis vyras, Aušvico tatuiruotojas, visą gyvenimą gyveno klaidingai manydamas, kad privalo saugoti savo paslaptį“, – pasakojo knygos „Aušvico tatuiruotojas“ autorė H.Morris.
Nors L.Sokolovas mirė 2006 metais, knyga apie jį išleista tik šiais metais.
Amato išmokė prancūzas
L.Sokolovas pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą 1942 m., būdamas 26-erių. Kai naciai atėjo į jo namus, L.Sokolovas pasiūlė jiems paimti jį, bet palikti jo šeimą.
Stipraus sudėjimo vyras buvo nevedęs, neturėjo darbo ir pasisiūlė, kad naciai jį paimtų, tikėdamasis, jog galės apsaugoti brangius žmones.
Tuo metu jaunas vyras nežinojo, kokie siaubingi dalykai vyksta okupuotoje Lenkijos teritorijoje įkurtoje koncentracijos stovykloje.
Vos atvykęs į Aušvičą L.Sokolovas gavo identifikacijos numerį – 32407. Šie skaičiai nuo tos akimirkos pakeitė jo vardą.
Kalinys su numeriu 32407 dirbo sunkius darbus stovykloje, kaip ir visi kiti.
Jis turėjo statyti naujus barakus, plėsti stovyklą.
Tačiau netrukus L.Sokolovas susirgo vidurių šiltine. Juo ėmė rūpintis žmogus, ištatuiravęs jo identifikacijos numerį, – akademikas iš Prancūzijos, vardu Pepanas.
Pepanas ne tiktai pasirūpino susirgusiu vyru, išmokė jį tatuiruoti, bet ir paaiškino, kad koncentracijos stovykloje reikia laikyti galvą nuleidus, o lūpas sučiauptas.
Iš dalies dėl to, kad L.Sokolovas mokėjo nemažai kalbų – slovakų, vokiečių, rusų, prancūzų, vengrų ir lenkų, jį paskyrė mirties stovyklos tatuiruotoju.
Pažymėjo tūkstančius kalinių
Tapęs tatuiruotoju L.Sokolovas gavo reikalingus įrankius ir užrašą „politinis kalinys“. Jis dirbo politiniam SS sparnui, nuolat buvo saugomas jam paskirto pareigūno.
Dirbdamas tatuiruotoju vyras buvo bent per žingsnį toliau nuo mirties nei kiti kaliniai. Be to, jis galėjo valgyti stovyklos administracijos pastate. Gavo ir kitų privilegijų – galėjo miegoti vienviečiame kambaryje, kai jo darbas būdavo baigtas, tatuiruotojas galėjo ilsėtis.
„Jis niekada nelaikė savęs kolaborantu. Jis darė tai, kad išliktų. Be to, jam nebuvo leista rinktis darbo“, – sakė H.Morris.
L.Sokolovo baimė būti apkaltintam bendradarbiavimu su naciais buvo pagrįsta.
Po karo daugelis kalinių, dirbusių nacių kariams stovykloje, buvo apkaltinti prisidėję prie jų žiaurumų.
„Jis pasakojo, kad kaliniai sutiko su bet kokiu darbu, kurį jiems davė, nes tai kartu reiškė didesnę galimybę išlikti gyvam“, – teigė H.Morris.
Nors L.Sokolovas turėjo privilegijų, grėsmė, kad bus nužudytas bet kurią dieną, niekur nedingo.
„Josefas Mengele, kuris neretai pats atrinkdavo naujai atvykusius ir siųsdavo išsitatuiruoti identifikacijos numerį, psichologiškai terorizavo ir L.Sokolovą. Prisėdęs šalia jo J.Mengele šaukdavo: „Vieną dieną aš susidorosiu ir su tavimi!“ – knygoje rašė H.Morris.
Per kitus dvejus metus L.Sokolovas, padedamas asistentų, ištatuiravo tūkstančius identifikacijos numerių.
Šie numeriai tapo Holokausto simboliu, nors kaliniai buvo tatuiruojami tik Aušvice, Birkenau ir Monovice, o ši praktika buvo naudojama nuo 1941 m. rudens iki 1943 m. pavasario.
Į Aušvico koncentracijos stovyklą atvykę žmonės buvo suskirstomi į tuos, kurie dar gali dirbti, ir tuos, kuriems netrukus buvo skiriama egzekucija.
Iš atvykusiųjų buvo atimami daiktai, nuskutami jų plaukai. Perrengti nudriskusiais skudurais kaliniai stodavo į eilę gauti savo numerio.
Išimtys taikytos tik etniniams vokiečiams, kurie koncentracijos stovykloje atsidūrė, nes naciai siekė juos „perauklėti“. Netatuiruojami buvo ir tie, kurie iš karto keliavo į dujų kameras.
Mergina suvirpino širdį
1942 m. L.Sokolovas gavo popieriaus lapelį su numeriu 34902. Šiuos skaičius jis turėjo ištatuiruoti merginai. Tuo metu jis dirbo kartu su savo mokytoju Pepanu ir pastarasis liepė jam nesipriešinti nacių nurodymui, kitaip bus nužudytas.
L.Sokolovas skaudama širdimi pakluso įsakymui. Vėliau pasakojo, jog tatuiruodamas jai ant rankos numerį įspaudė jį ir savo širdyje.
Jis sužinojo, kad merginos vardas Gita. Ji buvo nusiųsta į Birkenau koncentracijos stovyklą, esančią netoli Aušvico.
Padedamas jį saugojusio sargo L.Sokolovas pradėjo siųsti laiškus Gitai į moterų mirties stovyklą.
Jis rūpinosi mergina, paslapčiomis perduodavo jai maisto.
L.Sokolovui padedant Gita buvo perkelta į geresnį darbą. Jis troško jai suteikti viltį išlikti.
„Gita nematė ateities. O L.Sokolovas giliai širdyje žinojo, kad liks gyvas. Nežinojo, kaip, bet tikėjo, kad gyvens.
Jam išlikti padėjo sėkmė, jis atsidūrė tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, bandė pasinaudoti visomis galimybėmis.
Žinodamas, kad jam sekasi, jis bandė padėti kuo daugiau kalinių“, – pasakojo H.Morris.
Bandė surasti mylimąją
1945 metais, kai naciai vežė kalinius iš Aušvico koncentracijos stovyklos prieš atvykstant rusams, Gita buvo viena tų, kuri išvažiavo pirmoji.
Mergina, kurią pamilo L.Sokolovas, dingo. Jis žinojo tik jos vardą – Gita Fuhrmannova. Tačiau vyras nė nenutuokė, kur ji išvyko.
Netrukus namo išvažiavo ir L.Sokolovas.
Už kelionę jis sumokėjo brangenybėmis, kurias sugebėjo pavogti iš nacių.
Jo gimtasis namas Krompachų mieste vis dar stovėjo, jo sesuo buvo gyva. Vienintele savo užduotimi jis laikė surasti Gitą.
L.Sokolovas išvyko į Bratislavą – čia pirmiausia traukė sugrįžtantieji į Čekoslovakiją. Savaitėmis vyras lūkuriavo traukinių stotyje, kol galiausiai stoties valdytojas patarė jam nuvykti į Raudonojo Kryžiaus būstinę.
Bet pakeliui jis sutiko jauną moterį ir atpažino anksčiau matytas jam taip įstrigusias akis. Gita pati jį netyčia surado.
Pora susituokė 1945 m. spalį ir pasikeitė pavardę – tapo Sokolovais, kad geriau pritaptų sovietų valdomoje Čekoslovakijoje. L.Sokolovas įkūrė tekstilės parduotuvę, ji tuo metu buvo gana sėkmingai veikianti.
Paslapčiomis pora siuntė pinigus žydams, kovojusiems už Izraelio valstybės įkūrimą.
Kai valdžia tai sužinojo, L.Sokolovas buvo įkalintas, o verslas nusavintas.
Tačiau savaitgaliui į laisvę išėjusiam L.Sokolovui ir Gitai pavyko pasprukti iš Čekoslovakijos. Pirmiausia jie nuvyko į Vieną, tuomet į Paryžių.
Galiausiai jiems pavyko palikti Europą – norėjo vykti į Sidnėjų. Pakeliui jie sutiko porą, kurį juos įtikino drauge važiuoti į Melburną, ten pradėti visiškai naują gyvenimą.
Panoro papasakoti istoriją
L.Sokolovas įkūrė dar vieną tekstilės verslą, Gita ėmėsi suknelių dizaino. 1961 metais jiems gimė sūnus Gary.
Visą likusį gyvenimą jie praleido Melburne, tačiau tik patys artimiausi žmonės žinojo jų meilės ir išgyvenimų istoriją.
Daugelį metų net ir poros sūnus nežinojo visos L.Sokolovo ir Gitos istorijos.
Ji paaiškėjo tik po Gitos mirties, kai L.Sokolovas papasakojo ją H.Morris.
„Aš neradau šios istorijos, tai ji rado mane“, – sakė knygos autorė.
L.Sokolovo ir Gitos sūnus Gary ieškojo žmogaus, kuris galėtų aprašyto jo tėvo gyvenimą, ir netyčia internete aptiko H.Morris.
Autorė nėra žydė ir ne iki galo suprato, kodėl buvo pasirinkta būtent ji.
„Jam buvo svarbu, kad neturėčiau išankstinės nuomonės, papasakočiau jo istoriją tokią, kokią jis papasakos man“, – teigė H.Morris.
Kad išgirstų visą L.Sokolovo istoriją, H.Morris jo klausėsi trejus metus.
Vėliau tikrindama faktus knygos autorė pastebėjo, kad tuomet jau 87-erių sulaukęs vyras labai tiksliai prisiminė visas detales.
